Pagrindinis > Naujienos > Tautos Šventraščio trupinėliai tautiečiui

Tautos Šventraščio trupinėliai tautiečiui

 

Tautos Šventraščio turinys: lietuvių kalbos žodynas, žodžių reikšmių žodynas, vietovardžiai, vandenvardžiai, žvaigždėvardžiai, vardai, pavardės, pravardės, priežodžiai, patarlės, posakiai, mįslės, atsitikimai, padavimai, sakmės, pasakos, lopšinės, lelionės, dainelės, dainos, giesmės, sutartinės, garbstymai, raudos, rypavimai, poringės, aimanos, dejonės, riksmai, klyksmai, krykštavimai, kūdikių žodynas, šūkavimai, šaukiniai, vilionės, gąsdinimai, mėgdžiojimai, įkalbėjimai, užkalbėjimai, atkalbėjimai, keiksmai, užkeikimai, atkeikimai, kreipiniai, atgailavimai, paniekinimai, pažeminimai, pajuokimai, gėdijimai, melagystės, veblionės, guodimai, gyrimai, aukštinimai, garbinimai, sveikinimai, linkėjimai, laiminimai, patarimai, sutarimai, prašymai, įsakymai, dėkojimai, atsakymai, klausimai, žadiniai, pažadai, apžadai, įžadai, laužažodžiai, burtai, kerai, spėlionės, pranašavimai, sapnai, maldelės, maldos, papročiai, taisyklės, įstatymai, tikėjimai, garso, žodžio ir sakinio kirtis, gaida, tvarka ir įstatymas, kitų tautų liudijimai apie mūsų tautą „Vox populi, vox dei“.

  1. Kiekviena vieneto dalis yra vienetas arba kiekviena Dievo dalis yra Dievas – įstatymas.
  2. Mintis ir žodis yra Vieno Dievo skirtingos dalys.
  3. Dievas – minties, žodžio, kalbos gimdytojas, Kūrėjas, mokytojas, tvirtintojas, gyvybė ir įstatymas.
  4. Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį arba Dievas savo dalį supažindina su savimi per akimirksnį.
  5. Tautos kalba – seniausia pasaulio kalba, galinti tiesiogiai susikalbėti su Dievu, arba mūsų senelė – kalba, dėl amžiaus skirtumo nesusikalba su kitomis kalbomis.
  6. AŽ (aš) – A Dievas Tėvas, Ž – Dievo Dvasia arba pirmutinė ir paskutinė. Juodviejų junginys yra Dievo Kūnas, Dievo Sūnus, Dievo Žodis, Dievo ŽMAgus.
  7. ŽMAgus: Ž – Dievo Dvasia, M – Dievo Sūnus, A – Dievas Tėvas – Dievo Trejybė – Vienas Dievas – AMŽinas
  8. Aš žmogus Amžino dalis kaip ir visos Jo dalys. Aš kalbu ir darau gerai ar blogai tik Dievui, man kalba ir daro gerai ar blogai tik Dievas, aš valgau ir geriu tik Dievą, aš ateinu ir grįžtu niekur neišeidamas iš Dievo.
  9. Aš – nelinksniuojamas, neasmenuojamas, nelaipsniuojamas, nepadidinamas, nesumažinamas, nekintantis ugnyje, vandenyje, laike, erdvėje, Dieve.
  10. Dievo Trejybės – Amžinojo ypatumai: Dievas Tėvas neturi nei laiko, nei erdvės – jis yra čia ir dabar. Dievo dvasia turi laiką – pradžią ir pabaigą, bet neturi erdvės. Ji yra čia ir visur. Dievo Sūnus turi laiką ir erdvę – jis čia yra, ten jo nėra, jis buvo, yra ir bus arba nebuvo, nėra ir nebus. Toks yra Vienas Dievas. Vienas, susijungęs su vienu, yra du arba Tėvas, susijungęs su Savimi, yra Dievo Dvasia. Vienas, susijungęs su dviem, yra trys arba Tėvas, susijungęs su Dievo Dvasia, yra Dievo Trejybė – Amžinas.
  11. Kol neturiu erdvės, esu tik aš, kai prisijungiu ar prie manęs prijungia mintį „gimti“, aš įgaunu naują dvasią ir esu Rojuje – Rujoje.
  12. Rojuje Tėvas iš karto man duoda dvasių lobį: likimą, dalią, žmogaus mastą, tikėjimą, sargą ir vienintelę nepakartojamą asmenybės dvasią – klausti, žinoti, pažinti, gauti, turėti, galėti, bendrauti, išvengti, prašyti ir sugrįžti pas Tėvą.
  13. Rojuje gautas dvasių lobis negrįžtamai vystosi ir pamatau save nuo gimimo iki mirties – be grįžimo atgal. Čia pat Dievo dvasia Gabija savo ugnimi iš mano atminties atskiria visas dvasias (žinias) ir jas padeda į Dievo Tėvo archyvą. Dabar Dievo Garnio dvasia mane „pasodina – atneša“ į mano pirmą ląstelę.
  14. Soste per motinos akis ir ausis pradedu pildyti savo švarią (tuščią) atminties („kortelę“) dvasią, nors nieko nesuprantu, nežinau, nepažįstu ir nesuvokiu, kad aš esu, kas esu, kur esu ir ką turiu, bet man ir nereikia žinoti ir suprasti, nes esu karalius, kuriuo rūpinasi „žemė ir dangus“ ir saugoja įstatymai.
  15. Tėvo duotas mastas tiksliai atmatuoja laiką, mane išveda iš sosto, atmerkia akis, atidaro ausis, pražiodina burną, o aš jau pagal sukauptas dvasias ir Tėvo įdėtus dar du įstatymus vykdau: pirma – „Viską vertink „gerai“ arba „negerai“ ir antra – „Šauk ir aš atsiliepsiu“. Pagaliau Dievo Trejybės krikštu gaunu vardą – galiojimą bendrauti su visomis Dievo Trejybės dvasiomis.
  16. Mano visos likimo dvasios man nuolat signalizuoja apie praeitį, kurias sutikau ir pagimdžiau, ir apie ateitį, kurias sutiksiu ir pagimdysiu. Dabar jau žinau, moku ir galiu: praeities nereikalingų dvasių atsikratau – atgaila, ateities – išvengiu ar pasiekiu prašymais.
  17. Visų mano klausimų ir reikalų autorius yra Tėvas (nors sakau: „aš sugalvojau“). Tėvo klausimą pakartoju jo tarnybai, gautą atsakymą pateikiu Tėvui, o Jis pasako, ką reikia daryti. Įstatymas: „Kai tu pasakysi, klausyk, ką tau atsakys, o Tu atėjęs man pasakysi“.
  18. Visada mano reikalų pirmas pasiteiravimo klausimas: „Ar man reikia žinoti?“ ir antras: „Ar aš galiu sužinoti?“. Šiais dviem klausimais pasiteiravimas užbaigiamas arba tęsiamas toliau, klausinėjant Dievo Dvasią AR(Ą), kuri atsako tik „taip“ arba „ne“. Galiu kalbėti ir dirbti nepasiteiravęs, t.y. žaisti.
  19. Visa, ką pamačiau, išgirdau, sužinojau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra MANO TURTAS, įregistruotas mano vardu (mano angelai ir velniai). Tai mano dvasios, kurios man padeda kilti ir kristi, augti–nykti, artėti–tolti, skaidrėti–temti ir t.t. Įstatymas: „Pasaulyje yra neklystančių žmonių, bet be klaidos nėra nė vieno“, todėl visi privalo atgailauti.
  20. Mano didžioji klaida, nusikaltimas, nuodėmė sau pačiam, šeimai, bendruomenei, valstybei, tautai ir Dievui – pyktis, baimė, melas, nepasiteiravimas (nepasitarimas, nepasiklausimas), nes įstatymas sako: „Gal pyksti? Gal bijai? Gal meluoji? Tai kodėl neklausi?“
  21. Visos Dievo dvasios: didelės – mažos, galingos – silpnos, teisingos – klaidingos, geros – blogos ir t.t. yra saugojamos Dievo sargybos. Įstatymas: „Tik neperženk slenksčio (ribos), nes negrįši – susitvarkyk su sargais“.
  22. Būtinai reikia žinoti dalyvių ir kartojimų skaičių prieš pradedant garbinti, dėkoti, atgailauti ar prašyti.
  23. Visiems ir visada būtinai reikalingas tarpininkas ir tik tas (tie) ir ne kitas – mintis, žodis, šviesa, tamsa, jėga, tikėjimas, kūnas, žmogus, augalas, gyvūnas, virgulės, garsas, kvapas ir t.t., jų yra milijardų milijardai.
  24. Dievo galingiausios dvasios yra žodis ir tikėjimas. Įstatymas: „Ką ištarsi ir ką įtikėsi, tą ir turėsi“. Juodviejų galiomis prie bet kurio kūno ar dvasios galima pridėti, atimti, padauginti, padalinti, neišsekinti ar sunaikinti. Pirmiausiai Dievo Tėvo ir Dievo Dvasios junginys yra tyras Dievo kūnas ar tyra bekūnė Dievo dvasia. Jų galimybės neišmatojamos ir nenusakomos – galima įdvasinti, pašventinti, krikštyti, paversti kitu kūnu, paslėpti, suteikti neišsenkamumą ir t.t. Mes neturime tiek daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių ir kitų kalbos dalių, kad galėtume išreikšti jų visų galimybes. „Aš vienu kviečio grūdu galiu išmaitinti jo visą kariuomenę“, „O aš vienu lino pluoštu…“.
  25. Mūsų tautos kiekvienas žingsnis ir akimirksnis iki dabartinio tikėjimo yra įdvasintas, pašventintas, pakrikštytas, atsiklaustas ir Dievo patvirtintas, todėl mums nereikėjo rašto, istorijos, skulptūrų (stabų), rūmų, miestų, vergovės, baudžiavos, save saugoti nuo paklydimų ar išnykimo, nes tiesą ir klaidą, gyvenimą ir žaidimą įvardijo ne žmogus, bet Dievas. Įstatymas: „Kalbėk ir dirbk tik pasiteiravęs Dievo“. Todėl Dievas tautai nedarė jokių stebuklų, o tauta – jokių stabų.
  26. Tautos ir jos kiekvieno žmogaus aukščiausias, didžiausias ir galingiausias kreipinys ir siekinys – Dievo Trejybė, Vienas Dievas (tekstas): „Vardan…, Vardu…, Valia…, Įstatymu…, Galia…, Galybe…, Aukštybė…, Garbė…, Šlovė…, Šviesybė…, Aukoju…, Garbinu…, Aukštinu…, Dėkoju…, Klausiu…, Meldžiu…, Myliu…, Prašau…, Tikiu…, Atleisk…, Apsaugok…, Atsiųsk…, Atskirk…, Nuplauk…, Padėk…, Pasigailėk…, Pagimdyk…, Sukurk…, Sunaikink…, Suteik…, Ačiū…, Dėkoju… (tolesnio teksto linksnis pagal kreipinį). Dievas Tėvas, Dievo Sūnus, Dievo Šventoji Dvasia – Dievo Trejybė – Vienas Dievas. Per amžius (tolesnio kreipinio–siekinio tekstas ne daugiau penkių žodžių, jeigu toks turi būti). Pagal šį kreipinį–siekinį mūsų tauta gyvena dešimtis tūkstančių metų, nes jis yra Dievo esybės pamatas. Visos pasaulio krikščioniškos tautos šį kreipinį sužinojo tik nuo Kristaus laikų, bet jų tekstas sumenkintas, tuo pačiu ir Dievo galios žmogui. Mūsų Dievo Trejybės tekstas yra keturratis su keturiais ratais, jų visų tekstas yra keturratis su trimis ratais, todėl jie žaidimą vadina gyvenimu – laime ir nelaime. Jų ateitis – nežinomybė, beprasmybė ir baimė.
  27. Aš Dievo dalis bendrauju su visomis Dievo Trejybės dalimis pagal savo dvasių galimybes ir kreipiuos pagal įstatymą:

„Tas, kuris…“ – kai nežinau vardo, o nurodau jo galias;

Netariu vardo dėl pagarbos, galybės ar didybės;

Ištariu vardą vieną kartą dėl artumo, išskirtinumo;

Ištariu vardą du kartus dėl gailesčio, skundo, skausmo;

Ištariu vardą tris kartus (trečią su priesaga -eli, -ele);

Šiuo ištarimu pagarbinu, kreipiuosi, siekiu Dievo Trejybės pagalbos, o viskas priklauso nuo teksto trumpumo, tikslumo ir mano tikėjimo. Pavyzdžiui, „Debesy, debesy, debesėli…“.

  1. Visos tautos mokosi iš klaidų, jų mokytoja – Klaida. „Mes klaidas privalome naikinti“, – sako mokytojas Dievas.
  2. Tautos nepažįsta Dievo Trejybės nei prisikėlimo. Jie sako, kad jiems yra paslaptis – nežinomybė. Mūsų pažinimą liudija Dievo Trejybės trys šventyklos kiekvienoje Dievo Girioje ir prisikėlusiųjų kapai mūsų žemėje.
  3. Kartais aš paklystu, kai prarandu ryšį su Dievo dvasiomis, bet su Dievo Trejybe ryšys amžinas.
  4. Prisikelti galėjo tik gyvi Sūduvoje, o po mirties kūnas buvo laidojamas Sūduvoje prisikėlusiųjų kapuose, nepriklausomai kokiame žemyne numirė.
  5. Atgailą visi vykdė tik Dievo Trejybės maldyklose, o dabar bet kur ir bet kada tik Dievo Sūnaus – Dievo Žodžio vardu.
  6. Dievo pažinimo penkiapakopis įstatymas:

aš negirdėjęs žodžio Dievas – trys merginos nežino Žilvino – ateizmas;

Dievas nesuprantama būtybė – Eglė ir kalbantis žaltys – totemizmas;

Dievas panašus į žmogų – Eglė ir jaunikaitis – politeizmas;

Dievas galingesnis už žmogų – Eglė bijo Žilvino, todėl veidmainiauja ir pataikauja – dualizmas;

Dievas mano tobulybė – Eglė negrįžta į sodžių, o laukia Pieno Putos – monoteizmas.

Šiuo „Eglės žalčių karalienės“ Dievo pažinimo penkiapakopiu įstatymu užbaigiu Tautos Šventraščio trupinėlį, kurio kiekvienam pakanka sužinoti, išmokti, galėti, žaisti ir gyventi Dievo Trejybėje, kad pamatytum Pieno Putą. Svarbiausia, atsiminkime ir supraskime, kad pradžios mokykla yra ĮSČIOS, o jos pirmutinė mokytoja – MAMA, – ruoškime mamas.

Albinas KURTINAITIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite