Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Sunkios meilės istorija neištikimybės ir moters ašarų fone

Sunkios meilės istorija neištikimybės ir moters ašarų fone

 

Jos gyvenimą kaimo senbuviai žino ne iš pasakojimų, ne paslaptis yra ir moters išgyventos dramos, nors ji pati niekada nebuvo linkusi širdies atverti, guostis kaimynėms dėl skaudžiomis rykštėmis plakančio likimo. Ir jei kada nors būtų pastatytas paminklas moters kantrybei, ištvermei, tryptai sutryptai meilei ir aukščiausiam taurumui, šiame paminkle pirmiausiai, be abejo, būtų įrašytas jos vardas… Paprastos kaimo moters, kuriai kilnumas, ištikimybė yra gyvenimo pamatas. Kazimiera, Kazytė (taip vadinsime šią paprastą moterį, kurios tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma) nieko nepadarė, kas verstų ja stebėtis, tačiau nepajudinami jos moralės principai, kraštutiniškai nusiteikusių feminisčių galbūt tituluojami kaip moteriškos savigarbos neturėjimas, vis tik stebina. Nelabai linksma istorija apie moterį, be gailesčio atidavusią savo širdį, rodos, to nevertam žmogui, motiną, į gyvenimą išleidusią ne savo pagimdytą kūdikį, deja, – ne vienetinis atvejis mūsų krašte: panašių atvejų vis dar daugybė…  

Laimė buvo neilga

Kazimiera į šeimyninį gyvenimą įžengė taip, kaip įžengia daugybė kaimo merginų. Beržų šešėliuose gegužinė, gailiai virkdoma armonika ir tyliai tariami žodžiai… Na, iš pradžių tegul ir ne meilės, tačiau virpina degti ištroškusią širdį svaigios paslapties nujautimu. Merginos ateitis tuomet atrodo kaip graži pasaka: štai jis, pasakų princas (tegu ir traktorininko drabužiais dienomis vaikštantis), ateina, paima už rankos ir tyliai tyliai vedasi link nematomų durų, už kurių – išsipildžiusių svajonių šalis. Taigi tas vienas vienintelis Kazytei tapo vienmetis Antanas, gimęs, užaugęs tame pačiame krašte kaip ir ji. Kolūky nugirtas kaip darbštus, rūpestingas po pusės metų draugystės tapo teisėtu 25 m. tuomet sulaukusios Kazimieros vyru. Vestuvės buvo tylios, kuklios: be didelių iškilmių, be svaigių šokių, tiesiog susirašė du jauni žmonės, be iškilmingos palydos vienas kitam meilę ir ištikimybę prisiekė prie altoriaus. Bet argi tai buvo svarbu? Tikėjosi, visas gyvenimas bus kaip šventė. Ir, rodos, buvo. Abu dirbo kolūkyje (ji – laukininkė, jis – mechanizatorius), kolūkis namus gyvenvietėje jaunai šeimai pastatė, o kai apie naujakurių sodybą ėmė ratus gandrai sukti, atrodė, ko daugiau bereiks! Gimė viena dukrelė, paskui kita – tik gyvenk ir džiaukis maloniais rūpesčiais. Bet… tiesą sakė L.Tolstojus, kad visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Netruko ir Kazytė tuo įsitikinti…

Prieš sūnaus gimimą vyras ėmė „dūkti“

Šeimos idilė pamažu ėmė irti. Vyras vis dažniau pareidavo su kvapeliu, vis dažniau jam darėsi ankšta namuose, vis dažniau bodėjosi savo šeima. Iš jo vis dažniau sklido šaltis, neberūpėjo jam nei žmona, nei dukrelės, moteris ėmė nerasti su juo bendros kalbos. Vyras pradėjo ir naktimis nebepareiti namo. Ryte paklaustas, kur buvo, piktai burbteldavo: „Gėriau su draugais“. O paskui po kaimą ėmė sklandyti gandai. Iš pradžių pakuždomis, vėliau – vis garsiau, kol galų gale ir Kazytės ausis pasiekė: meilužę jos Antanas susiradęs. Ir ne bet kokią, o dešimčia metų jaunesnę Kazytės sesers vyro seserį, gyvenusią nesėkmingoje santuokoje, kurioje augo taip pat du vaikai. Kaimo moralė meilužiams nė motais buvo. Akis badė žmonės kalbomis, priekaištais, tačiau viskas perniek. Kazimiera savo žmogų taip pat bandė į protą atvesti – veltui. Kur buvęs, kur nebuvęs – pas naująją mylimąją. Baisėjosi kaimo žmonės, kad Antanas daugiau ne šeimoje, o pas Moniką, piktinosi, kad du vyrai (Monikos teisėtasis ir meilužis) po vienos moters sparnu šilumos iešką. Ką tuomet išgyveno Kazytė, sunku ir įsivaizduoti. Juolab, kad į pasaulį beldėsi nauja gyvybė, pradėta abiejų sutuoktinių… Moteris per ašaras kelio nematė, iš vaiko tėvo jokios paramos, tik užgaulionės, o kur dar jo meilužės kabinėjimaisi!

Gandras, trečiąkart apsukęs aplink Kazytės ir Antano namus ratą, šįkart atnešė sūnų. Atrodytų, tai buvo tikras ženklas vyrui atsipeikėti: juk jau yra vyriškojo pasididžiavimo įrodymas, ženklas, kad pavardė neišnyks… Viskas veltui… Svetimo guolio garbintojui žydėte žydėjo  pavasaris, išmesdamas iš galvos pareigas, atsakomybę ir kaimo žmonių pasmerkimą…

Kazytė viena supo sūnelį. Sakoma, ne iš meilės pradėti vaikai būna alergiški. Tokiu šeimai sunkiu metu atėjęs į pasaulį vaikutis kaip tik toks ir buvo: Kazimiera dar ir dabar negali pamiršti, kaip sunku buvę jį auginti. Viena prie vaiko lopšio, viena su jau paaugusiomis dukrelėmis, viena su savo skausmu ir ašaromis…

Su meiluže – į kitą rajoną

Sūnui buvo jau dveji metukai, kai įvyko lūžis. Tiesa, nieko gero nelemiantis. Patyliukais Kazytės žmogus susirinko savo drabužius ir neatsisveikinęs net su vaikais išėjo. Tik vėliau Kazimiera sužinojo, kad Monika, palikusi savo vyrą, susimetė su Antanu klumšelius ir patraukė laimės ieškoti. O ją aptikti ketino visai kitame rajone. Kazimiera žinojo, kad Monika iš kaimo išėjo nešiodamasi po krūtine Antano kūdikį…

Oficialiai su šeimą išdavusiu vyru Kazimiera neišsituokė. Tas vis grįždavęs – ne, ne vaikų aplankyti: tai vieno, tai kito daikto, rakando pasiimti. Gyveno moteris, paskendusi namų rūpesčiuose, tupinėdama apie vaikus, nesitikėdama daugiau nei laimės, nei meilės, nei šilumos.

Susitaikė teisme

Taip prabėgo pora metų. Su neištikimuoju šeimą palikusiu vyru Kazimiera susitiko… teisme. Bendrą šeimos turtą – lengvąjį automobilį – Antanas buvo pasiėmęs ir neketino dalintis juo su šeima. Kazimiera dėl to kreipėsi į teismą: nepasidalina patys, padalins teisėjas. Paini pasirodė ši byla, tad teisėjas pakvietė į atskirą patalpą abu sutuoktinius pasišnekėti prie keturių akių ir išsiaiškinti – gal patys atrasią sprendimą, kaip pasidalyti automobilį? Tai, ką Kazytė išgirdo iš vyro tame atskirame kambarėlyje, nebuvo girdėjusi ilgus metus: ramus balsas, jokio pykčio ir paprasti, nuoširdūs žodžiai. Pora metų tepagyvenęs su meiluže, Antanas, pasirodo, neradęs ten laimės… Žodis po žodžio, susitaikė sutuoktiniai, viską Kazimiera ir neprašoma atleido. Antanas nepuolė savo moteriai į kojas, nepripažino savo klaidų, nemaldavo atleidimo – tiesiog parėjo namo, į šeimą.

Lazda atsisuko kitu galu  

Už Kazytės ašaras Monikai likimas skaudžiai atlygino. Pasirodo, ji neliūdėjo netekusi Antano – tuoj jos gyvenime atsirado kitas vyriškis, su kuriuo dar dvi dukras sugyveno. Štai tada ir smogė lazda kitu galu – buvusiai Antano mylimajai teko patirti tai, ką ilgus metus išgyveno Kazytė. Naujasis Monikos vyras buvo kaip reta baisus mergininkas: nepaisė savo moters, nerūpėjo jam dukros, moteriškos šilumos ieškojo vis kitame glėbyje. Nepraėjo šie išgyvenimai be pėdsako: Monika susirgo vėžiu, o paskui ir mirė našlaičiais palikdama visus su trimis vyrais sugyventus vaikus…

„Aš tavo sūnus…“  

Po Monikos laidotuvių praėjus kuriam laikui, kaip prisimena Kazimiera, jų namų duris pravėrė paauglys berniokas, gal 13–14 metų amžiaus. Priėjęs jis prie Antano ir tiesiai pasakęs: „Aš – tavo sūnus“. Suprato Kazytė, kas jis toks, nepajuto, kaip našlaituką kaip savo vaiką priėmė ir į šeimą, ir į savo kentėtą iškentėtą širdį, nematydama jame vyro neištikimybės. Vaikas Kazytę mama vadino, augo visai taip pat kaip ir kiti šeimos vaikai: apgaubti motinos rūpesčio ir slėpdamiesi nuo tėvo rūstumo (meilės savo vaikams, kaip sako Kazimiera, Antanas niekada nedemonstravo – kažin ar išvis ją jautė?).

Nešė savo kryžių kantriai

„Norėjau, kad vaikai turėtų tėvą, norėjau, kad visi gyventume darnioje šeimoje“, – savo atlaidumą aiškina dabar Kazimiera ir kartu prasitaria, jog vaikai (visi dabar turi savo gyvenimus, iš namų išskridę, jau ir anūkų sutuoktiniai sulaukę) iki šiol galbūt jos pasiaukojimo nesuprato – vis priekaištavę, kad tėvą atgal priėmė… 

O ir vėliau gyvenimas (ir vyras!) moters nelepino. Visą gyvenimą buvusiai ištikimai vienam vyrui, tik kančiomis jai likimas už tai atseikėjo. Ramybę moteris atgavo tik po Antano mirties: iki tol, likusi su savo žmogumi viena, negalėjo guostis tyliai ramiai laukianti saulėlydžio. Namų ruoša, gyvuliai, buitiniai pokalbiai, kuriuos „nuspalvindavo“ vis išgeriančio vyro pykčio protrūkiai – tai ir visa svajota laimė. Atrodytų, buvo šalia žmogus, tačiau moteris jautėsi vieniša (vienatvė dviese, kaip žinia, sunkesnė: nes neišeisi, kur akys mato, neišmesi savo širdgėlos lyg sutrūnijusio baldo, nepasidalinsi ja lyg duonos rieke – ji tik tavo ir niekieno kito). Todėl Kazimiera retai ir iš namų teišeidavo, negirdėdavo jautrios jos skausmui kaimynės nei skundų, nei aimanų – ji viena pati su savo rūpesčiais, kuriuos trumpam išsklaidydavo tėviškėn pasisvečiuoti sugrįžę visi keturi jos vaikai… O meilė? Galbūt ji būna ir tokia – be žvakių prieblandos, be bemiegės žvaigždėtos nakties, be saulėtekio dviese, be tylaus kalbėjimo akimis. Meilė būna ir kaip sunki juoda žemė – kartais klampi, kartais kieta, gerianti ne prakaitą, o skausmą, atmieštą pareigos ir atsakomybės jausmu. Tokia, matyt, ir Kazimieros meilė…   

Neklausia Kazimiera, moteris nemažą metų naštą ant pečių laikanti, kodėl jai tokia dalia skirta. Svarsto moteris, atrodytų, labai paprastai: „Davė Dievas gyvenimą, davė ir kryžių…“ Be to, žvelgdama aplink, ji pastebi: „Kitam dar blogiau nei man – ką čia skųsiesi…“   

Psichologės komentaras

„Skaitant šią istoriją, pirma kylanti mintis yra „kaip tipiška“, „kaip dažna“, – šią istoriją komentuoja psichologė, psichoterapeutė Vilma Vėlyvienė. – Tai skamba lyg ir prieštaringai: kaip gali būti tipiška, kas nėra sveika ar sveiku protu pagrįsta? Tačiau reikia pripažinti, jog mūsų didžiosios visuomenės dalies tarpasmeninių, šeimos santykių patriarchiškumas nėra taip toli pažengęs lyginant su kitomis gyvenimo sritimis, todėl skaitant istoriją gali nesuprasti, apie kokį amžių čia kalbam: apie 20 ar 21 amžiaus pradžią. Tuomet iki pat 20 amžiaus pradžios vyravo vyro, kaip šeimos centro, apie kurį sukasi visas šeimos gyvenimas, modelis, nors ir tuomet moteris laikė visus namų kampus. Tai būtų galima paaiškinti tradicija, ekonominės moters laisvės stygiumi, tačiau ir tuomet buvo savarankiškų, save gerbiančių moteriškos lyties atstovių, kurios reikalavo partnerystės šeimos santykiuose, o ne tarnystės. Dažnai yra sakoma: „Dėl vaikų gyvenu“. Nereikia dėl vaikų – dėl savęs reikia gyventi. Dažnai vaikai sako, jog „nereikėjo dėl manęs“, kadangi vaikams kur kas blogiau  gyventi įtemptuose, nepagarbiuose santykiuose, negu gyventi su vienu iš tėvų. Skyrybos yra didelis stresas, bet gyventi itin nedarnioje šeimoje yra lėtinis ir nuolatinis stresas. Netvirtinsiu, jog reikia skirtis iškilus pirmam konfliktui, tačiau jei jie yra nuolatiniai, tai juos reikia spręsti, o ne ignoruoti, laukti, kol savaime išsispręs, t.y. „kitas pasikeis“. Ir Kazytės atvejis rodo, jog kaip belauktum – nepasikeičia. Keičiasi, nori kartu kylančias bėdas spręsti brandūs žmonės. Nebrandūs ir patyrę krizes lieka, kokie buvę. Žmogų subrandina, arba priešingai – nesubrandina, mūsų tėvai, jų gyvenimo, tarpusavio santykių  modeliai, kuriuos užaugę vaikai dažniausiai pakartoja. Kazytės atveju matome kažkokį kantrumą, gebėjimą  atlaikyti sunkumus, tačiau nematome, jog tai atnešė naudos ir laimės. Taigi lyg pasitvirtina liaudiška išmintis „tas prakeiktas nuolankumas“, todėl savo laimei sukurti reikia ne kantrumo, bet ir savo tvirtumo“.

Laima GRIGAITYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE