Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > S. Nėris – antroji poetė po Maironio: gimusi ne iš meilės, bet išaukštinusi meilę

S. Nėris – antroji poetė po Maironio: gimusi ne iš meilės, bet išaukštinusi meilę

Artėjant Salomėjos Nėries 115-osioms gimimo metinėms, pateikiame istoriko Antano Žilinsko straipsnį apie poetę ir sunkų, prieštaringą jos gyvenimo kelią. Straipsnis – iš jau spaudai rengiamos A. Žilinsko knygos, kurioje autorius prisiliečia prie Vilkaviškio krašto istorijos  ir jos žmonių.

***

Poetės Salomėjos Nėries talentas toks gaivus, o gyvenimas toks klaidus, kad iki šiol lietuvių literatūroje ir viešojoje erdvėje nenutyla ginčai vertinant jos asmenybę. Vilkaviškiečiai siekia miestą papuošti skulptūra, metaforiškai įkūnijančia Salomėjos poezijos dvasią, o uolūs „patriotai“ trokšta išbraukti jos vardą iš istorijos.

Ruošdamas šį rašinį peržvelgiau emigracijoje parašytus straipsnius ir prisiminimus apie mūsų krašto iškiliąją poetę. Vertinimai įvairūs: nuo negailestingų iki jos gyvenimą giliai apmąstančių. V. Lozoraitienė savo straipsnyje „Salomėjos Nėries kelias“ rašo: „Kokia Nėris maža ir primityvi atrodo šalia tų visų kovotojų už tikrąją laisvę.“ J. Grinius savo plačioje apybraižoje „Salomėja Nėris kryžkelėse“ objektyviau žvelgia į poetę rašydamas: „S. Nėries įnašas lietuvių literatūroje vis tiek pasiliks, nors daug kas apgailestaus jos klaidas, skaudžias pačiai poetei ir daugeliui lietuvių“ ir konstatuos: „Negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroje, nei niekšiška lietuvių išdavike. S. Nėris man atrodo kaip paklydusi širdies moteris, kuri nemokėjo kritiškai vertinti savo jausmų bei vaizduotės poskrydžių ir nemokėjo jų derinti su tikrove, o už šitą nesugebėjimą gyvenimas jai skaudžiai atmokėjo.“

Žvilgsnis iš už Atlanto

„Atleisk, o Dieve, man kaltybes…“ (S. Nėris)

Vertinant poetės S. Nėries gyvenimą, prisiminti reikėtų ne vien jos elgesį, parvežant „Stalino saulę“ (beje, šį posakį spaudoje pirmas paskleidė poetas Kazys Boruta), bet ir pavartyti jos dienoraščius bei įsigilinti į kūrybą, ypač vertinant jos nuotaikas ir trykštančią atgailą rinkinyje „Prie didelio kelio“.

2007 m. Paežerių dvare lankėsi iškili, emigracijoje kūrusi poetė, mūsų kraštietė, taip pat kilusi nuo Alvito, Julija Švabaitė-Gylienė. Tuomet dvaro svetainėje iš kraštietės lūpų nuskambėjo žodžiai: „Kas mums davė teisę teisti kitus? Kas žino, ką išgyveno ši trapi moteris?“ ir eilės: „Pasodinau šiandien / tavo diemedžio / šakelę / prisiminiau tragišką / tavo kelią / ir paskutinę / išpažintį“. Pasak poetės Julijos Švabaitės-Gylienės, tad „nusiprauskime šaltinio vandeniu akis ir veidą ir džiaukimės gyvenimu“. Šį ir kitus rinkinio „Pasodinau diemedį“ eilėraščius verta paskaityti ir įsijausti į J. Švabaitės-Gylienės žodžius visiems, kas abejoja S. Nėries talentu.

Gimusi ne iš meilės, bet išaukštinusi meilę

Palaimintosios mergelės Salomėjos dienos išvakarėse, 1904 m. lapkričio 17 d., gimė poetė Salomėja Nėris, kaime vadinta Seliomija, Saliute. Ji augo nuo seno Bačinskų giminei priklausiusiame Kiršų kaimo vienkiemyje.

Buvo jautrios prigimties

Sakoma, kad Salomėja gimė ne iš meilės. „Devyniolikmetė Salomėjos mama, turtingo ūkininko dukra, nenorėjo tekėti už mažo, šlubo, tik piršlybų dieną pirmąkart pamatyto Simono Bačinsko, bet buvo varu išvaryta. Po vestuvių ji verkė visą naktį, jaunikis įsižeidęs miegojo klėtyje, o svečiai nežinojo, ką ir daryti“, – rašo R. Subačius straipsnyje „Nudeginta Stalino saulės“ (knyga „Dramatiškos biografijos“).

Senelio ir tėvo pasakos, motinos giesmės stipriai veikė jautrios iš prigimties mergaitės vaizduotę. Salomėjos pusseserė Magdalena prisimena: „Iš pat mažens ji buvo svajinga, nemėgo draugystės, norėdavo pabūti viena. Į viską greit reaguodavo, greit įsižeisdavo, o supykusi ilgai neatleisdavo, netgi slėpdavosi ir verkdavo. Būdama geros nuotaikos, Salomėja būdavo švelni, linksma, žaisdavo kartu. Apskritai, ji buvo užsispyrusi, visur turėjo būti jos viršus, visi jai turėdavo nusileisti.“

Salomėja ir jos broliai bei seserys mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Merginai ypač patiko literatūros, kalbų, piešimo pamokos, tačiau sunkiai sekėsi matematika. Būsimoji poetė svajojo tapti dailininke.

 „Ne man pasaulis, ne man jo rožės“

(Iš S. Nėries dienoraščio)

Saliutė buvo mažaūgė, storoka, mažakalbė, mėgo rimtą literatūrą. Noriai lankydavo bažnyčią, priklausė katalikiškai ateitininkų kuopelei, redagavo laikraštėlį „Ateities žiedai“.

Jos jaunystės dienoraščio puslapiuose gausu nusivylimo, melancholijos proveržių, gimsta minčių užsivilkti vienuolės abitą.

1923 m. žurnale „Ateitis“ buvo išspausdintas pirmasis jaunos poetės eilėraštis „Pajūry“, pasirašytas Salomėjos Neries slapyvardžiu (Neris rašyta be taško).

Visi be išimties poetę pažinojusieji teigia, kad ji gyveno svajonių pasaulyje, troško gyventi romantizuotose iliuzijose. Jautri, pasiduodanti įspūdžiui, čia susižavinti, čia užsigaunanti, nuliūstanti, įsižeidžianti. Draugės prisimena, kad ašaros buvo jos kasdienė duona. Kai kurie bičiuliai ją vadino „kūdikėliu“. Nebuvo patenkinta savo išvaizda. Besimokydama „Žiburio“ gimnazijoje, pasak draugių, gerdavo actą, nes norėjo suplonėti. Jos kolega Lazdijuose, mokytojas J. Baltrukonis rašo: „Poetė mėgsta fotografuotis, bet tik keliose nuotraukose ji panaši į save. Dauguma nuotraukų nevaizduoja tikros Salomėjos. Tai dirbtinės pozos, nieko bendro neturinčios su poetės veido ir sielos tikrove.“

Augusi katalikiškoje šeimoje, jaunystėje buvo giliai, netgi egzaltuotai tikinti. Praėjusi klaidžius gyvenimo kelius tolimojoje Rusijoje, Maskvoje 1943 m. parašys nostalgišką eilėraštį „Tolimas sapnas“. Prisimins Alvitą: „Tarp žydinčių kaštonų / Raudona bažnytėlė. – / Juk čia jaunystė mano, / Nejau ji grįžo vėlei?“.

Per trejus karo metus įvairiausių įtampų išvarginta 1944 m. traukiniu pasiekusi Lietuvą jos žemę bučiavo jau pirmoje geležinkelio stotyje.

Emigracijoje apie poetę rašęs J. Grinius pripažins, kad „jos sielvartas dėl Lietuvos stovio buvo didelis“.

Net mirti ji troško Lietuvoje. „Mane pamačiusi ji labai graudžiai ėmė verkti, glostyti mano veidą, rankas. Prašė vežti į Lietuvą“, – apie poetės priešmirtinius jausmus rašė B. Girienė.

S.Neries portretas. Dail. Edvardas Kvederauskas, 2004 m.

 (Bus daugiau)

6 komentarai(-ų) “S. Nėris – antroji poetė po Maironio: gimusi ne iš meilės, bet išaukštinusi meilę

  1. Tokiu stebuklu gimsta -o gal ir ne-tik per simtmeciu,jau 115 metu praeityj,o ar buvo nors viena ar vienas,jai prilygstantis.Turime dekoti Dievui uz tokia nepakartojama lakstingala,jos talentas-tai Lietuvos deimantis,zerintis ivairiabriauniais spindeiais,as meldziuosi kaskar Auksciausiajam Kurejui,kad mes ja turime…

  2. Be jokios abejones Salomeja Neris yra viena is ryskiausiu zodzio ir poezijos Lietuvos menininkiu.Sitaip nuostabiai isreiksti meile Tevynei,gamtai,jaunystei,gyvenimui ir dar tais priestaringais laikais reikejo daug drasos ir tikro ikvepimo.Tie,kurie visuomet megino tai paneigti ir knaisiojosi jos biografijoje ieskodami klaidu,niekuomet nepasieks jos talento Kiekvienas jaunuolis turetu buti susipazines su jos lyrika.

  3. Nuostabios eilės !!! Kuo gi kaltas gali būti žmogus, gimęs tokiu laikotarpiu? Ji visų pirma Moteris, Mama. Troško mylėti ir būti mylima. Ir jokia kritika nesumažins jos talento !!!

  4. Mažiausiai turėtų mums rūpėti šios nuostabios moters klystkeliai – klystame visi ! Ji nuostabi , nepakartojama , lakštingala ! Poetė – ir tuo viskas pasakyta !!! Visa kita – ne mūsų reikalas…

  5. Nenuvertinkim didžios poetės kūrybos!Neveltui-Lietuvos lakštingala vadinama.Atsisijokim,kas priimtina ,kas ne-ir bus gerai.

  6. S.Neris nepalieka abejingu. Be galo talentinga, ypatinga, ryski asmenybe musu „normalioje“ visuomeneje nebetelpa I jokius remus. Labai gaila kad net ir dabar mes daug labiau linke teisti uz padarytas klaidas nei didziuotis nuostabiomis eilemis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite