Mokslo žmonės įrodė, kad žmogaus prigimtyje glūdi bendruomenės (kolektyviškumo) pasąmonės reiškiniai.Tasai materializmo neigtas fenomenas iš kartos į kartą perduodamas genetinės atminties, tam tikro kodo, išreiškiamo vadinamaisiais archetipais pavidalu.
Tie archetipai pirmiausia yra susiję su etnokultūra, pasireiškia per liaudies išmintį, liaudies meną, mitologiją, folklorą (dainas, melodijas, legendas, pasakas, padavimus, patarles, posakius, aforizmus ir kita), tradicijas, standartizuotus tai ar kitai etnografinei sistemai būdingos buities reikmenis, darbų eigos tradicijas, per religiją, švenčių šventimą (vestuvių, krikštynų organizavimą, Kalėdų šventimą, Kūčių vakarienės tradicijas ir kita).
Archetipai, kaip aiškino K. Jungas, išreikšdami bendruomenės pasąmonės fenomeną, sudaro tą nematomąjį, dvasingąjį žmonių socialinės organizacijos audinį, natūraliai buriantį žmones: jų elgseną, jų mąstyseną, jų darbus be jokių, kaip dabar priimta, politinių programų į vieną visumą.
Toji archetipais išreiškiama ir pasąmonėje glūdinti kultūra suteikia žmonių civilizacijai, rasei, tautai, genčiai, giminei, šeimos nariams bendrumo su visais ir su praeitimi įspūdį,šalina jų susvetimėjimą ir vienišumą, gerina jų tarpusavio ryšius ir santykius.
Tą jungiškąjį archetipą mes galime gana reljefiškai pajusti, pavyzdžiui, būryje dainuodami senąsias lietuvių liaudies dainas, per lietuviškas vestuves laikytis senų mūsų vestuvių tradicijų, puoselėti Kūčių vakarienės senąsias tradicijas arba kai Vėlinių vakarą atėję į kapines galime ant kapo uždegti žvakutes ir pasimelsti. Kažkas tada suvirpa, sutvinksi mūsų sielos gelmėse. Tarsi tai būtų kažkoks iš tolimoje laiko migloje ištirpusios praeities atėjęs protėvių šauksmas.Tarsi visus čia esančius suptų, burtų draugėn jų pažadinta dvasia ir širdies šiluma, gerumas vienas kitam.
Nežinau, kaip kitus, bet mane iki sielos gelmių jaudina moterys, apsirengusios tautiniais lietuviškais rūbais ar baltu nuometu pasipuošusios jaunamartės – tarsi jose būtų įsikūnijusi TAUTOS dvasia… „Tai jau nebemadinga“, – pasakys jaunos moterys, bet ar tai ne susvetimėjimas?
Gal verta atskirai kalbėti, kad toji mūsų pasąmonė ir tie ją palaikantys archetipai buvo sovietiniais laikais ir vėlesniais visos istorijos naikinami, traiškomi netgi su savotišku įniršiu, kol žmogus prarado savo vidinį ryšį su bendruomene, su tauta, netgi su artimaisiais, prarado kartu ir atsakomybės, gėdos jausmą. Kaip tai pateisinti, kad nesusituokę gyvena daugel metų, gimdo vaikus ir nejaučia atsakomybės prieš savo šeimą, prieš vaikus, prieš tautos garbę? Jų net nejaudina, kad vienos šeimos vaikų pavardės skirtingos, kad sūnūs auga be tėvo ar dukros auga be mamos. Kiek daug socialiai remtinų šeimų visoje Lietuvoje, ko anksčiau tikrai taip nebuvo, o jų vaikai auga skurde , alkoholizmo ar narkotikų liūne, ir visa tai didėja. Nėra gėdos jausmo nei prieš kaimynus, nei prieš Dievą – prieš nieką, visai susvetimėjom.
Lietuvis susvetimėjo savo žemėje, jį išauginusios kultūros terpėje, pasijuto vienišas, sutrikęs, nežinąs, nei kur eiti. nei prie ko prisiglausti, nes visi orientyrai jau išnykę. Nusimetęs istorijos ir kultūros formuotą atsakomybę, tapo netgi agresyvus, plėšrus, orientuotas tik į medžiaginį pasaulį, pinigus, nes kartu su archetipais, su tuo bendruomeninės pasąmonės fenomenu buvo numarinta ir lietuviška dvasia, kurią išugdė mūsų protėviai. Jeigu nebeliko tos gražios kultūros, tai galima tarpusavyje vaidytis, urgzti dėl menkniekių, dėl kėdės, dėl prestižo, dėl daikto, dėl kokios idėjos ir sakyti, kad visko per mažai ar net… žudytis. Dėl didesnių pinigų jaunimas baigia palikti Lietuvą, nors kitose valstybėse sunkiai dirba ne aštuonias valandas per dieną, bet dar ir dvylika (jeigu Lietuvoje tiek valandų dirbtų tai ir pinigai būtų didesni).
Mums reikėtų prisiminti kad ir šimtus tūkstančių mūsų tautiečių kankinių, išblaškytų po visą pasaulį. Jie visada jautė bendrumą su lietuvių tauta, su jos vertybėmis, ir tai padėjo jiems įveikti sunkiausias negandas, visas kančias. Jie neišsižadėjo Lietuvos net ir kančioje.
Ar verta įrodinėti, kad šeima lietuviams buvo gyvybinga tol, kol buvo ne tik bendras darbas ar bendra nuosavybė, jungę visus šeimos narius. Kol buvo gyva toji archetipinė kultūra, šeimą rišo dvasinė jungtis, bendras gyvenimo ir pasaulio pajautimas, bendrai gyvenamo gyvenimo prasmė. Jokiu būdu nesuvedama tai vien į šeimos rūpesčius, bet įvairiausiais saitais siejama su visos tautos likimu, ir kad tie archetipai tik per betarpiškiausius žmogiškuosius ryšius buvo pateikiami iš kartos į kartą kasdieniu gyvenimu, dirbamais darbais, godomis, bendravimu ir tradicijomis.
Argi viskas taip paprasta? Tikrai ne. Argi mes atgimdami neprivalome rimčiau susimąstyti, kad tautos atgimimas – tai ne tik vėliava, herbas, kalba ar savarankiška ekonomika,bet tikrai kažkas daugiau ir reikšmingiau. Mums tą reikšmingumą pasiekti ir yra sunkiausias, sudėtingiausias visos tautos uždavinys, reikalaujantis visos intelektualinės kultūros pakilimo, praktinių apmąstymų ir darbų bei žygių.
Manau, kad šeima, kaip žmogaus kultūros lopšys, kaip svarbiausia tautos, visuomenės ląstelė, pirmiausia turi susirūpinti savo tautine dvasia, tautine orientacija ir kultūra. Skaitytojai man papriekaištaus: argi nematau, kad modernėja pasaulis ir nėra vietos kultūrai klestėti, o aš manau kitaip. Mane labai neigiamai paveikė iki širdies gelmių, kai lietuviai krepšininkai grįžo su olimpiniais medaliais, o Vilniaus estradoje buvo dainuojama anglų kalba ir skambėjo „metalas“, kai tuo tarpu turėjo skambėti „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ar panašiai…
Pasidomėkite Japonija. Ten nėra tautinės izoliacijos, ji atvira visiems, kaip ir japonams europinė civilizacija. Tačiau visas japono gyvenimas, pradedant šeima, alsuoja japoniškąja archetipine kultūra, kiekvieno japono veiksmai, mintys, jausmai persunkti bendrumo su visa tauta pajautimu.Tai ir yra jų jėga, nuostabus, organizuotas veržlumas, pusiausvyra tarp pragmatizmo ir dvasingumo, tarp materializmo ir idealizmo, tarp nacionalinio ir internacionalinio supratimo.
Galima rasti ir kitų tautų pavyzdžių. Štai pas mus, Lietuvoje, gyvenantys čigonai. Visą laiką jie buvo ir yra tarp mūsų su savo mums nesuprantama kalba ir įstatymais.Tiesa, jiems kantrybės mokytis užtenka iki devintos klasės Juk sunku rasti besimokantį ar dirbantį čigoną. Būriais jie traukia į indų filmus, o Vėlinių vakarą susirenka prie savų artimų kapų. Nors jie gyvena šalia mūsų, į savo pasaulį neįsileidžia pašalinių, vieningai gindamiesi nuo tvarkos saugotųjų. Gal todėl mums smalsu iš arčiau pažvelgti į šios vieningos klajūnų tautos papročius, suprasti jos gebėjimą išlikti vieningais išsibarsčius po visą pasaulį, visados gelbėti vienas kitą.
Pastebėkite ir kitas tautas, juk pavyzdžių galima rasti daugumoje tautų, jų vienybėje. O štai lietuviai niekada nesugeba išlikti vieningi ir draugiški ir gyvendami kitose valstybėse, ir savo šalyje.
Nematau kito kelio, kaip gydyti tautą nuo šios sunkios ligos, tik gydant lietuvišką šeimą, mūsų pagrindą. Būtina atgaivinti lietuviškos šeimos dvasią. Visu balsu kalbėkime ne tik apie ekonomiką, tautinę mokyklą, bet apie tautinės kultūros, tautinės orientacijos sugrąžinimą šiandien vis dar yrančiai lietuviškai šeimai. Kalbėkime apie archetipinės lietuviškos kultūros atgaivinimą, apie visų senų lietuviškų tradicijų išsaugojimą, šeimos garbės išsaugojimą.Tai, mano nuomone, ir pagrindinis žingsnis sugrįžti Lietuvos jaunimui į tėvynę.
Nuotraukoje – Ona Čirvinskienė.