Pirmadienis, lapkričio 12, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Šioj žemėj mes tiktai svečiai…

Šioj žemėj mes tiktai svečiai…

Tik  svečiai

Šioj žemėj mes tiktai svečiai,

Trumpam atvykę paviešėti.

Ne valdiškai, o „privačiai“

Gėles auginti, duoną sėti,

Apgaubti angelo sparnais

Ir širdimi visus sušildyt,

Gyvent Lemties skirtais planais,
PASAULIUI MATANT,

ŽEMEI GIRDINT…

 

Rudenio lapai

Lapai krinta. Rudenio tyloj

Jie be galo liūdną maldą kalba.

Jie supranta, viskas baigsis tuoj,

Nepadės jau niekieno pagalba.

 

Juk pavasarį  vėl bus kiti.

Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis.

Glaus juos  saulės spinduliai šilti

Ir žmonėms vėl bus gaivus pavėsis.

 

Žmonės kaip tie rudenio lašai.

Jie kaip lapai žemėn nukeliauja.

Buvę didvyriai ar pranašai

Greit pavirsta tiktai dulkių sauja.

 

Laikina

Viskas laikina šitam pasauly.

Mes taip pat kaip žiedai – laikini.

Tik maža dalelytė saulės,

Nuo gimimo vilties vedami.

Lyg žvaigždėms paskirtą orbitą

Rodo mums visagalė lemtis –

Ilgą, trumpą, bėdom kaišytą.

Einam mes, vis bijodami klyst.

Mes taip pat kaip žvaigždės užgesim.

Ar pritruks kas vienos žvaigždės?

Ką pradėjom, deja, jau netęsim.

Ar dėl šito kas nors liūdės?

 

***

Kaip greitai tas gyvenimas nubėga:

Tik  atsikėlei – ir diena jau už pečių.

Palieka jis vaikystės gilų sniegą,

Padovanoja nuostabiausių patirčių.

Kažkur išsiveda jis mūsų artimuosius.

Vienus anksčiau, kitus galbūt vėliau.

Jam nesvarbu, ar skųsiesi, ar guosies,

Kad ta širdies gėla mus liečia vis giliau.

Ji nesitraukia. Niekur neišeina,

Nors metai skrenda tarsi vėjai devyni.

Tokia ta mūsų čia buvimo kaina.

Mirtis neskęs netgi giliausiam šuliny.

Juk tiek kartų jau užbaigė šį kelią,

Kuriuo šiandien keliaujame ir mes…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.