Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Beveik rimtai > Šeštadienis po Kalėdų

Šeštadienis po Kalėdų

 

Abi Kalėdų dienas su šeima praleidau sostinėje. Jaukios ir smagios buvo Kalėdos, teko pasikaitinti pirtelėje ir pasėdėti šiltame kubile, bežiūrint į giedrą žvaigždėtą dangų, o ir sniego Vilniuje truputį pabėrė…

Antros Kalėdų dienos vakarą, atsigulęs į lovą, prieš užmigdamas dar spėjau paspėlioti, kokios Kalėdos buvo Marijampolėje, bespėliodamas ir užmigau.

Šeštadienio rytas. Pabudau palyginti anksti (mėgstu pamiegoti). Begerdamas kavą ir traukdamas cigaretę, prisiminiau savo vakarines spėliones. Tuomet ir kilo mintis, padėjusi pagrindą šiam reportažui, o gal net ir eksperimentui.  Šiemet kalendorius taip „sudėliojo kortas“, kad net penkios nedarbo dienos: švęsk į valias, o, žiūrėk, pirmadienį darbe ir sveikata bus gera, ir galvos neskaudės.  Nusprendžiau patikrinti, ar skiriasi eilinis gimtojo miesto šeštadienis nuo šeštadienio kitą dieną po Kalėdų.

Atvirai pasakius, mieste tikėjausi išvysti visai kitokį vaizdą ne dėl gražaus oro ir saulės nušviesto miesto (vaizdai buvo nuostabūs),  o dėl miesto „gyvybės“. Savo klajones po Sūduvos sostinę pradėjau apie 10.40 val., o baigiau apie 14.30 val.

Pajudėjus kelionėn miestas atrodė tuštokas. Pirmiausiai stabtelėjau prie Autobusų stoties. Perone (šis terminas labiau tiktų geležinkelio stočiai) autobusų ir belaukiančių keleivių buvo nei daug, nei mažai: užtektų penkių rankos pirštų, kad suskaičiuotum. Matyt, dalis „slėpėsi“ stoties pastato laukimo salėje, nes lauke spaudė šaltukas, nors malonus – nebuvo vėjo. Nusprendžiau, kad po švenčių visi jau seniai spėjo grįžti namo, o vykti švęsti Naujųjų metų dar anksti. Pajudėjau toliau.

Prieš mano akis visame gražume beveik tuščias Vytauto parkas, panašiai to ir tikėjausi. Ilgai neužsibuvęs, patraukiau senosios užtvankos link. Atsidūręs ant užtvankos tilto, išvydau nuostabų Šešupės vaizdą su nesuskaičiuojama galybe ančių (kaip visada). Šį kartą niekas jų nešėrė „bulka“, matyt, visi spaudžia pinigus ir laukia euro. Pašešupio pakrante patraukiau Poezijos parko link, o antys iš kito upės kranto skubėjo link manęs, tikėdamosi ko nors gardaus. Aš dažnai daug ką pamirštu, pamiršau ir šį kartą nupirkti batoną. Į parduotuvę eiti patingėjau, nes pamaniau, jog orai dar neblogi ir paukščiai nebadauja, tiesiog jie yra įpratę „kaulinti“ skanėstų.

Poezijos parkas buvo pilnesnis (žmonių), bet beveik visi iš jų parko taką, vedantį nuo tilto (Vilkaviškio g.) „Maximos“ link,  buvo pasirinkę kaip tranzitinį maršrutą. Pasigrožėjau parku, nes gamta dovanojo nors ir menkos, bet gražios žiemos vaizdų.

Ir štai aš miesto centre (nors ir minėti parkai yra miesto centre). Laikrodis rodė apie vidurdienį. Žmonių tikrai nemažai, automobilių – dar daugiau. Aplankytas gatves ir erdves pamatysite žemiau esančioje fotogalerijoje. Sutikau nemažai praeivių, einančių šeimomis, nemažai moteriškos lyties atstovių skubėjo su krepšiais, matyt, „skynė“ paskutines šių metų akcijas ir nuolaidas…, o gal tiesiog nešė dovanas tiems, kurių dar nespėjo jomis nudžiuginti. Pagrindinėse miesto arterijose (gatvėse) automobilių buvo tikrai daug (po 12 val.), kažkuo priminė darbo dieną.

Kažkaip netikėtai šovė mintis aplankyti „bobturgį“ – turgavietę, esančią V. Kudirkos gatvėje. Turgavietė beveik tuščia, buvo prekiaujama „skudurais“ (taip aš vadinu visus aprangos atributus), tik viena moteriškė „sėdėjo“ su medumi. Praeidamas pro šalį klustelėjau jos: „O daržovių ir vaisių šiandien buvo?“ „Ne, tik su sūriais buvo“, – atsakė ji.

Kitas stabtelėjimas buvo prie dviejų didžiųjų prekybos centrų. Nustebau… Automobilių stovėjimo aikštelės buvo pilnutėlės. „Ką, visą tą kiekį maisto, kurį jie tempė pilnais krepšiais prieš Kalėdas, jau spėjo suvalgyti ir kitaip suvartoti?“ – pagalvojau sau. Keista: skundžiamės, kad gyvename blogai, o prekybos centrai kaip pilni, taip pilni…

Galų gale atsidūriau paskutiniame (beveik) suplanuoto maršruto taške – Pašešupio parke (apie 14.00 val.). Vėl gamta džiugino sielą. Žmonių buvo nedaug, nors oras pasivaikščiojimui tikrai tiko. Matyt, daugelis „išvertę pilvus“ ir pasikišę pagalves po „skaudančiom“ galvom spoksojo į televizorius. O gal ir ne…

Pakeliui namo prasukau pro individualių gyvenamųjų namų kvartalą. Visiška ramuma.

Reziume: tikėjausi išvysti tuščią ar apytuštį miestą, bet tai, ką išvydau, truputėlį nustebino: miestas tam tikrame laiko intervale buvo net labai „gyvas“.

Vytenis SKROBLAS

Autoriaus nuotraukos.

P.S.  Buvo labai keista!  Nesutikau nė vieno įkaušusio žmogaus. Nusprendžiau taip: didžioji dalis spėjo atgauti jėgas, kiti vis dar tebešventė savo „šiltose gūžtelėse“, o likusieji dar tik ruošėsi švęsti savaitgalį („antrą užėjimą“). 

Informacijos šaltinis: http://www.marijampolesblogas.net/vytenio-blogas/sestadienis-po-kaledu

Komentaras “Šeštadienis po Kalėdų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite