Antradienis, lapkričio 20, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Tautodailininkė Elena Ruzgienė: kūrybai, kaip dangaus dovanai, amžiaus cenzo nėra

Tautodailininkė Elena Ruzgienė: kūrybai, kaip dangaus dovanai, amžiaus cenzo nėra

Jeigu žmogus moka su dėkingumu priimti dangaus dovanas, neklausdamas, kodėl jam tai ir tiek skirta, nepriekaištaudamas, jog gavo per daug ar per mažai, jo gyvenimas visada prasmingas. Galbūt nelengvas, galbūt išbandymų nestokojantis, galbūt kelias link svajonių išsipildymo būna ilgas, tačiau, be jokių abejonių, prasmingas. Ir kažkaip nejučia tas prasmės suvokimas įsismelkia į žmogaus esybę taip, jog toks žmogus visada išlieka kupinas optimizmo, natūraliai atsirenka, ko jam vengti, kad veltui nežarstytų gyvybinės energijos, ką visa širdimi priimti, kad toji didžioji prasmė skleistųsi r kasdienybėje, ir šventėje, ir pačiame aukščiausiame žmogaus pakylėjime – kūryboje. 

Vienas iš tokių žmonių – Šakiuose gyvenanti Šakių garbės pilietė tautodailininkė veteranė Elena RUZGIENĖ (g. 1921 m.), įvertinta daugybe padėkų, surengusi ne vieną savo darbų parodą, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, Lietuvos tautodailininkų tapybos darbų parodos-konkurso Adomo Varno premijai laimėti laureatė, 2010 m. „Aukso vainiko“ laureatė už tapybos darbus, 2008 m. Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės konkurso laureatė, viena iš laureatų tapybos darbų, skirtų Jonui Mačiuliui-Maironiui, konkurse. Jos paveikslai puošia ne vieną liaudies meno galeriją, muziejų, daugybė jų išdovanota, parduota, išsivežiota net po užsienį, daugybė dar ir namuose, ypač antrame namo aukšte, kur dailininkė įsirengusi ir savo darbo studiją, saugoma.

„Paišyti troškau nuo pat mažens“ 

2016 m. pabaigoje, gruodžio 16-ąją, Zyplių dvare (Šakių raj.) vykusi tautodailininkės paveikslų paroda, skirta paminėti jos 95-erių metų sukaktį, kur buvo pristatyta ir knyga „Tautodailininkė  Elena Ruzgienė“, skirta šios kūrėjos gyvenimo kelio ir kūrybos įvertinimui.

E. Ruzgienė savo gyvenimu ir kūryba įrodo paprastą tiesą: kuriančiosios dvasios sparnai žmogų veda savo keliais nepaisydami amžiaus, pakviečia nerimastingam skrydžiui netgi tuomet, kai, rodos, reikėtų tik gyvenimo saulėleidžio ramybe mėgautis.

Tautodailininkė tapybai, didžiausiai gyvenimo aistrai, atsidavė tik išėjusi į pensiją, nors nuo pat mažumės svajojusi, jos žodžiais tariant, paišyti. „Nelemta tuomet buvo, – atsidūsta E. Ruzgienė, prisimindama vaikystę, – į mano polinkį piešti niekas rimtai nežiūrėjo. Pamenu, tėtukas net subardavo priekaištaudamas, kad peckiojimo noriu… Mažai teko ir mokslo teragauti – gyventi, dirbti reikėjo…“ Piešimo pamokas išėjo tik pradinėje mokykloje, vėliau savo svajonę teko palikti ilgam laikui nejudinamą, o jau kai į rankas vėl paėmė dažus, pasiekė tiek, kad ne vienas dailininkas, tapęs visą gyvenimą, galėtų pavydėti. Už nepakartojamą žvilgsnį į dingusį Lietuvos kaimą, jo buitį, žmones E. Ruzgienės tapyba įvertinta prestižiškiausių liaudies meno kūrėjų konkursuose.

Tai, ką piešia Elena, ilgus metus gyveno jos prisiminimuose, taigi ir tapytojos darbai – pirmiausiai vaikystės prisiminimai: kaimo peizažai, žmonės, jų buitis, darbai…

Tarnavimas menui – tik išėjus į pensiją

E. Ruzgienė kilusi iš netoli Marijampolės esančio Paršelių kaimo. Būtent tėviškės sodybos, sodai yra užfiksuoti jos paveiksluose. Baigusi pradžios mokyklą, toliau mokytis negalėjo: nebuvo galimybių, reikėjo dirbti, duoną pelnytis… Paskui karai, savos šeimos sukūrimas – kokie dar mokslai gali būti!

Ištekėjusi E. Ruzgienė sukosi įprastame kasdienybės rate: šeima, vyras, vaikai, darbas… Nebuvo kada ir kaip net svajoti apie „paišymą“, nors į tai buvo linkęs ir jos vyras. Tik užaugus vaikams ir abiem Ruzgiams išėjus į pensiją, abu juos pagavo tas nenumaldomas noras viso matyto, išjausto pasaulio grožį perteikti drobėje spalvų ir formų kalba.

Valentinas Ruzgys, žinomas Šakiuose fotografas, piešęs nuo paauglystės, ją pamokė lieti dažus, derinti spalvas, bet daugiausia ji išmoko pati iš savęs. Kaip pradėjo, taip ir tapo aliejumi ant drobės, nieko nekopijuodama, nesižvalgydama į kitus. Vienintelis šaltinis esanti atmintis. Viską yra pati mačiusi, išgyvenusi, tad iš atminties tuos vaizdus ir perkelia drobėn.

Abu Ruzgiai, išėję į pensiją, važinėjo ir fotografavo Šakių miestelius, turėjo planų vėliau iš nuotraukų tapyti. Bet tai taip ir liko neįgyvendinta…

Ruzgiai tapė vienas kitam patardami, pasidžiaugdami vienas kito darbais, net pasiginčydami, pakritikuodami vienas kitą. Ir piešė jie pirmiausia sau, tačiau kai jų darbus pastebėjo buvusi Šakių rajono kultūros skyriaus vedėja, tuoj pat įtraukė į savotiškų tautodailės propaguotojų veiklą. Parodos – tiek savo rajone rengiamos, tiek respublikinės, susitikimai pamažu tapo Ruzgių gyvenimo kasdienybe.

Atėjo ir jų, kaip tautodailininkų, pripažinimo metas, tik, deja, E. Ruzgienė jau daugiau nei 15 metų neturi su kuo juo pasidžiaugti – jos vyras tiek laiko jau miręs.

Vertinant dangaus dovanas

Tautodailininkei liko jos vaikystės svajonė – galimybė „paišyti“, kuriai ji be galo ištikima, mat pagarba dangaus dovanoms jai į kraują įaugusi. Per daugiau nei 30 kūrybos metų nutapiusi per 1000 paveikslų, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas gamtai, ypač gėlėms. Preciziškais potėpiais E. Ruzgienė drobėje išgauna žydėjimo stebuklą, netgi – mėgstamos dainos motyvą.

 Anksčiau, kai rankos pavargdavo nuo sunkios paletės, ji paimdavo į rankas seną septynstygę gitarą ir uždainuodavo apie tai, ką myli: vaikus, išėjusį Amžinybėn vyrą, pražydusią tulpę ir visą jos nelengvą gyvenimo kelią… Dabar nebe: kaip pati sako, pirštai sustabarėjo – teko gitarą į šoną padėti.

E. Ruzgienė, nors, kaip minėta aukščiau, kaip tautodailininkė, pelniusi išties didelį pripažinimą, savęs nelaiko talentinga. „Aš tik kantrybės turiu“, – sako ji, tvirtai įsitikinusi, jog dailei kurti tereikia noro ir kantrybės. Ir sveikatos, kuri metams bėgant vis kažkur dingsta… Vis tik dešimtą dešimtį baigianti moteris, nors ir guodžiasi, jog neprimato, neprigirdi, susirietusi, tačiau nepasiduoda: lipa į namo antrą aukštą – viršų, ten, kur jos dirbtuvė, ir tapo tapo tapo… „Mano širdis labai jauna, pilna sumanymų, bet kūnas jau gerokai susidėvėjęs“, – sako E. Ruzgienė, vis tik mintyse matydama pavasarį, dar save besidarbuojančią sklype, sodinančią gėlės.

„Nežinau, kaip ilgai…“ – vos viena kita minorinė gaida nuskamba tautodailininkės balse ir – vėl kupinas optimizmo mažoras: „Neturiu kuo skųstis, neturiu bėdų – man labai gerai!“

O kad būtų gerai, nepamiršta ir pati tuo pasirūpinti: vengia negatyvo, žiaurumų (ir per televiziją) – save taip saugo, pragyvena iš tiek, kiek turi, ir niekada nepamiršta Dievui, likimui padėkoti už sveikatą, svajonių išpildymą, kiekvieną naują dieną…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Tautodailininkė Elena Ruzgienė. Tuomet, kai dar į rankas paimdavo gitarą. Tautodailininkės darbai. Tautodailininkės darbai. Tautodailininkės darbai. Tautodailininkės darbai. Tautodailininkės darbai. Tautodailininkės darbai. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.