Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > S. Nėris – antroji poetė po Maironio II: „Visa moteriškė sutelpa viename žodyje – meilė!“

S. Nėris – antroji poetė po Maironio II: „Visa moteriškė sutelpa viename žodyje – meilė!“

(Tęsinys)

„Visa moteriškė sutelpa viename žodyje – meilė!“

(Iš S. Nėries dienoraščio)

Ryškiausią įspaudą jautrios, katalikiškai auklėtos merginos širdyje paliko meilės kančios. Nuolatinis troškimas mylėti atnešė daug kančių ir paskatino žengti kai kuriuos neapgalvotus žingsnius. Pasak J. Griniaus, „kas mylėjo Salomėją, to ji nemylėjo, o ką ji mylėjo, tas jos nemylėjo“.

Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje Salomėjai gražiai asistavo bendraklasis S. Balsys, simpatijas rodė būsimas poetas J. Tysliava. Bet jie netiko jai kaip svajonių karalaičiai. Studijų metais (1925) ji įsimyli studentą mėlynomis akimis, pavadindama jį „skaisčiuoju karalaičiu“. Deja, tai buvo vienpusis susižavėjimas.

Dar buvo pirmoji meilė klasės draugui Stasiui. Žavėjosi ja ir būsimasis poetas Salys Šemerys-Šmerauskas, komunistas pogrindininkas Pijus Glovackas.

Kaune Salomėją užvaldė meilė vienam iš „Ateities“ žurnalo redaktorių – Jonui Griniui. Iš pragaištingų kančių, kai „nemylima mylėjo“, gimė ankstyvosios poezijos rinkinys „Anksti rytą“. J. Griniui išvykus į kelionę po Europą, Salomėja rašo „sukruvintos širdies“ eiles:

Paskutinį mano meilės lašą

Aš išgersiu šiandien su tavim,

O rytoj: tave likimas neša,

Aš liekuosi kruvina širdim.

 

Aš išgersiu šiandien paskutinę

Laimės taurę su tavim kartu.

O rytoj, man peilį į krūtinę

Smeigęs, iškeliausi Tu.

S. Nėries pėdsakai Šveicarijoje

Lietuvių bendruomenė Šveicarijoje išleido puikų leidinį „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Knygos sudarytoja Jūratė Caspersen parengė pasakojimą apie iš mūsų krašto kilusią poetę. „Negalima kalbėti apie praėjusio šimtmečio lietuvių poeziją, pirmiausia nepaminint Lietuvos poezijos lakštingalos. Su jos vardu Lietuvoje vaikai prisimena „Senelės pasaką“ ir „Eglę Žalčių karalienę“, jaunystę lydi S. Nėries maksimalistiniai, gaivališki, gyvenimą, laisvę ir meilę apdainuojantys eilėraščiai… S. Nėris pažįstama ir artima kiekvienam lietuviui“, – rašo Jūratė Caspersen.

Pasak leidinio sudarytojos, poetė jau Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje buvo apsupta šveicariškos dvasios. Čia, gimnazijoje, subrendo daugybė Lietuvos literatų, kuriems dėstė mokytojai, baigę mokslus Šveicarijoje. Tai vokiečių ir prancūzų kalbų mokytoja Marija Rakutytė, ką tik apgynusi daktarės laipsnį Freiburgo universitete Šveicarijoje, istorikė Marija Andziulytė-Ruginienė.

S. Nėriai baigiant gimnaziją, joje apsilankė Kauno universiteto prof. Juozas Eretas, į Lietuvą atvykęs iš Šveicarijos. Išvaizdaus ir iškalbaus profesoriaus paveikta, Salomėja pasirinko ne tapybos mokymąsi, o studijas Kauno universitete. Čia ji įsimylėjo šeimą turėjusį prof. J. Eretą – užbūrė jauną svajotoją – jaunas sakalas iš Alpių“, kurio „juodos akys žemę vėrė, o sapnai padangę“. Po ilgų kančių katalikiškai auklėta Salomėja pakluso aklos meilės balsui, pamilo vyresnį, vedusį ir turintį vaikų vyrą.

Be bažnyčios, be altorių,

Be sumainymo žiedų,

Žirgai skrenda, kiek tik nori, –

Skrendam, lekiam vienu du!

Įkvėpta meilės, per metus Salomėja parašė apie 100 savo geriausių eilėraščių.

Studijų metais prasidėjęs jaunos studentės ir profesoriaus meilės romanas virto aistra, kurią tenkino tik reti slapti pasimatymai, dar labiau kaitinę meniškos prigimties poetę. Šie jausmai išsiliejo eilėse: „Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas, / Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis – / O galinga pagunda! – ir šventieji suklumpa… / Pabučiavimas tavo – pavogta kibirkštis“.

1928 m. išsipildė S. Nėries svajonė pamatyti mylimojo gimtąją šalį. Pinigų kelionei neturėjo, tad teko skolintis. Senas S. Nėries globėjas kunigas Mykolas Gylys paskolino 500 litų, dar 1000 litų – vyskupas Mečislovas Reinys.

Atvykusi į pirmąjį Šveicarijos miestą Bazelį, poetė dienoraštyje įrašė – „Tavo miestas“. Tai J. Ereto miestas. Čia ji susitiko su mylimuoju, lankė muziejus, vaikščiojo gatvėmis, svajojo. Bazelio katedroje, užkopusi į bokšto viršūnę, Salomėja ant varpo užrašė mylimojo ir savo vardus. Šiame mieste gimė jos gražiausi eilėraščiai ar jų fragmentai: „Tu tyli, tu šypsais“, „Šaltos bangos šlama vėlei“ bei eilėraštis „Kaip toli Nemunas baltasis“. Tačiau įsimintiniausias – „Pabučiavimas“. Poetė aplankė ir Liucerną, Luganą, Ciurichą ir Šafhauzeną.

1928 m. liepos 16–17 dienomis savo dienoraštyje poetė įrašys, kad tai buvo gražiausios gyvenimo dienos, nes Liucernoje ji kelias dienas praleido su profesoriumi J. Eretu, kuris ją aplankė Berne, Kaune palikęs žmoną ir ką tik gimusį sūnų. Tai byloja įrašas „Paskutinis vakaras ant šulinio akmens Liucernoje. Beveik paskutinis mūsų vasaros vakaras“. Prof. J. Eretas nesiryžo palikti žmonos ir vaikelio, tad poetė savo išgyvenimus tegalėjo išlieti eilėmis.

„O Šveicarija man – kaip motina. Per tas pora savaičių aš taip pririšau savo širdį prie šito stebuklingo krašto, kad dabar man skaudu skaudu atsiskirti… Ten liko mano širdis…“ – dienoraštyje rašė S. Nėris.

J. Eretas, matyt, vis dėlto pamilo jaunąją poetę, bet šeimos neišsižadėjo, o kai pasigyrė, kad jam gimė dukrelė, S. Nėris su gėlių puokšte ligoninėje aplankė mylimojo žmoną. Ši ją pamačiusi tik nusisuko.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės išleistą leidinį recenzavo S. Nėries poezijos tyrinėtoja Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Šioje knygoje aštuoni autoriai naujai nušviečia ir kitų lietuvių literatų išgyvenimus Šveicarijoje: Maironio, J. Biliūno, Šatrijos Raganos, V. Mykolaičio-Putino, S.Čiurlionienės-Kymantaitės, B. Sruogos, M. Martinaičio, S. Gedos, J. Kunčino.

Besidomintieji šių menininkų gyvenimo istorijomis Šveicarijoje šią knygą galės rasti tik Vilkaviškio krašto muziejuje.

Jausmų verpetuose

Dienoraštyje poetė vėliau įrašys: „Mano kelias veda bedugnės pakraščiu“. Į meilės istoriją įsipynė ir prezidentas A. Smetona, sutikęs su siūlymu S. Nėrį išsiųsti mokytojauti į Panevėžį ir taip atskirti ją nuo profesoriaus J. Ereto.

Ją iš liūdesio bandė prikelti visas būrys gerbėjų: Juozas Ambrazevičius, Juozas Grušas, Juozas Paukštelis ir kiti, dažnai lankė poetas kraštietis Juozas Tysliava.

Po audringų išgyvenimų studijų metais, svajonių netekčių Lazdijuose S. Nėris turėjo pasinerti į nemėgstamą pedagoginį darbą, į vienatvę ir provincijos nykumą. Ta sielos nykuma jaunąją poetę atvedė į žavių vaikinų, puoselėjančių kairuoliškas socialistines idėjas, būrį. Jie pripažino ją kaip poetę ir „pagerbė joje moterį“. Tai – K. Boruta, Br. Zubrickas ir L. Serbenta.

Naujieji draugai jausmingą merginą auklėjo ne tik kritikuodami buržuazinio gyvenimo ydas, bet ir „pilnais sarkazmo žodžiais trypė jos trapią pasaulėžiūrą bažnyčios, kunigų ir moterystės atžvilgiais“.

S. Nėris „jausmo ir įspūdžio žmogus visa tai giliai ėmė į širdį“. (Literatūra ir kalba, IV t., Vilnius, 1959, 85 p.)

1929 m. vasarą Vienoje Kazys Boruta Salomėją supažindino su marksistinių pažiūrų studentais Broniumi Zubricku ir Ladu Serbenta (kilusiu iš Vilkaviškio). Savo nelaimei, Salomėja pamilo gražų, bet plevėsą ir mergininką Bronių, o šis jai dar pripūtė ir marksistinių idėjų. Eilėraštyje „Valkata“ poetė rašė:

Jis valkata! Jis – paskutinis!

Šaukia žmonės. O aš vos gyva…

Nuo jo žvilgsnių man dega krūtinė!

Nuo jo žodžių man svaigsta galva.

Nors B. Zubrickas žadėjo Salomėją vesti, bet nusigręžęs nuo nuoširdžios poetės išvažiavo į Ameriką ir vedė kitą. Tuomet S. Bačinskaitė suartėjo su kairiųjų pažiūrų rašytojais K. Boruta, P. Cvirka, A. Venclova, B. Raila, K. Korsaku, rašė į jų redaguojamą „Trečiąjį frontą“. Teigiama, kad su kairiaisiais Salomėja susiėjo norėdama įtikti B. Zubrickui.

 „Be tavęs esu kaip augalas be saulės“

(Iš S. Nėries dienoraščio)

Trijų viliotojų paveikta, trokšdama socialinio teisingumo ir kūrybinės laisvės, poetė pakliūva į jaunų vyrų žabangas, o pasukus iš ateitininkų pasaulio į „Trečiąjį frontą“, čia jos paprašoma ne tik kairuoliškų eilių, bet ir pareiškimo, kodėl ji pasuko į kitą barikadų pusę. Tą jos pareiškimą išeivijoje gyvenęs B. Raila apibūdino taip: „Mes jį braukėm, trumpinom ir mėginom suvesti į šiokios tokios logikos rėmus.“ Pati poetė prašė to pareiškimo į „Trečio fronto“ žurnalą nedėti. Tai buvo prieš jos prigimtį ir talentą įvykęs žingsnis. Ta pilietinė poezija buvo tokia silpna, kad ją kritikavo net komunistinė spauda. V. Kapsukas Marijos Giraitės slapyvardžiu spausdintus proletarinius S. Nėries eilėraščius netgi išvadino provokacija.

Netrukus uždarius komunistuojantį „Trečiąjį frontą“ Salomėja išgyvena niūriausius metus, lieka be darbo ir pajamų.

Tik kunigo M. Vaitkaus rūpesčiu, gavusi prezidento A. Smetonos rekomendaciją S. Nėris priimama į Panevėžio mergaičių gimnaziją.

Panevėžyje S. Nėrį įsimylėjo gimnazijos kapelionas Adolfas Stašys, dėl jos žadėjęs mesti kunigystę, bet poetė liko jam abejinga. Netrukus „kaip žaibas nukrito meilė“, nes sutiko skulptorių Bernardą Bučą (nors yra ir pastebėjimų, jog jam jautė „daugiau draugiškumą nei meilę“). Kai B. Bučas pasipiršo, Salomėja sutiko už jo ištekėti. 1936 m. išvažiavę į Paryžių jie įregistravo savo santuoką. Grįžusi šeima apsigyveno Kaune, Palemone, čia jiems gimė sūnus Saulius, meiliai vadinamas Balandėliu.

Taip patenkinusi savo prigimtį šeimos židiniu ir rūpesčiais ji vėl sužibo kaip poetė. Už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ apvainikuojama Lietuvos valstybine premija. Ji vėl su poezija sugrįžta į ateitininkų leidžiamą „Židinio“ žurnalą.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite