Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Skaudi ,,vilko vaiko“ išpažintis

Skaudi ,,vilko vaiko“ išpažintis

Antrojo pasaulinio karo bangai persimetus į Vokietijos teritoriją, pirmieji naujųjų ,,išvaduotojų“, Raudonosios Armijos, žiaurumus patyrė Prūsijos (dabar Kaliningrado sritis) gyventojai. Klestintis Karaliaučius (Kaliningradas) 1945 m. sausio gale pavirto griuvėsių, lavonų ir bado šmėklų apgulta dykyne. Po šiuos griuvėsius slankiojo išbadėjusios žmogystos, moterys, seniai, vaikai. Šalčio ir bado šmėkla lydėjo kiekvieną jų žingsnį. Ieškodami išsigelbėjimo, vaikai bėgo į Lietuvos kaimus, tikėdamiesi surasti maisto ir užuovėjos. Nemokėdami lietuvių kalbos, baimindamiesi raudonarmiečių žiaurumo. Bėgliai slapstėsi miškuose, brūzgynuose. Iš čia jie išslinkdavo prašyti žiauberėlio duonos ir vilties išgyventi karo baisumus. Šie vargetos gavo ,,vilko vaikų“ vardą.

Per visą sovietmetį klaikus vokiečių pabėgėlių likimas buvo nutylimas, apie juos nebuvo kalbama ir Vokietijoje. Skaudžią savo gyvenimo istoriją, klajones per badaujantį Karaliaučių ir gyvenimą Lietuvoje išdrįsęs viešai ir atvirai papasakoti ,,vilko vaikas“ Siegfried Gronou išleido atsiminimų knygą ,,Klyksmas vaiduoklių mieste“.

Autoriui pristatant savo kraupių išgyvenimų atsiminimų knygą Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje, klausytojai buvo giliai sujaudinti ir priblokšti jo pasakojamos gyvenimo istorijos.

Siegfried Gronou Lietuva buvo tas kraštas, kuris jį išgelbėjo ir iš mirties nasrų. Ir  nors ,,vokietukas“ čia patyrė  pokario kaimiečių ne tik paduotą gelbstinčią ranką, bet ir skaudžias gyvenimo akimirkas, vis tiek liko per tai ištikimas Lietuvai.

Vaiko atmintyje išlikę pasakojimai, kad rusai valgo žmones, pirmiausiai vaikus. Karaliaučiun įsiveržę rusai pradėjo plėšikauti, prievartauti moteris, net paaugles mergaites. Ir visa tai vyko mažojo Zigfrido akyse. ,,Mūsų vaiduokliška tyla ir ramybė staiga pasibaigė, – prisimena Zigfridas. – Prasidėjo tikras plėšikavimas. Į maišus kišo indus. Kurie jiems netiko, daužė į grindis. Žodžiu, sovietinės armijos didvyriai viską šlavė iki dugno.“

Tai, ką matė ir išgyveno vokiečių kario vaikas, nesurasime ,,tarybinių karių–išvaduotojų“ atsiminimuose: ,,Tie vandalai ateidavo vis dažniau ir vis reikalaudavo laikrodžių, papuošalų, sidabrinių šaukštų, auksinių žiedų. Net žadintuvus jie rišosi ant rankų su virvutėmis. Kraupiai, lyg išprotėję atrodė tie rusai. Jie turbūt nežinojo, kaip naudojami žadintuvai ir rankiniai laikrodukai.“

Sugriautame Karaliaučiuje Zigfridas išgyveno klaikią išbadėjusių sesučių mirtį. Motinai išgirdus, kad kažkur ,,Kowno“ galima gauti duonos, išbadėjęs, purvinas, utėlių apsėstas vaikas miesto griuvėsiuose palieka merdinčią motiną ir iškeliauja Lietuvon, tikėdamasis išmaldos gauti duonos ir parvežti jos mamai.

Tačiau patekti į išsvajotąjį ,,Kowno“ nebuvo taip paprasta. Į vagonus sulindusius vargetas išmesdavo kaip šiukšlių maišus. Alkanas, sušalęs vaikas išsvajotąjį Kauną pasiekia įsikasęs į anglių krūvą.

Klaidžiodamas po Kauną ir gaudamas išmaldos, sutiko vokiškai kalbančią moterį. Ši berniuką išprausė, pavalgydino, aprengusi palaikiais  rūbais išleido toliau elgetauti. Iš prisiminimų: ,,Užėjęs į artimiausią namelį, paprašiau šeimininkės, sudėjęs abi rankas prie ausies, ir suniūniavau lyg lopšinę – aa–aa – nakvynės. Lietuviškai nemokėjau paprašyti. Ši gera moteris man davė užbalintos bulvienės, kaip visada, – skanios.“

Pirmasis išmoktas lietuviškas žodis ,,įpilti“. Koks tai gražus žodis, prisimins Zigfridas.

Pakaunės kaimuose priglaustas vokiečių vaikas ganė kaimiečių gyvulius, dirbo sunkiausius miškų kirtimo darbus, net virdavo kaimiečiams samagoną, o miegodavo klojimuose, šiene. ,,Iki savo 20 metų Lietuvoje  lovoje negulėjau.“

Užaugęs ir sunkių darbų užgrūdintas Zigfridas su svetima, lietuviška pavarde pašaukiamas į sovietinę armiją. Grįžęs įsidarbina Kaune, baigia kranininkų kursus. Sukuria lietuvišką šeimą. Žmonos paragintas pradeda ieškoti savo giminių, suranda motinos seserį Vakarų Vokietijoje. Išvykęs į Lietuvą ieškoti duonos savo mirštančiai mamai, į tėvynę grįžta su šeima.

Po 16-os metų Zigfridas išdrįsta aplankyti Karaliaučių, kuris jam paliko slogų įspūdį. „Po valandėlės mane pervėrė tokia kančia, kad negalėjau susivaldyti ir pravirkau. Verkiau nesusilaikydamas“, – vėliau pasakos.

„Kai po daugelio metų, išgyventų Vokietijoje, vėl aplankiau gimtąjį Karaliaučių, man tapo lengviau gyventi. Liko tik nenuščiūvantis, neslegiantis ilgesys – Tėvo ir Mamos rankų ant mano galvos, sesučių giedrų akių ir jų delniukų kvapo – taip kvepia tik saulėtų pievų neužmirštuolės“, – baigia skaudžius prisiminimus buvęs ,,vilko vaikas“.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite