Spalio etiudai

 

Atsisveikinimo parade

Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs… Deja… Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą, kai gyvybė, sulėtinusi tempą, pagaliau ir visai apmirs. Toks jau tas gamtos ratas, pagal kurį gyvename ir mes…

…Pakeliu galvą į žaižaruojantį klevo vainiką. Nuostabus grožis atima žadą, prikausto žvilgsnį prie smaragdo – aukso – vario – rubino – ugnies liepsnos spektro mirgėjimo. Štai: lengvai atsiplėšia vienas, kitas, trečias… lapas, pasisūpuoja vėjyje ir nutupia žemėn, šalia kitų, jau nukritusių, jau tik tyliai šnarančių po einančio kojomis. Medžio vainikas – nuostabus, bet jau vis skystėjantis ažūras – kartoja: ruduo, metas eiti į tylą…

…Už Rudens lygiadienio vartų turi likti tai, kas nereikalinga, kas neištvers apmirimo šalčio, kas neturės jėgų atgimti naujam žydėjimui. Taip prisako Motulė Žemė, liepdama ir žmogui visa tai, kas trukdo tolesniam augimui, numesti, paleisti nuo savęs, kaip klevas paleidžia žalumo – gyvybės – netekusius lapus. Klevas apmirs, o lapai numirs… Pavasarį tas pats klevas prabus ir nauja gyvybe suvešės – toks tas gamtos dėsnis. „Paleisk negeras mintis, gyvybės netekusius sumanymus, visa tai, kas tave lyg klampioje pelkėje nardina, – moko Motulė Gamta ir žmogų, – atsisveikink su tuo, kas jau atgyveno…“

…Būtent tam atsisveikinimui su tuo, kas jau atgyveno, ir skirtas visas šis žaižaruojantis ryškiaspalvis paradas. Tegu tas atsisveikinimas būna ne tik gražus, bet ir giedras. Lengvas, be skausmo – kaip rudeninių lapų atsiplėšimas nuo medžio šakų. Su labai tylia padėkos malda: ačiū, kad buvai, ir sudie…

Saulė perdegė?

Perdegė saulė… – liūdnai šnabžda visą dangaus šviesulio geltonį sugėrę klevo lapai, nostalgiškai besisiūbuodami ant jau labai laikinais namais virtusių medžio šakų. Tereikia tik lengvo vėjo brūkštelėjimo – ir atsikabina jie. To paties vėjo sparnų nešami, veržiasi saulėn – nors ir perdegusion, tačiau vis dar skaisčiais spinduliais mojančion, buvusį karštį pakišusion po ką tik apversta velėna, šilumą išdalijusion ilgesingam gervių skrydžiui.  Saulė perdegė… – per šaltą akmens kaktą perbraukia pakelės smilga – tokia sausa ir pavargusi. Perdegė… – susiraukia ežero gelmėn įšokusi dangaus mėlynė (susidrumsčia vanduo, ir vaiskų žydrį pakeičia niūrus švino sunkis). Saulė perdegė – gedi visas pasaulis, likdamas be spalvų, netekdamas šilumos, atsisveikindamas su ilga dienos šviesa…

Ir širdis – kaip saulė – išdalijusi šilumą, įžiebusią ne vieną liepsną, sustingsta rudeninėje ramybėje. Ji nebekrūpčioja naktimis nuo beribio jausmo kaitros, ji jau nebenardo kančios gelmėn, ieškodama tvaskančių perlų. Nebedainuoja ji. Nešoka. Perdegė? Perdegė… – tankus blakstienų šydas uždengia ašarų (nei džiaugsmo, nei skausmo) nedrėkinamas akis: lyg tolimos žvaigždės jos šviečia, bet nešildo…

…Pro tirštą ūkaną prasiskverbęs menkutis vėjo šuoras pavelia plaukus, kuriuose atsargiai tebežaidžia lengvi spinduliai. Gyvybė nemirė! Neperdegė saulė. Ji tik išeina pailsėti – lyg motulė, apkamšiusi ir išbučiavusi savo vaikus saldžiam miegui. Ji sugrįš su visa gyvybe alsuojančia šiluma. Saulė negali perdegti. Negali perdegti ir širdis, nes joje gyvena meilė. Tegul šiandien rami ir svajinga kaip po audros išsisiautusi jūra, tegu lengvu ilgesiu lyg lėto valso žingsniu plakanti, tegu rudeninė, bet tikra ir amžina. Jai užteks tos negęstančios ugnies, kuri viską kuria ir verčia pasaulį giedoti amžiną gyvenimo giesmę. Ir netgi pavargusi, nurimusi ji maitina savo šventa liepsna kiekvieną naują dieną…

Į naują virsmą

Ar išėjote pro rudens Lygiadienio vartus, anapus palikdami suplėkusias, tačiau kaip siurbėles prilipusias praeities nuoskaudas? Ar įėjote į naują virsmą švytintys ramybe ir paprasta žemiška palaima?

…Beprotiško lėkimo laikas tyliai stoja ties visais takais ir alėjomis. Tolstančios saulelės antspaudais paženklinti klevo lapai lengvai sūpuodamiesi voratinklių gijomis apraizgytame ore tyliai nugula po kojomis – kad čežėdami skubėjimą nutrintų, kad stabtelėti paprašytų, kad į ranką imami pasisiūlytų… Lyg delno linijos čia taip pat vagojasi likimo vingiai – patikėkite: laimę žadantys, viltį šaukiantys, meilę tvirtinantys. Patikėkite!

…Tokie ir eikite rudens alėjomis – išdidūs, gražūs, trokštami, nepakeičiami, mylimi, mylintys. Anapus vartų likusi skausminga praeitis tenedrįsta tiesti kibių pirštų – paleiskite ją kaip klevas paleidžia lapus lengvam skrydžiui. Telieka širdy tik pilnatvė. Tik lengvas alsavimas vėlyvo žaibo nutviekstų žvaigždynų ir nežymus virpėjimas dar šalnos nepažinusio astro…

Rudens tango

Ar girdite, kaip tobulai jau nukritusių medžių lapų klavišais skambina lietus? Ar matote, kokio neįtikėtino plonumo ažūrais papuošti paskutiniais vasaros atodūsiais alsuojantys žolynai? Ar jaučiate, kaip ant žemės leidžiasi skambėdamas dangus, pripildydamas visą būtį pilnatvės – tokios tikros, kaip ką tik nuskintų, raudoniu trykštančių obuolių pintinė?

Rudens tango… Toks lengvas ir… sunkus, išskrendančių paukščių sparnų mostais braukiantis per riedančią ašarą, tolstančios saulės spinduliu liečiantis šypseną, pašėlusiu vėjo ritmu atrakinantis veržlų juoką – juk viskas telpa jame, šiame paslaptingame rudens šokyje, kuris verčia siekti žvaigždėtą nakties skliautą ir suktis tarp krentančių lapų vaivorykštės.

…Norisi tyliai kuždėti: aš priimu tave, šis nuostabus metų laike, aš priimu tavo nuotaikų kaitą, tavo išeinantį grožį ir siautulinga vėtra širdin įėjusią ramybę…

…Rudens alėjoje – po kojomis šiugžda lapai. Akys krypsta aukštyn, nurenginėdamos vešlumą prarandančias medžių šakas. Ak, tobulas medžių nuogumas… Niekuo nepridengtas, nieko nesigėdijantis ir viskam atviras. Kupinas išminties laukti, kantrybės viską iškęsti ir meilės viską priimti… Ar ne todėl mes glaudžiamės prie šio nuogumo, prašydami stiprybės nusimesti širdy susikaupusias nuosėdas, vilties dalinti save su meile, išminties su vienoda ramybe priimti ir giedrą, ir darganą?

Laiškas į žvaigždes

Įvairiaspalviame spalio gamtos parade kone svarbiausias akcentas – krintančių medžių lapų šokis. Kartais – lengvas kaip Štrauso valsas, kartais – ilgesingas kaip Oginskio polonezas, kartais –  fatališkas ir dramatiškas kaip Bethoveno Likimo simfonija. Šoka jie, atsiplėšę nuo visą vasarą sočiai maitinusių šakų, lekia paskui vėją tolyn tolyn – į… nežinią, tokią margą kaip ir visas rudens peizažas… Poetai šią margaspalvių lapų liūtį vadina rudens žydėjimu, muzikai – spalio etiudais, o dailininkai – išėjusios vasaros spalvų palete. „Visi jie teisūs“, – sakai tu, pakėlusi auksaspalvį klevo lapą, ir jame lyg savo delne skaitydama neperskaitomus likimo vingius – tau nesuvokiamus, nenuspėjamus… Vėjas išdavikiškai išplėšia lapą tau iš rankų ir neša neša – tolyn tolyn, į nežinią: lyg širdimi rašytą laišką paslaptingam adresatui.

„Aš tau dovanoju vėstančių arimų nerimą… Dovanoju tau visas saules, pakibusias jau išskydusių beržų viršūnėse. Tau rudenio rauda išraudu savo nerimą – išgirski jį paskutiniame mus paliekančių gervių sparnų plasnojime. Aš šoku tau vėjo tango švininiame debesyje – nesuvaldoma, laukinė. Vakarei žvaigždei sužibus tavo vardui uždegu žvakę – te jos liepsna šildo tavo sugrubusį laukimą, temurkia jis lyg aptingęs katinas, išsitiesęs prie pleškančios židinio ugnies. Aš savo ašaromis deginu tavo širdgėlą, kad būtų lengvi tavo sielos sparnai, kad svaigiame aukštyje jaustum motinos žemės rūpestį ir atsidavimą.

…Karštu delnu paliečiu tavo smilkinius. Priglaudžiu lūpas prie tavo kaktos – labanaktis: tesaugo tavo ramų miegą ši naktis. Priimk likimą lyg auksaspalvį klevo lapą ir paleisk jį pavėjui – lyg mano širdimi tau rašytą laišką. Dvasios sparnais apglėbiu tavo nerimą ir be žodžių sakau: „Eik, bėk, skrisk…“ Tu žinosi kelią: jį rodys kelrodė žvaigždė – tavo širdis ir mano nebyli meilė: rami, rudeninė, pasipuošusi šermukšnių lietumi, į dangaus skliautą, Paukščių Taką, amalu atlėkusi. Ramybės tavo širdžiai, nerimo tavo ieškojimui…“ – skaitys vėjas, žvaigždės, perregimame voratinklyje sužibęs šarmos spindulys. Ir bus šviesu net vis trumpėjant dienai. Šilta bus – net vis mažiau pakylant saulei. Giedra bus, gera…

Pasirenkant meilę

…Ką pasirinksite žvelgdami į permainingą dangų ir kas akimirką besikeičiančią žemę? Štai, rodos, tik vakar žaluma akinę laukai šiandien jau vilki pilkšvai rusvą rūbą, o prieš valandą ramybe alsavusi dangaus žydrynė dabar jau svaidosi šaižiais švininio vėjo šuorais. Viskas keičiasi, viskas juda šiame metų laike, kai gelsvai raudoname krintančių lapų fone karaliauja vėjo liepsnos, nieko pastovaus, į ką galėtum atsiremti, kad nenuneštų spigus gūsis, kad neišbarstytų šilumą, kuria taip dosniai kažkada apdovanojo jau „sudie“ tarianti saulutė… Ką pasirinkti, kai margaspalvis chaosas gena pasroviui, kai ramybė lyg ta našlaitė piktos pamotės išguita į užsnigtą mišką ieškoti žibučių, kai vietoj laimės tvinksnių širdyje kapojasi nerimo botagai, o skylančių kaštonų branduoliai tykšta ant žemės lyg ilgai puoselėtos svajonės, tikėjimu brandintos viltys?

„…Aš pasirenku Meilę, – tyliai kužda Motina Žemė. – Ji švies ir tada, kai užges visos pasaulio šviesos, ir degs net tuomet, kai siautės visas liepsnas išvaikę vėjai. Ji nuramins net klaikiausią nerimą, o nežinios chaose užgros harmonijos simfoniją. Tik taip širdin ateis ramybė, tik taip pasirengusi netrumpam poilsiui vėl žadinsiu upes dainuoti, o gėles krauti pumpurus ir žydėti…“ Motinos Žemės krūtinėje – ta pati meilė, kuria lyg malda laiminame kūdikį miegui, keliame viltį gyvenimui, paleidžiame svajones kūrybai, nuo kasdienių darbų suaižėjusiomis rankomis glostome mylimo veidą, kad beribis švelnumas liktų tuo uostu, iš kurio išeinama kasdieniams žygdarbiams ir į kurį grįžtama kaip į amžinuosius namus, kur kiekvienas yra mylimas, laukiamas, reikalingas, būtinas…  

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

4 komentarai(-ų) “Spalio etiudai

  1. Taip nuostabiai rašote, kad viskas, taip gyvai persimelkia per Jūsų žodžius, į širdį, visas pasaulis ir tas rudeniškas tango skamba manyje. Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite