Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Suvalkija (Sūduva) – Lietuvos Nepriklausomybės lopšys, Suvalkija (Sūduva) – Vakarų Europos kultūros kūdikis

Suvalkija (Sūduva) – Lietuvos Nepriklausomybės lopšys, Suvalkija (Sūduva) – Vakarų Europos kultūros kūdikis

Po III-iojo abiejų Tautų respublikos padalijimo Suvalkija pateko Prūsijos valdžion. Ji buvo įvardinta kaip Naujosios Rytų Prūsijos dalis. Tuo metu Prūsija buvo viena pažangiausių, ekonomiškai besivystančių Europos valstybių. Tai paliko ženklų ir Suvalkijos europėjime. Ypač pagyvėjo miestai, patekę į prekybos kelius tarp Rusijos ir Prūsijos. Miestuose statomi mūriniai namai, tiesiamos gatvės, susirūpinta higiena, mokyklų steigimu.

Po Prancūzijos – Prūsijos karo Suvalkija pagal Tilžės sutartį pateko į Neapoleono įkurtos Varšuvos karalystės sudėtį. Čia pradeda veikti Napoleono civilinis kodeksas, panaikinama baudžiava, sulyginamos piliečių teisės. Susikūrė palankesnės sąlygos žemės ūkyje, amatuose, prekyboje. Stiprėjo valstiečių ūkiai.

Nors po pralaimėto 1863 metų sukilimo uždraudžiamas lietuviškas raštas, mokyklos ir knygų, laikraščių leidyba, bet Suvalkijos ūkininkų vaikai pasinaudoja caro suteikta privilegija. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose įvestas neprivalomos lietuvių kalbos pamokos. Lankę šias mokyklas, gavo teisę gauti stipendijas Maskvos universitete. Taip tikėtasi lietuvius atitraukti nuo noro dalyvauti kovose už Lenkijos atgimimą.

Lietuvos idėja gimė Suvalkijoje

Suvalkijos ūkininkai neskaldė ūkio, laikydamiesi „trijų sūnų taisyklės“. Vienam ūkis paliekamas, antras leidžiamas į mokslus (dažniausiai būna kunigas), trečias uždarbiauti vyksta į Ameriką. Tiek kunigas, tiek amerikonas remia tėvų ūkį, o iš kaimo kilę inteligentai, gavę išsilavinimą, susirūpina savo gentainių ateitimi, pradeda domėtis Lietuvos senove, dažniausiai iš romantinių lenkų poetų A. Mickevičiaus, Sirokomlės, Kraševskio veikalų.

Pirmosios lietuviškos knygelės, maldaknygės rašomos Suvalkijoje. Bene ryškiausias lietuvybės žadintojas – kunigas A. Tatarė iš Sintautų parapijos.

Marijampolės, Suvalkų gimnazijų, Veiverių seminarijos ir Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai buvo pirmieji lietuvybės žadintojai, iškėlę ir Lietuvos, kaip valstybės, atkūrimo idėją.

Dr. J. Basanavičiaus ,,Aušra“ prikėlė romantiškąją Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės praeitį. Dr. V. Kudirka padėjo moderniosios Lietuvos valstybės atkūrimo idėją 1888 m. Varšuvos studentų įkurta organizacija „Lietuva“ iškėlė idėją apie būsimos Lietuvos ateitį. Tai skelbė po ,,Varpo“ vėliava susibūrę jaunieji suvalkiečiai, besimokantys Varšuvos ir Maskvos universitetuose. Lietuvybės temos gvildenamos ir Amerikos lietuvių spaudoje, kur savo straipsnius siuntė būsimasis pirmojo istorinio romano ,,Algimantas“ autorius V. Pietaris, ,,Amerikos pirtyje“ autorius Keturakis, Krokuvoje mokslų siekia poetas J. A. Herbačiauskas, skulptorius Petras Rimša. Beveik čia visos pažymėtos asmenybės kilę iš Vilkaviškio krašto.

Suvalkijos Vasario 16– osios signatarų takais

Tarp dvidešimties į Lietuvos Tarybą išrinktų narių net šešetas iš Suvalkijos (Sūduvos) regiono. Tai Petras Klimas, gimęs netoli Kalvarijos, dr. J. Basanavičius iš Vilkaviškio apskrities ir trys zanavykai: J. Vailokaitis, S. Banaitis, J. Staugaitis.

P. Klimas rašė istorines knygas, kūrė etnografinės Lietuvos sienas. S. Banaitis siūlė atkurti LDK, net parašė jos konstituciją, įkūrė lietuviškų leidinių spaustuvę Kaune, jo rūpesčiu vėliau pastatyta Kauno autobusų stotis. Veikloje vadovavosi motto – viską aukoti Lietuvai: pinigus, protą, sveikatą.

Be J. Vailokaičio, bankininko, finansininko, verslininko, neįsivaizduojama vėliau suklestėjusi Lietuva. Jo ir brolio Juozo dėka padėti Lietuvos valstybės žemės ūkio, pramonės, bankininkystės pagrindai. Abu verslininkai – garsūs mecenatai – steigė stipendijas studentams, aukojo Klaipėdos sukilėliams, Lietuvos aviacijai.

J. Staugaitis – Steigiamojo Seimo vicepirmininkas, vyskupas, Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas.

Dr. J. Basanavičius gavo Tautos Patriarcho vardą, pirmininkavo Didžiajame Vilniaus Seime 1904 m., Lietuvių konferencijoje 1917 m. ir Vasario 16-osios Akto paskelbimo posėdyje. Tad be Kalvarijos, Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės krašto inteligentijos neįsivaizduojama atkurtoji valstybė. Tyrinėjantys nacionalinio atgimimo istoriją teigia, kad šiame judėjime XIX a. II pusėje net 2/3 šviesuolių buvo iš Suvalkijos (Sūduvos) regiono.

Komunizmą į Lietuvą atnešė vilkaviškiečiai

Nors santvarkos keičiasi, bet Vilniuje skulptūros aikštėse statomos išskirtinai vilkaviškiečiams. Prisiminkime, kad Sovietų Lietuvoje, Vilniuje, garbingoje Rotušės aikštėje stovėjo paminklas V. Mickevičiui-Kapsukui, kitoje miesto dalyje įamžintas Z. Alekna-Angarietis. O prieš šimtą metų išrinktai įvairiatautei Vilniaus darbininkų deputatų tarybai vadovavo trečias vilkaviškietis – Pr. Eidukevičius, gimęs prie Kybartų.

Po Spalio perversmo J. Stalino vadovaujamame Tautybių komisariate Lietuvai atstovavo V. Mickevičius-Kapsukas. Per 1905 m. revoliuciją tuo metu socialdemokratas ir buvęs varpininkas V. Kapsukas aktyviai dalyvavo revoliuciniam judėjime Marijampolėje kartu su Joana Pavalkyte-Griniuviene (kilusioje iš Šikšnių dvaro prie Kybartų). Abu kartu platino proklomacijas, rengė mitingus.

Pasukęs į Rusijos bolševikų pusę, V. Kapsukas kartu su Raudonosios Armijos daliniais paskui iš Rusijos besitraukiančius vokiečius įsikelia į Vilnių. Suformuoja tariamai lietuvišką VII pulką ir su raudonais transportais, grojant ,,Internacionalą“, pulką išlydi kovoti su atsikuriančia nepriklausomos Lietuvos kariuomene. Kartu ,,kurti“ Sovietų Lietuvos vyko ir Pskovo bei  internacionalinė divizijos. 1919 m. pr. bolševikų rankose atsidūrė 2/3 Lietuvos. Prieš 18000 Raudonosios armijos karių Lietuva tegalėjo sutelkti 4000 neapmokytų, beveik beginklių savanorių.

Savanoriai iš Suvalkijos – pirmose kovų už laisvę gretose

Raudonųjų armijų vienas pleištas pasiekia Telšius, o kitas – per Kėdainius ir Jiezną bei Alytų, planuojama įsiveržti į Suvalkiją ir pasiekti Marijampolę bei Vilkaviškį, čia sukeliant vietinių bolševikų maištus. Iškilo pavojus laikinajai sostinei ir mirtinas pavojus pačiai atkurtai valstybei.

1918 m. M. Šleževičiaus aistringu atsišaukimu keturiomis kalbomis ,,Į Lietuvos piliečius“  pakvietė gelbėti Lietuvos – stoti į kariuomenę savanoriais ir ginti kraštą nuo Sovietų Rusijos invazijos.

Vilkaviškio krašto muziejaus surinktais duomenimis, iš Vilkaviškio krašto išėjo ginti Lietuvos per 1159 savanorių, iš jų 62 karininkai. Tarp jų ir būsimieji generolai: kariuomenės vadas Br. Skomskis (lenkų kilmės), karo prokuroras E. Wimeris (vokietis), karo gydytojas pulkininkas Mošė Dembovskis(žydas),generolai Z. Gerulaitis, V. Vitkauskas, V. Giedrys, J, Giedraitis. Net 111 Vilkaviškio krašto savanorių apdovanoti Vyčio Kryžiaus orinais, šešetas pelnė du Vyčio Kryžiaus ordinus.

Jiezno kautynių didvyriai

1919 m. vasario pradžioje V lietuvių bolševikų pulkas užėmė Jiezną. Per nesėkmingą karininko St. Zaskevičiaus surengtą Jiezno puolimą vasario 10 dieną žuvo 18 savanorių. Paimtus į nelaisvę savanorius, kilusius iš Šakių ir Vilkaviškio, raudonieji jūreiviai išniekino subadę durtuvais. Po vasario 13 d. sėkmingų kautynių raudonieji iš Jiezno buvo išstumti ir netvarkingai traukėsi link Vilniaus.

Dėkingi už laisvę kritusiems savanoriams jiezniškiai juos iškilmingai perlaido Jiezno kapinėse ir pastatytame paminkle įrašė didvyrių vardus. Tarp 18 žuvusių savanorių – ir vilkaviškiečių Kazio Lukšio, Pijaus Literskio, Motiejaus Katiliaus, Alijošiaus Pumerio, Jono Paulavičiaus pavardės. Šešių palaidotų karių pavardės nežinomos, dar 14 dingo be žinios.

Lietuvos vizijos kūrėjams Vilkaviškyje, Dr. J. Basanavičiui ir Dr. V. Kudirkai pastatyti paminklai (skulptorius A. Žukauskas).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.