Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Sklandant Kalėdų dvasiai: dvi novelės

Sklandant Kalėdų dvasiai: dvi novelės

 

Mamyte, saugokis babaušių!

Vytukas sėdi su močiute virtuvėje. Močiutė ant kėdės, o jis ant suoliuko. Norėtų palakstyti, bet senelė neleidžia: ji sena, kojos ištinusios, skauda vaikštant. Mama visus namų kampus išblizgindavo – močiutė nepajėgia. Dėl to priviso pilni kampai baubų, net pakrutėti baisu. Naktį, kai reikia nusileisti žemyn laiptais iš savo kambario palėpėje, taip baisu, taip baisu… Gerai, kad senelis žiebtuvėlį davė.

Mama nusišypsodavo, priglausdavo, paglostydavo – taip gera pasidarydavo. Ir tėtis linksmas buvo. O dabar atvažiuoja, paklausia, ar jis, Vytukas, sveikas, ar suvalgo pietų košę, ar klauso ir greitai išvažiuoja namo. Mamytė išvyko dirbti į kažkokią sujungtą karalystę. Karalystėje yra ir raganų, ir slibinų, ir babaušių. Visi vaikai tai žino. Jie labai pavojingi. Norėtų jis parašyti laišką mamytei, įspėti, kad neitų į senas pilis, gūdžius miškus –visur ten, kur pavojinga. Bet jis nemoka rašyti. Siunčia piešinius, bet mama nesupranta, kas nupiešta. Vytukas nupiešė žvynuotą babaušį, patį pavojingiausią, o mama laiške parašė: „Kokia graži tavo žuvytė!“ Šuniuko Amsiaus jie nebeturi. Močiutei nepatiko, kad jo plaukai visur veliasi. Pasišaukė tokį bjaurų kaimyną su vyšnine nosim, kad Amsiuką nuneštų į laivą, mamytei nuvežti. Amsius tokiomis liūdnomis akimis žiūrėjo į jį. Paskui šunelį įkišo į maišą – tokios taisyklės, vežant į karalystę. Kažin, o vaikus ar taip pat maiše veža?

Artėja Kalėdos. Kituose namuose dega, blykčioja lemputės. Senelis norėjo nupirkti eglutę, bet močiutė nenorėjo, kad spyglių pribirtų. Kai jie gyveno savo namuose, prieš Kūčias visi trys: tėtukas, mamytė ir jis, Vytukas, pašaukdavo vėlai vakare:

–           Zuikiai, zuikiai, atneškite eglutę.

O ryte atsibudęs svetainėje rasdavo papuoštą eglutę, o po ja daug dovanų: mašinyčių, saldainių, apelsinų. Visi namai kvepėdavo apelsinais. Mama paskambindavo Kalėdų seneliui ir pasakydavo, kokių dovanų jis norėtų. Gaila, kad mama užmiršo palikti telefono numerį. Jis pats paskambintų Kalėdų seneliui ir pasakytų, ko jis labiausiai nori. Na, mašinytes, saldainius tegu neša Kalėdų senelis kitiems vaikams. Ir karnavalinės kaukės gali nesiūti. Nors kaukės reikėtų… Jei senelis suspėtų ją įdėti į kojinę prieš darželio šventę, jis galėtų vaidinti peliuką vaidinime apie ropę. Dabar per šventę turės būti namuose, nes iš kur senelė gaus kaukę.

Bet pabus jis namuose. Tiek jau to. Jis turi svarbesnį norą: kad Kalėdų senelis įsisodintų į roges mamą ir parvežtų namo. Kokios gražios būtų Kalėdos: eglutė, atkeliavusi į namus Kūčių rytą, vizginantis uodegą Amsius, balta staltiesė, kalėdaičiai, mamos kepti sausainiai. Mama šypsotųsi, tėtis paimtų jį ant rankų, pamėtytų aukštyn, kad didesnis augtų. Jei Kalėdų senelis išpildytų jo norą – jis būtų labai geras vaikas, pats klusniausias pasaulyje. Kalėdų senelis mėgsta eilėraščius: Vytukas moka net septynis. Būtinai Kalėdų seneliui pasakytų šešis. Tik nesakytų to eilėraščio, kuriame yra žodžiai:

Saulutė viena,

Mamytė viena…

Nes labai graudu pasidaro, kai tokius žodžius sakai. Dabar jis pasiims spalvas, nupieš savo norą, priklijuos prie lango. Kalėdų senis pamatys, supras, ir vėl jis galės augti taip, kaip turi augti vaikai – su tėčiu ir mamyte…

 

Princas-peliukas

Skiriu kaimynei, kurios durys buvo visada atviros mūsų namo vaikams

Ją pažadino pro langą įspindęs saulės šviesos pluoštas, o jame sukosi daugybė dulkelių. Gražus bus šeštadienis, pamanė moteris.

– Metas didžiajam namų tvarkymui, – nusprendė, įsijungdama televizorių.

Po kelių filmų tvarkymo entuziazmas dar pakirbino sąžinę, bet jau vėso. Per diskusijų laidą prisnūdo, kai nubudo nutarė, kad pats laikas išsivirti ko nors skanaus. Pradėti tvarkytis kambarius jau nevertėjo. Maža virtuvėlė prisipildė garų. Ji pajuto, kaip pasiilgo mažojo žmogaus, kurį augino tol, kol pradėjo lankyti darželį . Daug jų globota per jos amžių. Bet princą turėjo vienintelį. Jai trūko vaikiško šūksnio:

– Vėl darai piešininius langus!

Senutė įsipylė puodelį kavos ir jau norėjo vėl atsisėsti prie savo savaitgalių ir švenčių draugo televizoriaus. Tik netikėtai suskambo durų skambutis. Prie durų stovėjo princas su ausine kepure, ant striukės juodavo šaunumo ženklas – voras.

– Labas, – pasisveikino.

Moteris pajuto tokį graudulį, kad net atsakyti nesumojo. Ji svarstė, kaip pradėti pokalbį be tų šūksnių: „Vaje! Kaip tu užaugai!“, „Kaip sekasi darželyje?“ (mažas, rimtas didelėm tamsiai mėlynom akim žmogus būtų giliai pasislėpęs savyje ir ėmęs kalbėti vaiko-suaugusiojo kalba, kuri yra ne kalba, o tik žaidimas tam tikra proga derančiais sakyti žodžiais). Jis pasiteiravo:

– Kaip gyveni? Kaip sveikata? Ar nesiskundi užmarštimi?

Šalia jo prie durų stovėjo didokas krepšys. Princas laikė jį už rankenų. Jame kažkas spurdėjo. Pastebėjęs , kad moteriškė žiūri į krepšį, paaiškino:

– Čia Rausvius (jei berniukas) arba Rausvė (jei mergaitė). „Aibės“ pardavėja atidavė. Iš kažkur jis ten priklydo. Tas katinas myli mane. Labiau negu tėtis, kuris visą laiką prie kompiuterio. Po to, kai mamą bjaurus direktorius gražiai išvarė iš darbo, dar ir knygą padovanojo, ji pasidarė nelinksma ir mažai bekalba su manim ir tėčiu. Tėtis atvežė mudu su katinu pas tave. Katinams patinka nesutvarkyti namai. Neišmetė, kad aš sutikčiau augti pas senelę Mėtą, kol mama grįš iš Vokietijos. Sutikau.

– Eik vidun, – pasakė moteris savo princui. Apžiūrėjo ryšulį. Jame buvo katė.

– Kodėl tėtis neužėjo?

– Skubėjo į parduotuvę mane apipirkti, greitai grįš ir išveš mane. Be to, bijojo, kad pyksi dėl Rausvės. Atvažiuok pas mane, kai būsiu pas senelę Mėtą, – greitai, kad balsas neišduotų nerimo, liūdesio ir visai arti besislepiančio ir galinčio prasiveržti kūkčiojimo šaute iššovė žodžius: – Ar galėsiu retkarčiais Rausvę aplankyti?

– Tau patiks pas senelę Mėtą. Tu mane turi kaip nors vadinti. Galėtum vadinti močiute- auklyte.

– Nepatinka tas ilgas ir piktas žodis. Ar galiu tave vadinti Voveraite?

– Kodėl tu manai, kad man tiktų toks vardas?

– Pati pagalvok: ar gali būti sena moteriškė vardu Agnė, Gabija, Rasa? Voveraitė yra toks labai geltonas grybas. Tu kalbi su manimi labai geltonai, todėl gali būti Voveraitė. Kodėl neklausi, ar patiko karnavalas?

– Ar patiko?

– Žinoma ,ne. Šiemet buvau peliuku. Visi vaikai, kurių tėvai užmiršta, kad reikia kostiumo karnavalui, būna peliukais. Tų pelių daugėja…

– O kuo tu norėtum būti?

– Paprastu savimi. Arba princu. Agnė nešoka su peliuku.

Trinktelėjo, sužvangėjo koridoriaus durys. Abu susižvalgė. Tikriausiai orbitų suartėjimo laikas baigiasi. Juk abu negalėjo išsiplėšti iš sūkurių, kur suktis įsakė didysis gyvenimo chaosas. Princams lemta klajoti toli nuo tų, kuriuos myli, ieškoti laimės ir kovoti su drakonais, užuot gėrus arbatą su senele-voveraite. Juos daugybė raganių, raganų ir burtininkų nuolat nori įbrukti į peliuko kailį. Tik pasiilgęs auklytės žvilgsnis nuima kerus…

Princui metas į savo planetą. Rausvė įsitaisė ant kompiuterio klaviatūros. Ant piešininių langų ėmė skleistis žiemos tulpės. Tai todėl, kad čia buvo užsukęs princas ir išbėgo kovoti už savo laimę, nešdamasis auklytės-voveraitės meilę ir palaiminimą…

Mindaugas JONUŠAS

 

Komentaras “Sklandant Kalėdų dvasiai: dvi novelės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite