(Tęsinys. Pradžia čia)
Šešupės versmės
Graži ši Sūduvos krašto dalis – su banguojančiomis kalvomis ir jose iškylančiomis viršūnėmis, su upių ir upelių vingiuojančiais, įvairiai spindinčiais ir čiurlenančiais vandens kaspinais, su fantastiškai gražiais ežerų mėliais ir čia stūksančių kalvų bei jas puošiančių miškų veidrodiniais atspindžiais. Su neapsakomais panoraminiais vaizdais, žvelgiant nuo kalnų viršūnių į žaliuojančius miškus, duona alsuojančius laukus, kaimus ir miestelius.
O kur dar panoraminių vaizdinių sukelti dvasiniai priminimai apie tose erdvėse tūkstančius metų gyvenusius mūsų gentainius, jų kultūrą, pasiekusią mus per tų amžių kultūros paminklus: piliakalnius, senkapius su juose slypinčiais istorijos archeologiniais metraščiais, jų kovas ir fantastinius padavimus, vienaip ar kitais užsifiksavusius seniausiuose vandenvardžiuose. To įspūdžio vedami pabandykime 
žvilgtelėti į Sūduvos aukštumų panoramines erdves pridedamoje iliustracijoje. (6 pav. – Šiurpilio ežero apylinkės)
Gamta ir laikas taip lėmė, kad mūsų Sūduvos upių motina Šešupė pradžią gauna nuostabaus grožio Sūduvos aukštumų centrinėje dalyje, ledynmečio liežuvio išstumtoje dubumoje ir priešledyninių vandenų tėkmės išgraužtame slėnyje etninėse lietuvių žemėse.
Jose stūkso didžiuliai mūsų tautos materialinės ir dvasinės kultūros turtai, kurių tik nežymi dalis mus pasiekia per archeologinius radinius ir skurdokus istorijos šaltinius. Arčiausiai Šešupės versmės pradžios stūkso įspūdingas Šiurpilio piliakalnis, iškilęs ant 228 m kalvos, su 2500 m2 dydžio pilies aikštele, apjuosta žemės ir akmenų pylimo. Apie 100 m žemiau šio pylimo įrengtas kitas pylimas – maždaug vieno metro aukščio, matyt, saugojęs buvusį papilį. Žavi mūsų protėvių gebėjimas – sumaniai pasirinkta piliakalnio vieta.
Ši įspūdingo aukščio kalva, nuo kurios atsiveria platūs apylinkių vaizdai, yra įsiterpusi tarp keturių ežerų: didžiausio Šiurpilio (70,6 ha ploto), Eglyno – 17,6 ha, mažiuko Eglynėlio ir „šifruotu“ pavadinimu Raktelio. Būtent Raktelio ežerėlis buvo natūrali gamtos priedanga iš Vakarų pusės į vedantį įėjimą į papilį. Iš Rytų pusės siaurą žemės juostą tarp Šiurpilio ir Eglyno ežerų, prie pilies kalno papėdės, patikimai dengė miškų raistas. Į Pietus nuo piliakalnio, tarp Šiurpilio ežero atšakų, buvo įrengta gyvenvietė, kurioje rasta XI–XIII a. keramikos dirbinių. Natūralios gamtinės kliūtys ir įrengti pilies kalno gynybiniai įtvirtinimai darė šią pilį labai patikimą, manoma, ją buvus vienu iš istorinės Mėrūniškių žemės bendruomenių centrų. Kita vertus, yra daug sąsajų, saistančių su jos vardo kilme. Daugiau linkstama į versiją, kad pilies – piliakalnio vardas yra sietinas su pilies valdovo Šiurpos – Siurpos vardu ir kad tai galėjo būti Mėrūniškių žemės viena iš pagrindinių pilių. Mėrūniškių vardas yra aptinkamas 1422 m. Melno taikos sutartyje, nusakant sienas ir žemes, kurios turi priklausyti Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Dar anksčiau Mėrūniškių žemė – valsčius – yra paminėta Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ 197 skirsnyje, kur rašoma: „ Brolis Konradas, magistras, visados rūpinęsis netikėlių naikinimu, subūręs galingą raitelių ir pėstininkų kariuomenę, su raitija įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Mėrūniškis, kur nukovė 18 šio valsčiaus žymių viešpačių [dominos], o kitus [karius] paliko prie įeigos (greičiausiai minima įeiga į Sūduvą buvo įrengta prie Geldapės upės (tokios įeigos buvo įrengiamos 
miško užtvarose iš nukirstų medžių ant kelių į Prūsijos gilumą, paliekant jose praėjimus su sargybos vietomis), – K.S.) į minėtąją žemę. Jis šį valsčių smarkiai nusiaubė, degindamas ir plėšdamas, nukaudamas ar paimdamas į nelaisvę šešis šimtus vyrų ir moterų“. Tai vyko 1278– 1279 metais. (7 pav. – Šiurpilio pilies aikštelė).
Dėl paties vardo kilmės galimos kelios versijos: viena – 1273 m. Ipatijaus metraštyje minimas Šiur-pa vardas sūduviškai turėtų būti “Sur-pa“, nes pagal Būgą ( t.III, P. 134 ir 141) naujieji lietuvių š ir ž yra kilę iš junginio si ir zi, bet atsiradę vėliau, todėl Šur-pa pirminis vardas būtų Sur-pa; antra – sūduviai turėjo istorinį žemės vadą Skurdą (Scurdo), minimą 1283 m. P. Dusburgiečio (P. 211), kuris, nenorėdamas pasiduoti kryžiuočiams, su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą.
Galbūt vardas sietinas su ežeruose, pelkėse, upėse augančiu augalu „šiurpiu“ – Sparganium, brandinančiu kaulavaisį. Šiurpius ėda gyvuliai, vandens žvėreliai, paukščiai. Na, o lyriškai mąstant galbūt nuo šiaurinio šalto vėjo – šiurpio, siaučiančio pilies kalne ankstyvą pavasarį ir šaltą darganotą rudenį. Visai galima prielaida, kad dabartinis piliakalnio vardas yra žilas naujadaras, bet ne istorinis. Istorinis vardas greičiau galėtų būti tapatinamas su Mėrūnu – Meruniska, Merunisken, Mėrūniškiu, kurio kilmę būtų galima įžiūrėti iš žodžio mernas „drėgnas“ / LKŽ VIII, 217, 221/. Dar ir šiais laikais prie Mėrūniškio kaimo, esančio prie Didžiojo Mėrūniškių ežero, aplinkui daug pelkėtų vietų.
Naujausi (2005 m.) tyrimai ir paskelbti 1981–1991 m. Šiurpilio apgyvendinimo komplekso ir Šiurpilio pilies gynybinės architektūros tyrimų rezultatai (M. Engel, J. Okulicz-Kozaryn, C. Sobczak, 2009), atlikti 
radioaktyvios anglies metodu (C14), parodė, kad Šiurpilio pilies ankstyvųjų viduramžių gynybinių įrengimų pėdsakai yra iš IX–X a., tuomet buvo pastatyta galinga žiedinės gynybos tvirtovė. (8 pav. – Šešupės ištakų ežerynas).
Į Šiurpilio apgyvendinimo komplekso sąvoką plačiąja prasme reikia įjungti ne taip toli esantį sūduvių kapinyną, vadinamą Šveicarijos (pagal netoli esančio kaimo pavadinimą) vardu žymios mūsų archeologės Marijos Gimbutienės. Lenkijoje bendrai visą sūduvių kultūrinį dvasinį paveldą vadinama jotvingių – pagal K. Būgą – jotvių vardu, nors jotvingiai ir sūduviai buvo Vakarų baltai, tačiau jų gyventos plačios teritorijos turėjo savo arealus. Jotvingiai visuomet gyveno labiau į Pietus, Pietryčius maždaug nuo Augustavo, o sūduvių gyventos teritorijos ėjo nuo šios ribos į Šiaurę iki Nemuno.
Taigi apie Šveicarijos kapinyną. Jame 1961 m. atkastas II–III a. žemdirbio kapas, kuriame buvo įdėtas visas arklas. Medinių dalių neišliko, bet geležiniai apkaustai ir irklo pavidalo geležinis noragas buvo išlikę ir tai greta su kitais radiniais byloja apie aukštą to meto žemdirbystės kultūrą. Šiame kapinyne rastas kunigaikščio kapas pačiame didžiausiame – 18 m skersmens pilkapyje. Maždaug 55 metų amžiaus kunigaikštis gulėjo nedegintas smėlio aikštelėje po akmenų sampilu. Prie jo rasta 85 cm ilgio geležinis kalavijas, skydas, iečių, kirvis, žirklės, pincetų, kaulinės šukos, sidabrinių žieduotų segių, sidabru ir auksu puoštų apskritų ir keturkampių plokštelių, gražintų rozetiniu raštu, sidabrinė elnio figūrėlė ir žirgo aprangos daiktų. Kapas priskiriamas IV amžiui. Šalia šių palaikų aptiktas ir kitas V a. degintas kunigaikščio kapas šalia nedeginto žirgo. Tarp sudegusių kaulų rastas 94 cm ilgio geležinis kalavijas, sidabrinė lankinė segė, emaliuota apskrita plokštelė, gintaro karolių. Maždaug vieno kilometro atstumu nuo šio kapinyno poros ha plote pastebėti gyvenviečių pastatų pėdsakai datuojami II–IV amžiais. Netoli šios gyvenvietės randasi Osinkų – Drebulinės gynybinis piliakalnis.
Bet tęskime toliau Šešupės versmių apžvalgą. Jas atrandame, važiuodami senuoju pašto keliu iš Jelenievo – Egliniškių į Vyžainius, už 300 – 400 m nuo šio kelio esančiame lapuočių medžių raiste, kurį dalina į dvi dalis tik mažas keliukas, supiltas dabartiniais laikais, atskirdamas Juodąją Ančią nuo Šešupės versmės. Pasirodo, kad šis keliukas veda į Pašešupėlės kaimą, įsikūrusi ant maždaug 200 m aukščio kalno šlaitų, kurie lėtai pakyla į 266 m aukščio kalno viršūnę. Šio kaimo sodybos yra vaizdingai išsidėsčiusios palei vingiuotai į kalną kylantį laukų keliuką, iki jis įsijungia į didėlesnį kaimo kelią, einantį iš Bachanovo prie Juodosios Ančios ežero į žemai prie Šešupės slėnyje esantį Vodzilkų- Važnyčiotojų-Vadeliotojų kaimą. Jame aptinkame, visai netikėtą pamatyti šiose vietose, sentikių-stačiatikių medinę seną bažnytėlę, dar vieną šių vietų apgyvendinimo istorijos liudininką.
Šešupės versmės raistas nėra didelis, apie vieno kilometro ar kiek daugiau, esantis 150 m aukštyje nuo jūros lygio, kitaip sakant, absoliutinė jo altitudė yra 150 m (čia ir toliau, kalbant apie ežerų, kalnų aukštį, bus nurodomi absoliutiniai aukščiai). Galima įtarti, kad kažkada dabar esantis atskiras Juodosios 
Ančios upės baseinas per šį raistą jungėsi su Šešupės baseinu ir dvi Sūduvos upės sesės dalijosi nuostabaus grožio Juodosios Ančios ežero vandeniu, nes dabartinis raistas yra atsiradęs iš palaipsniui sunykusio senovinio ežero. (9 pav. – Šešupės versmė).
Ančios – Juodosios Ančios – ežeras yra Suvalkų kraštovaizdžio parko puošmena, giliai įsirėžęs į moreninę įdubą – ledyno suformuotą riną. Ežeras yra pratekamas – šiauriniame jo krašte įteka vienintelė didesnė upė Juodoji Ančia, gavusi pradžią iš aukščiau esančio Eglinėlio ežerėlio. Iš ežero, labiausiai į pietus nutysusio jo kampo, vėl išteka ta pati Juodoji Ančia. Yra manoma, kad tai giliausias Lenkijos ežeras, jo gylis siekia 108,5–113 m, ištysęs Šiaurės Pietvakarių kryptimi beveik per 5 km, plačiausioje vietoje jo plotis tesiekia apie 0,9–1,0 km. Ežero vandens paviršius yra 227 m aukštyje, o aplinkiniai krantai iškyla dar aukščiau – į 266–279 m aukštį. Pagal vandens paviršiaus lygio altitudę iš visų Sūduvos aukštumose esančių ežerų tik Vižainių ežero vandens lygis yra aukštesnis kaip 15 m. Ančios ežero vanduo nepaprastai skaidrus, galima įžvelgti iki 12 m gilį. Šiaurinėje ežero pusėje augantis miškas, dar plačiau išsiplėtęs į rytinę jo krantų pusę, teikia ežerui papildomo žavesio.
Lenkai dabar ežerą vadina Hancza-Hanča, Matyt, dėl slaviškojo vokalizmo ežero baltiškas vardas Ančia dabar lenkų tariamas Hanča ir rašomas Hancza, nors tiek gerai, kad jie Ančios vardo visai nesuslavino ir nepavertė vertiniu – kaczka-kačka (antis). Baltiška ežero vardo kilmė yra labai sena ir prasminga. Manau, kad jis galėjo gimti dar tais laikais kai šio krašto autochtonai – baltai gyveno gimininėmis bendruomenėmis ir jų mitybos racione didelė dalį maisto sudarydavo rankiojimo būdu – pasisavinamuoju būdu gautas maistas. Kalbamu atveju vandens paukščių – ančių lizdų turinys – kiaušiniai, ančiukai, pačios antys ir panašiai, žodžiu, tai buvo plačiai gaudomas, medžiojamas vandens paukštis, kuris maitindavosi vandens augmenija, gyvūnija, lizdus sukdavo virš vandens priekrantėje ar ežero švendrynuose, pakildavo nuo vandens paviršiaus ir tūpdavo ant vandens. Vaizdžiai sakant, jis visą laiką gyveno, laikėsi ant vandens. Dėl to mūsų proproseneliai baltai, šį vandentūpį paukštį yra pavadinę „ant-is“. Jame atsispindi mūsų prorprosenelių gebėjimas labai tiksliai ir aiškiai bei imliai apibūdinti, nusakyti paukščio esmę. Šių antvandenių paukščių būrio vienaskaitinė forma yra „ant-is“, o didesnis jų skaičius jau įvardijamas ančių vardu. Didysis mūsų kalbininkas Kazys Būga šio vandenvardžio kilmei iš „vandentūpio paukščio“ paskyrė 1924 m. išleisto žodyno „Lietuvių kalbos žodynas. I sąsiuvinis“ ištisą skirsnį „Ančia – 1“ /K. B. III, 450-453/. Kiti kalbininkai-etimologai ežero vardą taip pat kildina iš vandens paukščio vardo „antis“. Lietuvių kalbos žodyno pirmajame tome, P. 130–133, randame, kad lietuvių anč– priešdėlis reiškia tą patį kaip ir žodis ant, žymintis vietą ar daiktą, kurių viršuje kas yra, darosi ar daroma. Tuomet ir ežeras, ant kurio vandens gyvena daug ančių, įgavo vardą Ančia, o iš tokiu vardu vadinamo ežero ištekančios upės taip pat įgavo Ančios vardą. Sūduvoje Ančia vardą turi dar vienas ežeras gražuolis prie Veisiejų, tikriau sakant, esantis Veisiejų miestelyje. Iš jo išteka (tiksliau sakant, jį prateka) upė Baltoji Ančia. Vandenvardžių su šaknimi anč-, ant- Sūduvoje dar randame prie Šilavoto, tai Jiesios kairysis intakas Ančiupis ir prie Pajevonio – Zanylos intakas Ančlaukinė. Lietuvoje šio vardo hidronimų aptinkame prie Vyžuonos Utenos rajone – ežerą Ančia ir prie Skaudvilės miestelio – Šešuvies upės dešinį intaką Ančia.
Kęstutis SUBAČIUS
Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.
(Tęsinys čia)
Kur Nova, Penta…