Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Savaitgalio pasižvalgymai Molėtų rajone: Joniškis, Inturkė, Rudesa, arba karalienės Bonos Sforzos pėdsakais

Savaitgalio pasižvalgymai Molėtų rajone: Joniškis, Inturkė, Rudesa, arba karalienės Bonos Sforzos pėdsakais

Neskubant vaikštinėti nedideliuose, ramiuose miesteliuose ar kaimeliuose ir pasižvalgyti po jų apylinkes – neapsakomas malonumas. Tą savaitgalį mane sutiko raudoni šermukšniai ir besisveikinantys nepažįstami žmonės, palydėdami smalsiu ir susirūpinusiu žvilgsniu. Neapsakomas džiaugsmas užplūsta tokiomis akimirkomis. Ir ne todėl, kad tampi smalsumo objektu – džiugu kai supranti, jog šios vietos bendruomenė vieni kitus gerai žino, pažįsta, bendrauja. Jeigu būtų kitaip – savo atvykimu nesukeltum tokio smalsumo, jų akyse nematytum neužduotų klausimų „Kas ji? Ko ieško? Kur eina? Pas ką atvyko į svečius?“. Tokie nebylūs klausimai būdingi mažų Lietuvos miestelių ir kaimelių gyventojams – tu esi svečias, bet ne vienas iš jų. Tokiose nedidelėse bendruomenėse išsaugota šilta bendravimo dvasia, kurios dideliuose miestuose nerasi ir su žiburiu. Užkalbinti žmonės noriai ir šiltai pasakoja jiems žinomas savo krašto istorijas, nukreipia kur ir ką gražaus galima pamatyti.

Kviečiu pasižvalgyti po šias ežeringas apylinkes, kur beveik prieš penkis šimtus metų gūdžiuose šio krašto miškuose medžiojo karalienė Bona Sforza.

Joniškis

Nesuklyskite, čia ne tas Joniškis, kuris yra rajono centras. Čia nedidelis miestelis Molėtų rajone, turintis apie 300 gyventojų. Jo istorijos pradžia datuojama  XVII a.  Joniškis įsikūręs ant Arino ežero pakrantės. Miestelyje yra medinė dvibokštė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Nuo jos šventoriaus atsiveria vaizdas į jau minėtą ežerą. Bažnyčios vidus – trijų navų, su kolonomis. Šie maldos namai dvelkia jaukumu, paprastumu. Istorijoje minima, kad pirmąją Joniškio bažnyčią 1726 m. pastatė jėzuitai. Vėliau ji buvo ne kartą remontuojama, atnaujinama.

Prieš pat bažnyčios vartus į šventorių, kitoje kelio pusėje, stovi 1928 m. statytas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas. O kovų  čia būta. Mat miestelyje gyveno lietuvių ir lenkų lygiomis dalimis. Nuolat kildavo nesutarimai dėl mišių kalbos vartojimo ne tik kasdienybėje, bet ir mišių metu. 1923 m. čia ėjo  demarkacinės linija, kuri skyrė tuomet lenkams priklaususį Vilniaus kraštą nuo Lietuvos Respublikos. Joniškis atsidūrė „lietuviškame“, šiauriniame Arino ežero krante, o vos už kelių kilometrų esantys Arnionys – „lenkiškame“.

Prie Arino ežero įrengta poilsiavietė su aikštele automobiliams, pavėsinėmis ir persirengimo kabinomis. Malonu sustoti, pailsėti, išsimaudyti.

Rudesos koplyčia

Netoli ežero, ant kalvos, pušyne, viduryje kapinaičių stovi Šv. Jono krikštytojo vardu vadinama ir XVIII amžiaus antrojoje pusėje statyta medinė koplyčia. Jos pamatai – akmeniniai, sienos – tašytų rąstų, iš lauko koplyčia apkaltos stačiomis lentomis. Čia pat – medine varpinė.  Abu statiniai paskelbti architektūros paminklais. Rudesos kaimas – nors dabar ir nuošalus – XVI a. turėjo sąsajų net su karaliene Bona Sforza, kuri šį ir kitus aplinkinius kaimus užrašė Inturkės bažnyčiai.

Inturkė

Rytas buvo tinkamas pasivaikščiojimui: nei karšta, nei šalta. O ir laiko šį kartą turėjau pakankamai – niekur skubėti nereikėjo. Sodyboje prie gatvės lengvai sviro raudonos šermukšnių kekės, pranešdamos apie rudens artėjimą. Palengva žingsniavau centrine miestelio gatve. Pirmiausiai sustojau prie Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, statytos XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje. Ji – medinė, romantizmo stiliaus, pažymėta Šv. Jokūbo kelio ženkliuku.  

Dažniausiai ji būna užrakinta, bet man pasisekė – netrukus turėjo vykti rytinės pamaldos, buvo joms ruošiamasi. Bažnyčios viduje jauku, šviesu. Penki altoriai išsirikiavę bažnyčios pasieniai, sakytum ratu. Joje, kaip įprasta daugelyje bažnyčių, nėra navų. Didysis altorius, papuoštas Marijos su kūdikiu paveikslu. Manoma, kad jis Inturkėje gali būti nuo 1667 m.

Pasak padavimo, vieną kartą karalienė Bona Sforza, besivydama pašautą briedį, pasiklydo šio krašto miškuose. Kelią į Rudesą jai pastodavęs tai ežeras, tai neišbrendamos pelkės, tai krūmai. Temo ir Bona Sforca, melsdama Dievo pagalbos, davė įžadą – suradusi kelią ir išsigelbėjusi pastatyti bažnyčią. Karalienę žmonės rado ant Urkio ežero kranto. Tada ši vietovė ir buvo pavadinta Anturke, o karalienės nurodymu ten ir buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau gyvenvietės pavadinimas tapo Inturke. Yra žinių, kad pirmoji bažnyčia  pastatyta 1555 m. Ilgų dešimtmečių ji neatlaikė. Antroji statyta apie 1674 m. O 1739 m. Inturkėje vėl pastatyta nauja bažnyčia. Dabartinė neįtikėtinai jauki, medinė, tamsiomis lentomis apkalta bažnyčia, pastatyta 1855 m., klebono Petro Prunskio rūpesčiu. Bažnyčios šventorius grįstas akmeninis. Ir ne šiaip sau grįstas – iš akmenų išdėlioti įvairūs augalinės kilmės ornamentai.

Greta bažnyčios stovi varpinė, liaudiško baroko su klasicizmo XVIII a. statinys – joje yra žalvarinis varpas, išlietas 1671 m., į čia 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios.

Už šventoriaus tvoros stovi du paminklai. Vienas, skirtas žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę, kitas –  primena, kad spaudos draudimo metais Inturkės klebonijoje slapta buvo spausdinamas leidinys Varpas.

Užsukau į miestelio kapines. Niekuo neišsiskiriančios iš kitų Lietuvos kapinių – jose neradau apleistų kapų. Akivaizdu – yra nelankomų kapaviečių, bet žolėmis neapaugę, kukliai jomis pasirūpinta. Na, gal visų  neapėjau – nors tikrai nemažai po jas vaikštinėjau – gal nepastebėjau kokio vieno, kito kapelio visų užmiršto, bet drįstu teigti, kad pagarba žmogui po jo mirties šiose kapinėse jaučiama.

Nuo kapinių pasukau atgal į miestelį ir nužingsniavau į kitą jo kraštą. Kiek paėjėjus, medžių apsuptyje, tolėliau pagrindinės gatvės, ant kalniuko išvystu Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvę. Ji  statyta 1868 m.,  kai, iš lenkų atėmus žemes, Inturkėje buvo apgyvendinti stačiatikiai. Laikui bėgant šie maldos namai keletą kartų buvo restauruoti. Remonto darbai vyksta ir dabar – vienas cerkvės kupolas apstatytas pastoliais. Į vidų patekti nepavyko – pasitiko užrakintos masyvios durys. Prie cerkvės – stačiatikių kapinaitės. Matosi seni ir nauji palaidojimai.

Inturkė apsupta trijų ežerų: Galuonų, Išnarų ir Kertuojų. Prie Geluonų ežero, buvusiose Inturkės vaikų darželio patalpose, įsikūręs Inturkės bendruomenės centras. Patalpos pritaikytos įvairiai veiklai: yra salė, kambariai nakvynei. Pievelėje – vaikų žaidimo aikštelė, suoliukai. Nepriekaištingai įrengtas priėjimas prie ežero: lieptelis, paplūdimys, persirengimo kabinos.

Dažnai išgirstame arba patys sau užduodame klausimą, kas paskatina sugrįžti į jau aplankytas vietas, nors pasaulis toks platus, dar daug kur nebūta. Manau, atsakymas paprastas – jaukumas, šiltas sutikimas, ramybė ir ten sutikti žmonės.

Autorės nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite