Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Suvalkija neteko dramatiško likimo taurios širdies ir gerumo ambasadoriaus

Suvalkija neteko dramatiško likimo taurios širdies ir gerumo ambasadoriaus

 

Šių metų gegužės 4 dieną Želsvos (Marijampolės sav.) pagrindinės mokyklos bendruomenę pasiekė skaudi žinia. Eidamas 74-uosius metus, sekmadienio popietę Vokietijoje, netoli savo namų, autoavarijoje žuvo visos bendruomenės mylimas, gerbiamas draugas ir mokyklos rėmėjas Manfredas ŠVAKAS (Manfred Schwaak), tarptautinės organizacijos „Pagalba Lietuvos vaikams“ įkūrėjas ir pirmininkas.

Tai didelė netektis ne tik Manfredo artimiesiems, bet ir visai mokyklos bendruomenei. „Tiesiog negalime patikėti, kad gruodžio mėnesį jau nebesulauksime besišypsančio, rūpestingo žmogaus, pilnos mašinos dovanų, tradicinio projekto „Šv. Nikolaus belaukiant“ šurmulio“, – sakė mokyklos direktorė Lina Kvederevičienė.

Manfredas Švakas Lietuvą laikė savo antrąja tėvyne. Jis kalbėjo: „Nors esu tikras vokietis, gyvenu Vokietijoje, tačiau didelė mano širdies dalis tebegyvena Lietuvoje – Suvalkijoje. Atsidėkodamas už man padovanotą antrą gyvenimą, vėl galiu kaskart nusilenkti Lietuvos žemei ir jos žmonėms“.

Kai organizacija „Pagalba Lietuvos vaikams“ su jos įkūrėju  ponu Manfredu Švaku (Manfred Schwaak) gruodžio mėnesį pradėdavo kelionę į Lietuvą, pirmasis sustojimas būdavo Želsvoje, mažoje kaimo mokykloje. Visa bendruomenė žinojo pono Manfredo šeimos istoriją ir suprato, kodėl jam brangus šis kraštas… Manfredas Švakas buvo vienas iš vadinamųjų „vilko vaikų“, patyrusių žiaurius likimo išbandymus, kurie šį taurų žmogų užgrūdino, o gerumo kupina širdis už parodytą meilę ir šilumą atsilyginti skubėjo ne tik jo vaikystės pasaulį globojusiai šeimai, bet ir visai krašto bendruomenei, net Lietuvai…

 „Vilko vaiko“ klajonės po Lietuvą

Naujienos kaimas ir čia gyvenanti šeima – Manfredo Švako vaikystės pasaulio dalis. Tame nedideliame pasaulėlyje jis rado šilumą, užuojautą, gerumą sunkiais pokario metais, kai jis, kaip ir daugybė po prievartinio vokiečių išvarymo iš Rytų Prūsijos vokietukų, kitaip dar vadinamų „vilko vaikais“ (mat būtent taip – kaip vilkai – be namų, be artimųjų, alkani jie ėjo tuomet per Lietuvą), klaidžiojo ieškodamas duonos kąsnio ir užuovėjos. Ir vadinamas jis čia tada buvo Vytuku Paškausku…

Mafredui Švakui buvo vos penkeri, kai jis prarado viską: šeimos židinį, saugumo jausmą, sočią ir ramią vaikystę tėvų prieglobstyje apie 20 km nuo dabartinio Kaliningrado esančiame tuometiniame Heilingenwalde. 1945 m. vasario mėn. per baisius šalčius motina su keturiais vaikais (2,4,6 ir 12 metų), bėgdama nuo rusų (tėvas kariavo), atvyko į bėglių punktą Kionigsberge. Vėliau – klajonės, skurdas, badas, šaltis, netektys… Vasarą nuo išsekimo mirė mama, po kelių mėnesių iš bado – jauniausiasis brolis. Trys našlaičiai – Manfredas, Gerhardas ir Liselotė – liko be nieko. Atsitiktiniai prieglobsčiai, klajonės ir nenumaldomas alkio jausmas. 1946 m. balandį atklydę beveik iki Tilžės vaikai, patarus vienai moteriai, pasiekė artimiausią geležinkelio stotį, slapta įlipo į prekinį vagoną ir išlipo jau Kauno geležinkelio stotyje. Vėliau – vėl klajonės. Alkani, leipstantys iš nuovargio vaikai ėjo iš kaimo į kaimą elgetaudami, prašydami nakvynės. Po dviejų klajonių savaičių našlaičiai pasiekė Suvalkijos kaimus. Čia jie rado prieglobstį jau ne vienai nakčiai. Liselotę ir Gerhardą priglaudė skirtingos šeimos Ramanave, o Manfredas pasibeldė į Paškauskų namų duris Naujienoje…

„Pasiliekam šitą vaikutį“…

Kaip prisimena Marija Žaliauskienė (buvusi Paškauskaitė, kuriai tuomet buvo 11 metų), šeima tuokart, kai kažkas pabeldė, pietavo. Virstelėjo durys, o ten – vaikutis. Įėjo ir stovi. Mažutis, plačiomis kelnėmis, užsimaukšlinęs didžiulę skrybėlę, rankutėse suspaudęs apiplyšusį krepšiuką. Šeima vaiką pavalgydino, sušildė. Ir nepajuto, kaip jis savas tapo. „Pasiliekam šitą vaikutį“, – pasakęs Edvardas Paškauskas, Teofilijos Paškauskaitės, Marijos motinos, brolis. Vaikas tapo visateisiu šeimos nariu.

Metai bėgo. Vytukas Paškauskas (taip jį vadino, mat Edvardas Paškauskas susitvarkė įvaikinimo dokumentus) lakstė kartu su kitais Naujienos vaikais, čiauškėjo lietuviškai. Kai paaugo, Paškauskai jį leido į Naujienos pradinę mokyklą.

Atgal į tėvynę

Gal Vytukas ir būtų likęs visam laikui Lietuvoje kaip Paškauskų vaikas, tačiau 1950 m., Sovietų vyriausybės įsakymu, visi vokiečiai turėjo užsiregistruoti. Sučiuptas buvo ir Vytukas, ir jo brolis bei sesuo. 1951 m. pavasarį teko palikti įtėvius. Skaudus tai buvo išsiskyrimas. Plėšiamas nuo jį pamilusios šeimos, Vytukas negalėjo sulaikyti ašarų, kurios riedėjo jam, įsodintam į automobilį su kitais tokiais pat vaikais. „Kur bebūtum, Vytuk, rašyk!“ – šaukė pavymui ir įmotė Teofilija Paškauskaitė, ir jos dukra Marija.

„Vilko vaikai“ 1951 m. gegužės mėn. prekiniu vagonu buvo išgabenti iš Lietuvos Vokietijos link. Benamius vaikus iš pradžių apgyvendino vaikų namuose, vėliau – internate. Manfredą, Gerhardą ir Liselotę susirado tėvas. Žingsnis po žingsnio, metai po metų, ir „vilko vaikai“ pagaliau užaugo. Praeity liko skurdas, nepritekliai, rado jie ir savo vietas gyvenime. Tačiau „Vytukas“ nepamiršo šeimos, kurioje praleido penkerius savo vaikystės metus. Nuolat jiems rašė, tačiau atsakymo – jokio.

Susitikimas po 42 metų

Paškauskai negavo nė vieno Vytuko laiško. „Geležinė uždanga“, skyrusi tuomet du tokius tolimus pasaulius, nepraleido nieko. Nežinia įtėvius labai kankino. „Galvojom, – prisimena M. Žaliauskienė, – kad išvežė, sušaudė…“

Ir koks buvo džiaugsmas, kai 1993 m., po 42 metų nežinios, į Žaliauskų namų duris (tiesa, ne į tuos pačius namus) pasibeldė… Ne, ne Vytukas – Manfredas. Tuomet dar gyvai beveik 90 metų amžiaus Teofilijai Paškauskaitei bei jos dukrai Marijai apraudoto vaiko apsilankymas nuritino tiek metų širdį slėgusį akmenį.

Nelengvai Manfredas rado savo vaikystės šeimą. Ieškojo įtėvių prie nediduko Zervyno ežerėlio, tačiau ten buvusios sodybos nė pėdsakų nelikę. Atėjo ir iki buvusios Naujienos pradinės mokyklos. Čia jau laukė sėkmė: dabartinė tų namų šeimininkė nurodė kelią pas Žaliauskus Naujienos gyvenvietėje.

Manfredas po ilgų vargų gyveno neblogai. Turėjo žmoną, dukrą, padėtį visuomenėje. Ir visgi jį traukė Lietuva. Meilės ir dėkingumo jį priglaudusiems žmonėms laikas neišdildė. Tiesa, lietuviškai jis jau nemokėjo, su Marija bei Teofilija (kol dar ji buvo gyva) bendravo per vertėją, visgi kalbos barjeras nekliudė jų reguliariems susitikimams.

Marija Žaliauskienė, dalindamasi prisiminimais apie Vytuką-Manfredą, negalėdavusi nesijaudinti. Ašaros blizgėdavo jos akyse ir susitikimų su apraudotu ir iš naujo atrastu vaiku metu. Net Manfredas priekaištavęs: „Jei tu, Marija, verksi, neatvažiuosiu“. O Marija kitaip negalėdavusi… Prisimena: taip liko nuo to laiko, kai pirmą kartą jį pamatė po tokios didelės pertraukos. „Nei verkt, nei dainuot…“ – apibūdinusi tuometinę savo būseną.  

..Ir ryšys su Želsvos pagrindine mokykla

Manfredo Švako ir Želsvos pagrindinės mokyklos draugystė pasidėjo 2002 metų balandžio mėnesį, kai pirmą kartą į Želsvos pagrindinę mokyklą atvažiavo didžiulis furgonas, pilnas dovanų mokyklai: suolų, baldų, kompiuterių, kanceliarinių prekių… Tų pačių metų gruodžio mėnesį pirmą kartą mokinius pasiekė kalėdinės dovanėlės. Nuo to laiko kasmet, gruodžio mėnesį, mokykloje gimė nauja tradicija, pavadinta projektu-susitikimu „Šv. Nikolaus belaukiant“.

Visa mokyklos bendruomenė nekantriai laukdavo šių susitikimų ir gyvendavo projekto laukimu: mokiniai puošdavo klases ir mokyklą, ruošdavo šventinį koncertą, vykdavo repeticijos. Projekto dieną į susitikimą su Manfredu ir jo komanda susirinkdavo ne tik mokiniai, jų tėveliai, mokytojai, mokyklos darbuotojai, bet ir Želsvos, Naujienos ir Buktos bendruomenių pirmininkai, kiti svečiai. Šių vizitų dėka mokykloje kasmet vykdavo maži Kalėdų stebuklai. Mokiniai kasmet gaudavo gerumo ir kultūros pamoką, mokėsi pasidalinti dovanomis su savo artimaisiais. Su šypsenomis ir plojimais jie pasitikdavo Manfredą ir jo draugus…

„Mūsų ryšys su Manfredu nenutrūkdavo ištisus metus: susirašinėdavome laiškais, elektroniniu paštu, kalbėdavome telefonu, – teigė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Asta Kulbokienė. – Į Lietuvą jis atvykdavo ir vasarą. Kartu aplankytos gražiausios vietos: Vilnius, Trakai, Vištytis, Birštonas, Druskininkai, J.Basanavičiaus tėviškė, Marijampolės apylinkės… Jis pažinojo kiekvieną mūsų mokytoją, visada buvo draugiškas ir linksmas. Visas kolektyvas prisimena ilgus ir šiltus pokalbius prie kavos puodelio, išvykas ir keliones po Lietuvą. Nepamiršta ir 2005-ųjų metų vasara, kada Manfredo kvietimu mokytojai lankėsi Vokietijoje. Manfredo vardu auga pasodintas ąžuoliukas „Neregėtos Lietuvos“ tūkstantmečio ąžuolyne Kėdainių rajone, Pašiliuose“.

Nuo 2002 metų organizacijos pagalba mokykloje įgyvendinta daug gražių projektų ir sumanymų: įrengta moderni virtuvėlė ir valgykla, atnaujinta mokyklos salės scena, nupirktos naujos kėdės salei ir informacinių technologijų kabinetui, baigta aptverti krepšinio aikštelė. Manfredas buvo neabejingas Želsvos pagrindinės mokyklos problemoms, visada tesėdavo duotus pažadus.

Geri Manfredo Švako darbai Lietuvoje buvo įvertinti apdovanojimais: 2004 m. Lietuvos Prezidentūroje jam įteiktas III-io laipsnio Vyčio ordinas, 2008 m. apdovanotas Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklu, 2010 m. Marijampolės savivaldybėje apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliu.

Paskutinis susitikimas – vos prieš mėnesį

2014 m. balandžio 4 d. Želsvos pagrindinės mokyklos direktorė Lina Kvederevičienė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Asta Kulbokienė buvo pakviestos į iškilmingą organizacijos „Pagalba Lietuvos vaikams“ 20 metų jubiliejaus šventę Schrobenhausene, Vokietijoje.

 „Su didele atsakomybe ir džiaugsmu priėmėme organizacijos kvietimą dalyvauti 20 metų jubiliejaus šventėje“, – prisiminimais dalijasi A. Kulbokienė. Atstovauti Lietuvai, Marijampolės savivaldybei ir Želsvos pagrindinei mokyklai buvo pakviesti Liudvinavo seniūnė Irena Lunskienė ir Marijampolės muzikos mokyklos tautinių šokių kolektyvas „Javonėlis“ (vadovė Alina Kvietkauskienė). Iškilminga jubiliejaus šventė vyko Bauerio firmos (Bauer AG) Konferencijų salėje. Šventėje dalyvavo Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje Benjamin Wittstock, miesto meras Dr. Karlheinz Stephan, atstovai iš Hipp, Henkel, Hartmann ir Bauer firmų, privatūs rėmėjai, organizacijos nariai, jaunieji menininkai iš Klaipėdos ir Vokietijos. Šventės akimirkas fiksavo Vokietijos TV ir miesto laikraščio „Lokales“ korespondentai.

„Dalyvavimas organizacijos „Pagalba Lietuvos vaikams“ jubiliejiniuose renginiuose paliko neišdildomus įspūdžius ir sustiprino mūsų draugystę, – sakė A. Kulbokienė. – Gera žinoti, kad tolimoje Bavarijoje yra draugai, kurie visada pasirengę dalinti šilumą ir meilę mūsų mokyklos vaikams“.

„Ši šventė buvo ir paskutinis mūsų susitikimas su Manfredu – šiltas, draugiškas, linksmas. Jis perdavė visiems linkėjimus ir prižadėjo atvažiuoti į Rugsėjo 1-osios šventę. Manfredo laukė ir Naujiena – taip jo širdžiai mielas kaimas, kurio bendruomenė rengė ateinančios vasaros šventę būtent jo garbei. Deja, skaudi lemtis neleido išsipildyti šiam pažadui…“ – su liūdesiu kalbėjo mokyklos vadovės.

***

„Šviesus  Manfredo atminimas ilgai išliks mūsų širdyse, mintyse ir kiekviename mokyklos kampelyje. Prasmingų ir linksmų susitikimų akimirkos išliks mokyklos metraštyje, nuotraukose, projektuose ir šventėse, kelionių prisiminimuose. Prisiminsime mūsų Manfredą – linksmą, besišypsantį, mylintį mus, šviečiantį gerumu ir nešantį į mokyklą Šv. Kalėdų stebuklą“, – Želsvos pagrindinės mokyklos vadovių lūpomis kalbėjo visos bendruomenės skausmas…

Laima GRIGAITYTĖ

Asta KULBOKIENĖ                  

Lina KVEDEREVIČIENĖ

Želsvos pagrindinės mokyklos archyvo nuotraukos.

2 komentarai(-ų) “Suvalkija neteko dramatiško likimo taurios širdies ir gerumo ambasadoriaus

  1. tie vargai ir tos kančios patirtos vos ne nuo kūdikystės,nesunaikino jo gerumo daigelio širdyje.Labai gaila,kad tokia lemtis.Ilsėkis ramybėje didis žmogau….

  2. Dramatiška gyvenimo pradžia – tragiška pabaiga. Gerai, kad nors BRŪKŠNIO vietoje buvo ŠVIESUS gyvenimo tarpsnis. Amžiną atilsį ŠVIESOS nešėjui…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.