Sausio etiudai

Metų preliudas I: balta balta, kur dairais…

Skambantys naujųjų metų dūžiai, tą trumputę virsmo akimirką nusiritę nuo pačios ryškiausios žvaigždės, pasklido po balta ramybe apgaubtą žemę. Šalčio atplaišėlės, tą skambėjimą gryninę sidabro atobalsiais, kuriam laikui buvo pasislėpusios pusnyse, kad netrukdytų ugniai, įsiplieskusiai sudeginti praeinančių metų balastą, susikaupusį sielose, nusėdusį širdyse nuoskaudomis, pykčiu, klampia savigaila. Tad todėl naujuosius metus pasitiko nuskaidrėjusios dvasios erdvės, pasiruošusios savo glėbin priimti meilę, brandinti tikėjimą, puoselėti viltį.

„…Balta balta, kur dairais…“ – nebyliai klasikės eilėraščio fragmentą cituoja pirmuoju sausio šalčiu nudegintos lūpos. Balta ir sieloje, visa esybe geriančioje po truputį ilgėjančios dienos šviesą ir su nebylia pagarba matuojančioje apsnigtų medžių tiesų išdidumą, iš kurio širdin pareina stiprybė, sugrąžinamas kasdienybės rūpesčiuose gaivumą prarandantis orumas. Balta balta aplink – lyg bekraštis švaraus popieriaus lapas priešais patiestas, kuriame gyvenimas būtent dabar kviečia palikti pirmuosius potėpius. Tik nuo mūsų priklauso, kokie tie potėpiai bus, kokį paveikslą jie pradės, kokiomis spalvomis sužėrės. „Tegu būna kuo daugiau vietos gerumui, šilumai, svajonės skrydžiui, kūrybai ir harmonijai šiame paveiksle“… – tyliai sufleruoja gyvenimas. Išgirskime jį…

Metų preliudas II: palydėjus senuosius

…Sunkiai braškėdamas metų ratas pagaliau išniro iš juodžiausios tamsos ir po truputį ima vis daugiau atriekti dienos iš apvalios paros kraitės. Nauja pradžia! – garsiu trenksmu rėkė metų sandūros nakties dangų ryškiaspalvėmis ugnimis raižiusios fejerverkų rykštės. Nauja pradžia… – priešmirtinę žinią byrančiais spygliais liūdnai perduoda eglutės, jau praradusios švenčių karalienių statusą, nors tebetvaskančios spalvotais žibančiais burbulais. Nauja pradžia? – virpteli širdis, kai akys ima naršyti po gaivų žydrumą po labai pamažu atgaunantį dangų, tarsi ieškodamos ženklo, palikto lyg testamentas ką tik prabėgusių metų tęstinumui įprasminti ir prasidedančių metų gairėms nustatyti. Širdis vėl virpteli. Ne iš baimės – iš metų metais po truputėlį kaupiamos ramybės. Geras tas virptelėjimas, išminties persunkta ramybe alsuojantis, gyvybine jėga dvelkiantis, prieš kurį visos vienadienės sensacijos – tik sprogusios petardos triukšmas. Šiame virptelėjime – tylus atsisveikinimas su tuo, kas jau nebeteko gyvybinės energijos, todėl privalo būti palikta praeičiai, tai nereikalingo dvasios bagažo atsikratymas ir vietos atlaisvinimas naujiems dalykams.

…Štai taip palydimi senieji metai, taip įžengiama į naujuosius. „Kartais ne tik mintis, jausmus, bet žmones, tarpusavio santykius reikia palikti…“ – skaudžiai dilgteli. Ramybe alsavęs širdies virpėjimas į skausmingą geluonį reaguoja deginančia kančia. Ir ši kančia gera: apvalanti, pašalinanti tai, kas nereikalinga, atlaisvinanti vietą tam, kas turi jėgos gyventi – augti, stiebtis, žydėti, vaisius vesti. Tegu tas gyvybingasis pradas dar miega, nors ir nesūpuojamas pūgų sparnų, nors neapklostytas pusnynų patalais – ne laikas dar jį žadinti lėtai besisukant naujų metų ratų pirmajam stipinui. Bet jis yra. Gyvas, kupinas vilties, tikėjimo, veržlumo, be kurio neįmanomas ėjimas į priekį. Su juo – ir dainuojanti siela, verčianti pasaulį žydinčiu sodu, ir mylinti širdis, gera šiluma apgaubianti kiekvieną būties akimirką. Štai tokia ir yra ta metų pradžia, su visaapimančiu lengvumu šokanti į naują startą…

Metų preliudas III: žiemos žydėjimas

Pasibaigus Kalėdų – Naujųjų metų švenčių maratonui, vėl galime stabtelti. Nors ūkanotas dangus, rodos, tiek nedaug teatkerpa dienos (lyja ir lyja…), jaučiame: brendame iš nakties, nors tie žingsneliai tokie mažučiai, taip nepastebimi – lyg klaidžiame sapne bėgtume per gilias pusnis ir pajudėt iš vietos negalėtume… Lyg ta našlaitė, išvaryta viduržiemy žibučių parnešti: dairosi sustirusi apsnigtame miške ir iš nevilties rankas grąžo laukdama stebuklo arba… pabaigos – juk ne laikas gūdžioj žiemoj žibutėms… Dvylika mėnesių, apdovanodami mergaitę už širdies šilumą, leidžia laikui tekėti kitokia linkme: pražysta žibutės, našlaitė įvykdo užduotį ir – atranda laimę, tokią, apie kurią nė svajoti nesvajojo…

Apsidairykime aplink! Ir ne pasakoj, mūsų kasdienybėj, viduržiemyje karaliauja… žydėjimas. Netikras? Baugus? Galbūt. Su nepasitikėjimu žvelgiame į sausio vidury išsiskleidusias našlaites, raktažoles, baugina prisirpę alyvų, kaštonų pumpurai, nerimą kelia išlindusios tulpės, narcizai, netgi bijūnai. O gal be reikalo? Gyvybės jėga, kaip ir meilės, nepamatuojama, neatspėjama. Šiek tiek šilumos – ir ji skleidžiasi aplink, mus dažnai palikdama nustebusius. Jai visai nesvarbu, ką rodo kalendoriaus lapeliai, ji pripažįsta vienintelę tiesą – veržtis gaivalinga lavina ir… neštis mus, nesidairant atgal, atsiribojant nuo visuotinai priimtų stereotipų.

Stabtelkime šiame viduržiemio žydėjime. Nesakykime, jos jis netikras, nelaukime, kol galingi šalčio pirštai jį pavers į nieką. Džiaukimės kiekviena akimirka, kurioje netikėtai, gal ir keistai, o kartais ir visai kasdieniškai pasireiškia paprasta žmogiškoji būtis.

Metų preliudas IV: dar lyg baltame popieriaus lape

Argi nenuostabu – vėl nauji metai, lyg dar visiškai tuščias baltas popieriaus lapas, kuriame kiekvieną akimirką gyvenimas, diktuojamas likimo ir kedenamas laiko, kažką rašys… Betgi ne! Juk mes patys rašome savo skausmą ir neviltį, savo džiaugsmą ir laimę – tik, deja, dažnai to nepastebime… Tad paimkime šiandien tą lemtą nelemtą likimą kaip jautį už ragų ir baltame naujųjų metų lape rašykime patys. Rašykime jame lyg ant balto gulbės sparno šypsena, akių spindesiu ir širdies šiluma, rašykime tyliai, taip tyliai, kad visas pasaulis dainuotų mūsų žodžiais, virstančiais kūnu, kuriančiais grožį. Rašykime meile, viltimi rašykime, tikėjimu, einančiu iš sielos gelmių, rašykime…

…Aš tau dovanosiu mažutę saulę – kad kelias būtų tavo šviesus. Dovanosiu tau padūkusį vėją – kad plačiai išskleistų tavo bures, kai leisiesi į tolimą bekraštį vandenyną ieškoti savęs; tu nebijok: aš būsiu švyturiu tau, kai grįši išvargęs (-usi), bet kupinas (-a) ramybės ir žinojimo… Tau dovanosiu rojaus žydėjimą, išrašytą ant kiekvieno lango: tik nesakyk, kad laikinas šis grožis, tirpstantis – stebėkis šia akimirka ir uostyk šalčio lelijas – jos kvepia ką tik mamos išskalbta ir išdžiauta patalyne, jau sukaustyta ledo pirštais. Dovanosiu aš tau visus deimantus, pabirusius ant ką tik iškritusio sniego – tik nekišk jų užantin, o šypsokis gerdamas(-a) juos akimis. Dovanosiu aš tau ramų miegą – tokį, koks tik vaikystėje tave lankė po to, kai visą dieną dūkęs(-usi) ant kalnų namo grįždavai šlapiomis pirštinėmis, nuplėštais keliais ir raudonais raudonais žandais (prisimeni, kaip tave bardavo mama, jau perrengtą sausais drabužiais ir kaltai palinkusį (-i) prie karštos sriubos lėkštės?). Dovanosiu aš tau šią akimirką – ji juk vienintelė, nepakartojama – ir žinojimą, jog tu esi be galo reikalingas (-a)…

Metų preliudas V: viskas praeina…

Sidabriniu šalčio skambėjimu – į baltai tapytą pasaką: ledu ant langų rašytą, sniegu laukais nutaškytą, šerkšnu miškuos padabintą (jokio dailininko teptukai neišdrįs prilygti šitam baltam žydėjimui – tokiam trapiam ir tokiam visaapimančiam). Baltas didingas žiemos stebuklas atsivėrė visu grožiu būtent tuomet, kai ilgus juodus nakties nagus po truputį ėmė karpyti mažyčiais, dar beveik nepastebimais žingsneliais sugrįžtanti saulelė, kai metų sandūros karnavalo kaukės sudegė praeityje kaip ir tos Kalėdų eglutės, per Tris Karalius iš švenčių princesių virtusios apgailėtinomis pelenėmis.

Viskas keičiasi, viskas praeina – šią tiesą kiekvieną kartą mums primena motina gamta, prieš akis atverdama vis naują pasaką, kad perskaitę ją tekančiame vandenyje, į ledą sustingusiame ežere, ant palangės baltai pražydusiame kalijos žiede priimtume nesiliaujančią gyvenimo tėkmę, kartais bloškiančią į staigų posūkį, kartais – ramian užutekin panardinančią… Štai ir baltai tapytoje pasakoje įrašytas tas pats laikinumas, praeinamumas: šiandien šerkšno deimantais tvaskantys rūmai – rytoj veržliai gurguliuojantys upeliai… Lygiai taip yra ir mūsų gyvenime: šiandien akys verkia, ryt – šypsosi…

Laima GRIGAITYTĖ

6 komentarai(-ų) “Sausio etiudai

  1. Taip,grožio pajautimas ir mokėjimas jį perduoti mums,skaitytojams,didi Laimutei duota dovana ,paveldėta iš tėvelių,senelių,o gal tai duota iš aukščiau 🙂

  2. Ateityje šias ir anksčiau parašytas Laimutės mintis reikėtų sukelti į knygą. Gaila būtų jas pabarstyt, nesurinkt į vieną leidinį. Siūlau.

Komentuoti: R Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite