Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Rugsėjo etiudai

Rugsėjo etiudai

 

Kai vasara išeina I

Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa.

…Vasara išėjo – grožis pasiliko. Jis švyti nakties vėsos žiburiuose, ilgų rasų prausiamose pamažu žalumą prarandančiose pievose, pirmųjų arimų alsavime, sunokusių obuolių lengvame siūbavime. Vasara išėjo, prie rugsėjo slenksčio palikdama brandą – lyg pilną derliaus kraitę. Subrendo ilgesys, laukimas, subrendo žodžiai ir jausmai – lyg sveikas rugio grūdas. Štai šiuo brandžiu grožiu, gaubiamu išminties, širdis įeina į sėjos metą, lyg žiemkentį į rugsėjo dirvą paleisdama svajones – tegu jos pildosi atlaikydamos ir būsimą speigą, ir apmirimą, ir džiugaus prisikėlimo sulaukdamos.

…Rudens priešaušris, tebeplieskiančių kardelių taureles jau apraizgydamas rūkais, kviečia į startą. „Tegu kiekvienas judėjimas turi tvirtą kryptį“, – pataria atskaitos taške – Rugsėjo 1-ojoje – stabtelėjusiai kuriančiajai sielai išminties gaubiama širdis. Tvirta ryškia kryptimi – ir rugio grūdo byrėjimas garuojančion dirvon, ir rankos, siekiančios apgaubti, glostyti, ir žodis, virstantis kūnu, ir brandi meilė, pražystanti tobulu grožiu. Taip pildysis net drąsiausios svajonės. Taip bus kuriamas naujas pasaulis – geresnis, gražesnis, brandesnis. Ir kas kitas, jei ne tavo rankos, jį, sukurtą iš širdies šviesos, šildys žvarbiuose rudens vėjuose…  

Kai vasara išeina II

Žemėn krintančių obuolių dunksėjimu rugsėjis palydi vasarą, tą basakoję laumę ugningomis akimis, rugių spalvos palaidomis kasomis. Ji išeina neatsisveikinusi, tik jos šypseną dar atspindi ištuštėję vandenų liepteliai, jai nebylią pagarbą atiduoda nostalgiškoje ramybėje sustingę medžiai (dar žali, dar nepalytėti šalnos teptukų).

Vasara išėjo… Jos paskutinis valiūkiškas mostelėjimas išnyko rugpjūčio ūkanoje – lyg akmenėlis, krisdamas į ežerą, suvirpindamas lygų paviršių, – ir vėl tyla… Žaliakasės laumės – vasaros – burtas tebežaidžia ramiame vandenyje: užmarštį šaukdamas, prisiminimus plaudamas. Vanduo – gyvybės elementas, turintis galių prikelti, kas gyvenimui skirta, ir numarinti, kas neturi teisės gyventi. Vanduo – amžina versmė, nurimstanti naujam tekėjimui jėgas sukaupti, naujai gyvybei syvus subrandinti, – laumės – vasaros burtą paslėps ilgam: iki jos sugrįžimo. O ji sugrįš klegesiu apdalindama pasaulį, spalvomis nutaškydama žemę, šviesa papuošdama širdį – kad vėl viltis čia gyventų.

Vasara išėjo… Nakties ramybėje dangus žvaigždžių simfonijas jau groja rudeniui. Šaltas alsavimas baltu ūku nusileidžia ant žolės ir… nudegina basas kojas. “Jau ne laikas braidyti rasoje”, – kužda rugsėjis, žadėdamas už rudens Lygiadienio vartų palikti tai, kas draskė širdį, kas praeities nagais kapojo sielą, kas neleido jai skristi į žvaigždes, kas nerimo naktimis juodą skraistę ant akių užleido.

Vasara išėjo… Tolstančios saulelės spinduliais nuskaidrintas veidas šypsosi – tik kažkaip liūdnai, ilgesingai. Miklūs pirštai plaukus supina į tvirtą kasą – kad įsišėlęs vėjas netaršytų. Lengvas drebulys, perėjęs nuo pečių per visą kūną, duoda ženklą įsisupti į šiltą skarą. Tai jau ruduo… Lauktas – nelauktas – būtinas…

Kai vasara išeina III

…Taip pravirksta rudenys: nepaguodžiama rauda, čaižoma žvarbaus vėjo, – lyg išduota širdis, skaudžiai deginama sutryptos meilės žarijų. Ir nereikia jai jokių banalių „gyvenimo išminties“ trupinių: ji žino tik staugiančios vėtros dainą, kurioje aukščiausia gaida skamba neviltis bei vėjams išbarstytos iliuzijos. Tik ruduo tesupranta šią dainą – joje ir skausmingi žemės atodūsiai, ir vienišo paukščio sulytas, aukštyn nepakylantis sparnas, ir valiūkišką lengvumą praradę debesys…    

…O plaštakė svaja tebešokinėja plieskiančių vasara jurginų galvomis, godžiai traukia obuoliais pakvipusios žemės svaigumą, voratinklių gijomis šluosto rugsėjo ašaras ir lietaus marška vėsina iškankintos širdies žarijas – kad ramybė čionai sugrįžtų, kad viltis neviltį išprašytų…

…Taip nuplauna dangus sūrią ašarą, taip širdies žarijas verčia plėnimis… Ir neliks nevilties čia, ir rauda tuoj nutils, ramią giesmę užtrauks vėl tuoj paukštis. Jis pakils iš ugnies, nudažytos krauju, pelenuose sau guolį suradęs…

…Obuoliais kvepianti ir jurginais plieskianti žemė dar alsuoja ta pačia vasaros svaja. Čia nėra pabaigos, čia rudens ašaros išgrynina meilę: dek, širdie, trypta sutrypta, raudok neišraudojamą neviltį – tik taip tu gali tapti auka šventam meilės aukurui, ant kurio – paties gyvenimo slėpiniai, amžinas „esu“ čia ir dabar – net rudeniui verkiant…

…Pakelk nuo žemės raudonšonį obuolį. Jo tobulame apvalume – nesibaigiantis gyvenimo ėjimas ratu: vakarykštes ašaras nušluosto šiandienos džiaugsmas, o rytdienos viltis gyvenimą kaip tą paukštį feniksą kiekvieną kartą pakelia iš pelenų… Tik meilė lieka amžina – visas vaivorykštės spalvas sugėrusi, visas širdis išgryninusi šventam savo aukurui…

Kai vasara išeina IV

Su vis vėliau ateinančiais rytais ir vis anksčiau vakarėjančiu dangumi – į rudeninį nerimą, pilną gausos ir artėjančios rimties: tokios, kokia lieka nulydėjus trikampėmis virtinėmis išplasnojusius paukščius.

…Šalta rasa degina basas kojas, iki pat širdies gelmių nutvilkdo pirmųjų šalnų geluoniu – dar būsimu, dar laukiamu su tuo pačiu nerimu. O sieloje – malda… Tyli, bežodė, tariama širdies tvinksniais. Už praėjusios vasaros kaitrą, už sulytas, saulės nugairintas, vėjo nudžiovintas kasas, už pilną mišką riešutų, o sodą – obuolių, už laukinį ilgesį, virstantį palaiminga pilnatve, už meilę – tokią didelę gaivalingą jėgą, kuriančią tobulesnį pasaulį, artinančią žmogų prie Dievo.

…Tik žvakės apšviestame lange – jaukūs vienas prie kito palinkę šešėliai, už lango – tyliai šnabždasi obelis su vėju. Neapsakomo tyrumo ir skambumo rudens melodija apglėbusi žmones šiapus lango ir medį bei vėją – anapus. Nėra skubėjimo, nėra kankinančiai grąžomų rankų: yra akimirka, virstanti amžinybe, šiltos rankos, šildančios kitas rankas, ir be galo tobulas klausymas – girdėjimas – suvokimas – supratimas… Ir obelis nepyksta ant vėjo, ir vėjas nelaužo obels šakų – jie reikalingi vienas kitam po žvaigždėmis nusėtu dangumi kaip ir tie žmonės už lango, apšviesti tik žvakės šviesos…

…Su viltimi ženkime rudenio takais, su meile, su pilnatve ir širdies ramybe…

Laima GRIGAITYTĖ

5 komentarai(-ų) “Rugsėjo etiudai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.