Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Beveik rimtai > Subjektyviai: nepotizmas ir „švogeriai“

Subjektyviai: nepotizmas ir „švogeriai“

 

Pirmą kartą savo neilgoje rašytojo karjeroje taip pradedu rašinį. O jis prasideda štai taip: visos žemiau išdėstytos mintys yra tik nuomonė, o nuomonė, kaip žinia, niekaip nesusijusi nei su objektyvia, nei su subjektyvia tiesa, kadangi tiesa yra tiesiog tiesa, o nuomonė – tik nuomonė. Paprasčiau tariant, tai apsidraudimas, kadangi pastaruoju metu mūsų visuomenėje plinta įsižeidusiųjų klasė, o, kaip žinia, įsižeidę žmonės dažnai būna pikti, kartais neadekvatūs, o kerštingi beveik visada. Toliau pateikiami palyginimai yra tik literatūrinė priemonė ir nieko asmeniško. Įsižeisti jums jokiu būdu tikrai niekas nedraudžia. Ką jau ką, bet šią teisę tikrai turite.

Kartais verta palūkuriuoti, o paskui, kai viskas aprimsta, viską blaiviai pasvarsčius ir įvertinus, bandyti „nusiduoti“ labai protingu ir ką nors pasakyti – vis mažesnė tikimybė nusišnekėti, nes didieji nusikalbėjimai jau nuskambėjo prieš tau prabylant. Tad bandau… nenusikalbėti.

Praėjusią savaitę, kai dar už lango šalo, kartais snigo ar švietė saulė ir gera žiemos nuotaika nepaleido, mus apleido vieša paslaptis. Paslaptis yra tada, kai apie kažką slapto žino vienas žmogus, na, gerai – du. Vieša paslaptis – kai apie kažką slapto žino trys žmonės. Kadangi tarp tų trijų žmonių visada būna viena boba, kuri viską išslaptina, paslaptis tampa vieša paslaptimi. Kai vieša paslaptis pasklinda žiniasklaidos tyruose, šioji nustoja egzistavusi kaip tokia ir tampa kūnu.

Taip, aš apie tą patį nepotizmą ar švogerizmą Marijampolėje. Nesiimsiu teisėjo vaidmens ir nebandysiu to teigti ar neigti. Jeigu kaime gyvena dešimt gyventojų ir iš jų septyni dirba kaimo valdymo ir administravimo organe, o likusieji trys užsiima žemės ūkio kėlimu, yra beveik normalu, bet tik ne savivaldybėje, kurioje gyvena truputį daugiau – keliasdešimt tūkstančių gyventojų, o valdymo ir administravimo organe kažkaip atsitiktinai susispietusios darbščiosios bitės.

Klausimas. Kuo jas (tas bites) taip traukia savivaldybė ir tai, kas ją sieja? Čia neturėtų įsižeisti tie, kurie tikrai gerai atlieka savo tarnybą, o tokių tikrai yra nemažai, gal net daugiau, nei tauta galvoja. Elementaru, mielieji: čia galima dirbti nepersistengiant, reikiamas išsilavinimas ir kvalifikacija tik smulkmena, juk, pavyzdžiui, būdamas agronomu, gali dirbti… čia galima įrašyti bet ką, kas nesusiję su agronomo kvalifikacija. Na, taip, būdamas bulvių žinovu, gali diriguoti orkestrui vien dėl to, kad vaikystėje, per muzikos pamokas, mokėjai metalofonu skambinti gamą.

Gaspadorius yra viskas – neliečiama vertybė. Gaspadorius žino, kur kokią pakrypusią lentą prikalti, bernams sukomanduoti, kad laikas šieną namo parvežti, nes, neduok, Dieve, užlis, ir šiaip žino, kur ką užkišti, pataisyti, pristatyti, o svarbiausia – žino, kokius bei kada bernus ir mergas pasamdyti ar išvyti. Praktiškai ir aš galėčiau eiti gaspadoriauti ant kokio nors miestelio… ne, miesto… nors ne… ant Lietuvos… Šį tą moku, kai reikalas prispiria: perdegusią lemputę pakeisti, stalą iš vieno kampo į kitą perstatyti, bet štai rozetės pataisyti nemoku. Gal tik miesteliui tikčiau gaspadoriaut. Joooo… gaspadoriaut savo kieme ar ūkėje – ne vienas ir tas pats, kas miestui vadovaut. Čia gaspadoriaus kvalifikacija nelabai tinka, tiksliau, apskritai netinka.

Bet aš ne apie tai. Manau, daug įdomiau ir svarbiau yra tai, kaip į tai reaguoja visuomenė, politikai ir patys dalyviai. O jie reaguoja! Visaip.

Kad tai susiję su rinkimais, pastebėjo daugelis, kiti net suskubo apie tai viešai pranešti, nes gi niekas nemato – rinkimai prasidėjo! Taip, tai tiesa, ir akivaizdi, bet tai nieko nekeičia. Panašius dalykus reikėtų viešinti reguliariai, profilaktiškai. Nesulauksime!  Žinant, kad statistinio rinkėjo atmintis kaip auksinės žuvelės akvariume – apytiksliai trys minutės, panašu, kad neverta, užteks tik prieš rinkimus pastimuliuoti kai kuriuos organus.

Smagiausiai atrodė tie, kurie taip įsismagino pliekti socialdemokratus ir dar kitus, kurie jiems nepatinka, kad akimirkai mane net buvo pramušę ant empatijos valdžiai. Taip suspausdavo širdį, lyg žiūrėčiau į kojomis spardomą bejėgį žmogų. Trumpam… gi jie nėra bejėgiai ir nėr čia ko gailėti.

Dar kiti suskubo pareikšti, jog kas iš to, vis vien niekas nepasikeis. Greičiausiai… ir taip yra todėl, kad taip mąstome: susitaikome, nes nieko negalime pakeisti. O pakeisti galime. Jeigu savo atmintį prailgintumėme bent keturiais metais, tai gal šio šimtmečio viduryje mums nebereikėtų ir akvariumų.

Patys dalyviai, socialdemokratai, kaip visada pareiškė, kad vsio zakonno. Tikėjotės kažko kitko? Naivuoliai. Ir dar pareiškė, kad  jie tai nesiknaisioja po kitų reikalus, suprask, jog viskas čia normalu ir turim draugiškai gyventi, nematyti, ko nereikia, kad ir kiti nematytų, na, žodžiu… O reikėtų knaisiotis ir visai nesvarbu kieno stovykloje.

Labiausiai mane sužavėjo tie, kurie pareiškė, kad tai rinkimai, o jie patys tai nei už tuos, nei už anuos, ir nėr čia ko be reikalo triukšmauti, nes niekas nepasikeis, visos partijos taip daro. Tai kaip čia išeina? Jie nei už tuos, nei už anuos, bet kaip ir netiesiogiai, gal ir nesąmoningai, juos teisindami, atsiduria tų prasikaltusiųjų pusėje. Reiškiasi jie už juos, bet ne už anuos!

Pabaigai. Nekaltinkite manęs subjektyvumu ir tendencingumu, nes taip ir yra. Niekam nesu davęs objektyvumo ir lygiateisiškumo įžadų, todėl esu laisvas mąstyti kaip tinkamas.

Tegul užklupusios žiemos balos nepermerkia jūsų kojų, o tikra žiema tikrai dar sugrįš – jei ne šiemet, tai dar kažkuriais metais, žinoma, jeigu geri būsime.

Vytenis SKROBLAS

Autoriaus nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite