Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > S. Nėris – antroji poetė po Maironio III: „Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei“

S. Nėris – antroji poetė po Maironio III: „Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei“

„Aš pas jį ieškosiu teisybės“

(Iš V. Sruogienės prisiminimų)

Deja, ramiu uostu Palemono namelyje su mylimu vyru ir sūnumi Sauliuku-Balandėliu tapusį gyvenimą sujaukė 1940-ieji ir iš Rytų atėjusios sovietinės permainos. Priversta parašyti panegiriką „Tautų vadui Stalinui“, išrinkta deputate į Aukščiausiąją Tarybą Maskvoje, apipilta pinigais ir tariama šlove Salomėja vėl netenka ne tik talento, bet ir pagarbos. Pamačiusi, kas vyksta Lietuvoje, naivioji poetė savo draugams tikina, kad ji eis teisybės ieškoti pas patį Staliną.

V. Sruogienė prisimena, kaip Salomėja jai kalbėjusi: „Aš parašiau tą poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą.“ I. Maldėnas prisimena, kad Salomėja „tiek verkusi kalbėdama apie Lietuvos nelaimes, kad jos nosinė buvusi šlapia“.

„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, bus man atpildas skurdus“

(Iš eilėraščio „Maironiui“)

S. Nėris troško po karo vėl išvysti Lietuvą. „Abi svajojome apie ateitį, – prisimena V. Žemaitytė-Maceikienė. – Tačiau mūsų pašnekesių pradžia ir pabaiga būdavo Lietuva, išlaisvinta tėvynė. Jei nebus laisvos Lietuvos, nebus nė Salomėjos, lyg juokaudama kartą pasakė poetė.“

„Man tenka smūgis piktos rankos / Ir žodis priekaišto skaudus“, – rašė S. Nėris viename eilėraštyje.

Amžinoji vertybė – poezija

Sovietinę valdžią S. Nėris sutiko palankai. SSRS pasiuntinio įpareigota, per vieną naktį parašė savo garsiąją poemą apie Staliną. Gražiai įrištą, ją lietuvių tautos poetė įnešė Maskvoje į Aukščiausios Tarybos sesiją ir garsiai perskaitė.

Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, ir, gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko. Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir grįžusi su sūnumi į Kauną vėl gyvenimą susiejo su Bernardu.

Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasišaukė kunigą, atliko išpažintį ir įteikė jam nespausdintų eilėraščių rinkinį. Kunigas eilėraščius perdavė partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“. Lėktuvu išgabenta į Maskvą, poetė 1945 m. liepos 7 d. mirė.

Politika, politinės klaidos neteko reikšmės, o amžinoji vertybė – poezija – pasiliko.

Poetas Aidas Marčėnas rašė: „Bet kiekvienas, kuris dar taikosi spjauti į Salomėjos Nėries pusę, turėtų suvokti bent tiek, kad spjauta bus į šulinį, iš kurio semsis ir semsis visi nors kiek susipratę lietuviai.“

Nors prieštaringi S. Nėries poelgiai tebekelia diskusijų, mūsų rašytojai ją įrašė į geriausių XX a. Lietuvos rašytojų dešimtuką, skirdami antrąją vietą po Maironio.

Vilkaviškiečiai šiai daug kentėjusiai talentingai poetei, likimo laužytai moteriai ruošiasi statyti atminimo skulptūrą. Kokia ji turėtų būti, kad atspindėtų lyrikę ir tragikę poetę, mylinčią motiną, skausmingo likimo moterį, be galo mylėjusią gyvenimą, gimtinę, Lietuvą? Ar gal paduosime poetei tik akmenį, kaip likimo prakeiksmą?!

„Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei“

(Iš S. Nėries dienoraščio)

Ankstyvoje jaunystėje poetė išpranašavo savo tragišką lemtį, dienoraštyje parašiusi: „Būsiu šventa, nors visas pasaulis mane prakeiks.“

Pavarčiau literatūrologės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Viktorijos Daujotytės puikų leidinį „Salomėjos Nėries ruduo“, pasirodžiusį prieš dvidešimt metų, artėjant poetės mirties penkiasdešimtmečiui. Knyga, pasak autorės, parengta iš spausdintų poetės tekstų, daugiausia – iš paskutinio tarpsnio: „Salomėja Nėris tarp lapkričio ir liepos, gimimo ir mirties mėnesių.“ Profesorė atskleidžia ne tik lyrišką, bet ir tragišką poetės gyvenimo pusę: „Mes dar neperskaitome Salomėjos Nėries iki galo, kažko labai svarbaus nesuvokiame. Nesuvokiame atgailos, nesuvokiame didžiausios jos dvasios kančios, kuri ją sugraužė ir be laiko paguldė „žemelėn šalton, patvorėlin“.

1951 m. J. Aistis ir A. Vaičiulaitis JAV išleistoje lietuvių poetų antologijoje S. Nėriai ir B. Brazdžioniui skyrė po 17 eilėraščių. Pasak V. Daujotytės, „tai tebėra poezijos, jos dvasios pergalės argumentas. Pergalės prieš tai, kas nėra poezija ir ja negali būti.“

Tolimoje Rusijoje 1944 m. poetė svajojo grįžti į tėviškę. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos“ ji rašė: „Sutema samanų aksominė / Amžinuoju miegu užliūliuos… / Kad mane – taip sutiktų tėvynė! / Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“

Tačiau tėvynės patirtuose politiniuose lūžiuose pasirinkusi to meto epochos kelią už visų politikų nuodėmes S. Nėris kenčia viena. Mūsų kraštietė, JAV gyvenusi ir kūrusi Julija Švabaitė-Gylienė stengėsi apginti poetę, kuriai buvo suverčiamos visų kaltės: „Kad Lietuva kentėjo – / tai tavo kaltė! (…) Kad kūkčiojai vienatvėje / su verkiančiu Balanduku, / uždaryta, išnaudota, / priversta, / neišdavusi nė vieno / nemokėjusi apginti – – – / Kad nešaudei moterų / su kūdikiais / negrūdai jų / į Sibiro vagonus – / vienok tavo kaltė!..“

Pasakojama, kad vežama gydyti į svetimąją Maskvą S. Nėris paprašė sustoti ant tilto per Nemuną ir paskutiniu žvilgsniu liūdnai pažvelgė į mylimą upę. Gal prisiminė savo įrašą dienoraštyje: „Sužydėjo visos gėlės dėl manęs. Aš paliksiu žemę, išeisiu… Nė vienos gėlės neskinsiu – težydi.“

3 komentarai(-ų) “S. Nėris – antroji poetė po Maironio III: „Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei“

  1. Daugelis žinom ir epizodą iš Naujojo Testamento apie Kristų ir Magdaleną. Kristus pasakė: kas be ksltės, temeta į ją akmenį…Visi, reikalavę jai bausmės už paleistuvavimą, žingsnis po žingsnio atsitraukė, o Krisyus, pakėlęs galvą, paklausė:moterie, jie tavęs epasmerkė? Ir pridūrė, kad nesmerksiąs nė jis, bet paprašęs:eik ir daugiau nebenusidėk…
    O mes vis norim būt už kažką teisesni…Teisdami SALOMĖJĄ , matyt, kaip yra sakoma, šventesni už ŠVENTĄ TĖVĄ…
    Nebuvę KITO kailyje, mes iš viso NETURIM JOKIOS TEISĖS KITĄ PAJUOKT dėl kokių nors poelgių, nr
    et SMERKT, nes nežinom, kaip TOKIOJE SITUACIJOJE BŪTUME PASIELGĘ…
    O KOKIE GREITI daugelis esam smerkt…
    Matyt, todėl DIEVAS daugeliui paskui ir leidžia TO PATIES už ką smerktas ARTIMAS, paragaut…
    p.s.Atsiprašsu už piršto riktus, kurie, net tekstui „skr
    endant“ nuo mobiliojo ekrano, dar randasi…

  2. Nuo to laiko, kai išmokau skaityti S.Nėris man visada ir visų laikų mėgstamiausia poetė. Ir dabar skaitydama jos eilėraščius ne vieną ašarą nubraukiu ir labai mėgstu poeziją bet daugiau tokių poetų nera, kurių eilės taip giliai paliestų širdį. Dabartinėa kalbos apie tai, kad ji kalta dėl Lietuvos sovietmečiu, nesąmonė. Kiek ją kaltintų, bet jos eilėraščių iš žmonių širdžių neištrins

  3. Šitame straipsnyje išsakyta tai, ką ir aš apie Ją manau. Gal tik nepasakyta, kad aš Ją labai mylėjau. Manęs poema apie Staliną nepiktino, jos tiesiog neskaičiau. Bet ausyse skamba ištrauka, rodanti, kad ir čia neapsieita be poezijos, kurios nieks nepajėgs išversti į kokią nors kalbą: „…Gintarėlį tau nešu ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusį – Lietuvos aš vardą švelnų tau nešu kaip saulę rankose…“: Salomėja politikė buvo naivi, vaikiška. Negi už vakiškumą galima pykti? Politines klaidas daug kas darėme, gal tik ji tai darė, tikėdamasi visų laimės, mes – tik savo. Ir dar – Ji atgailavo, mes – ne. Ji katalikiškų idealų buvo išsižadėjusi, ir nuoširdžiai prie jų sugrįžo. Mes prie jų dar net nepriėję nenorime Jai atleisti. Ji buvo nelaimių liudininkė ir ieškojo būdų gražinti teisybę. Mes tik rankomis skėsčiojome. Negi mes geresni?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite