Antradienis, gruodžio 11, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Rugpjūčio etiudai

Rugpjūčio etiudai

 

Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I

Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė – sielos suvokimas, jog gyvenimas su kaupu visko atseikėja – ir džiaugsmo, ir ašarų, ir vilties, ir skausmo. Tad palaiminkime ją, kai visa esybe geriame paslaptingą brandos meto tylą, kurioje viskas taip tikra, sava.

…Veidrodiniame ežero pavakaryje grožio ir elegancijos šokį pasauliui dovanoja gražuolė gulbė. Jos tobulas sparnų išlenkimas, grakštus kaklo išdidumas, kuriame nėra nė lašo puikybės, priverčia sulaikyti kvapą. Ji – vakaro karalienė, savo kerinčioje didybėje alsuojanti neįtikėtinu paprastumu bei nuoširdumu. Tokiu, kurį pasauliui dosniai dalijo bjaurusis ančiukas, mainais už tai gaudamas patyčias, smūgius, pažeminimus, kančias. Štai kodėl jis, virtęs dailiąja gulbe, nesipuikuoja: jo širdyje ta pati pilnatvė, jau leidžianti skleisti gėrį, grožį, šviesą, žavėtis ir žavėti.

Priimkime tą pilnatvę, net jeigu ir jos puokštėje rožės su labai aštriais spygliais, jei skaudžiai duria ji širdį. Priimkime viską, ką duoda gyvenimas, tuomet šviesą, grožį, gėrį spinduliuosime pačios. Tikėkime tuo…

Sunki auksaspalvė rugpjūčio branda, lėtai banguojanti lengvame vėjyje, visomis lygumomis, visais kalnais ir kalneliais šaukia: duonos metas. Štai jos, nulenkusios sunkias galvas žemėn, dar nenupjautos, dar nenukultos. Neilgam. Diena kita, ir laukų platybė, ta pati, kurioje dabar dar sunkiai tebesisupa rugių varpos, atsivers neskustomis ražienomis. Tie patys laukai kvepės duona. Rūgštaus skalsaus kvapo bus pilni namai, keliai, vieškeliai – visos vietos, kur kada nors būta žmogaus alsavimo, jo rankų prisilietimų, balso aido.

Ak, ta duona duonelė… Tas žiemkenčio kelias, prasidėjęs rudenio saulėlydyje, perėjęs žiemos speigą, pavasarinę viltį ir vasaros kaitrą, kol visu didingumu sustoja prie rugpjūčio dalgio ašmenų, kad būtų nupjautas, nukultas, sumaltas, ugnyje užgrūdintas. Trumpai žiemkenčio kelią vadiname duona, maitinančia ne tik kūną, bet ir sielą (juk kiek išbandymų lemta jai patirti, kol virsta visa apimančia skalsa)…

…Įdegusios rankos dideliu duonriekiu peiliu pjauna kepalą duonos (kartais – savo namuose iškeptos, kartais – iš artimiausios parduotuvės ar turgaus parsineštos). Jokia malda nebepalydi riekių, imamų skubotais pirštais, jokia burna nepabučiuoja nukritusio ant žemės gabalėlio. Sakralumas ištirpsta kasdienybėje? O gal jo išvis nebelikę? Lygiai to paties klausia akys, žvelgdamos ten, kur bekraštis rugių laukas susilieja su dangaus mėlyne: ar liko dar bent kas nors švento šioje žemėje? Ar viskas perkama, parduodama, išduodama? Nuo stambiausios rugio varpos, beveik siekiančios žemę, kaip atsakas delnan pabyra sunokę grūdai – ne, ne viskas. Paprastos tiesos duonos keliu smelkiasi į pačią širdį: parduosi – nupirks, pirksi – parduos, netikėsi – išduos. Visaapimanti skalsa, visada atmenanti ilgą ir sunkų duonos kelią, pritaria: nori gauti – duok, atidavei – nepamiršk paimt. Ir… eik: į šaltį, karštį, lietų, žvarbą, kol siela, užgrūdinta kaip tas duonelės kelias, alsuos pilnatve kaip ta visa apimančia skalsa…

Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę II

Kokiu nepaprastu dosnumu mus pasitinka rugpjūtis! Plieskia žemelė žiedais, puošiasi vaisiais, o naktimis skamba dangus nuo žvaigždynų šviesos… Brandus grožis aplink – pilnas tikros išminties… Ir tu, liečianti(s) lietaus nupraustą gėlės žiedą, glostanti(s) raustantį obuolį, gerianti(s) vakaro vėsą ir mojanti(s) krintačiai žvaigždei. Tu kalbini dangų ir žemę: dangų, nes iš jo gavai nenumalšinamą skrydžio siekį, žemę – iš jos tu gavai nerašytą įsakymą: būti šviesa kasdienybės pilkumoje, būti paukšte akmeningoje dykynėje, būti versme išdžiūvusiame šulinyje. Ir vykdai šį įstatymą, nes suvoki savo buvimo šioje žemėje prasmę: tu esi atėjusi tam, kad duotum, dalintum, nieko mainais už tai nereikalaudama(s), tik suvokdama(s), jog tai yra didžiausia laimė, kokią tik gali patirti žmogus… Atiduoti tai, ko tau labiausiai reikia, ko labiausiai trokšti, – gyventi palaimoje, matyti, kad tavo dosnumo šviesoje žydi šypsenos, skamba tyras juokas, verkia iš laimės širdys, spinduliuoja meilę akys – tikroji prasmė… Taip tu laimini šį pasaulį, taip jis kiekvieną rytą vėl pradeda suktis – nuo tavo dosnumo pabudęs, tavo išmintimi atgijęs.

…O kai visas žvaigždes užgesinti pakviesi rytmečio saulę, kai tavo rankų sušildytas pasaulis įsilies į dienos triukšmą, tavo rankos ilgai kvepės šviežia duona ir rūgščiu ajero atodūsiu. Tu iki pat vakaro dalinsi tą kvapą, kad namai būtų sotūs, kad skalsos nepritruktų . Ir vėl – saulę miegui guldysi, laiminsi nakčiai namus, kelsi žvaigždes svajonės skrydžiui – duosi, dalinsi iš naujo.

Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę III

Ar jaučiate, kaip pamažu atsiveria erdvės? Vakarykščiai rugių kalneliai jau tik ražienomis moja žydra dangaus jūra plaukiantiems debesėliams – dar tokiems lengviems, nepaliestiems rudens švino… Dangus įteka į žemę ir susilieja begalybėje: nei pradžios, nei pabaigos, tik žėrintis rugpjūčio skliautas naktį, nublukusias dienos spalvas prausiantis krentančių žvaigždžių šviesoje…

…Bekraštėje nakties dangaus pievoje dar tebevaikšto mergaitė iš senos senos sakmės. Ar matote ją, palinkusią prie samtelio, kuriuo ji nešė vandenį sergančiai motulei, pati negėrė, bet pagirdė visus, sutiktus pakely? Tai jos samtelis kabo per naktis aukštai virš galvų, sugrįžtantiems jaukiai mojantis, išeinantiems – sugrįžti linkintis. Septynios ryškios žvaigždės, tuomet iššokusios iš mergaitės samtelio, pagirdė visą ištroškusį pasaulį ir pasiliko danguje – girdyti ištroškusias… širdis. Pirmiausia – meile, srūvančia iš pirmapradžių versmių, viltimi, švytinčia kaip nesibaigiantis Paukščių takas, gerumu, švelniai glostančiu iš laimės tekančią ašarą…

Ar jaučiate šitą žodžiais nenusakomą pilnatvę, atėjusią iš bežadės erdvės, nusidriekusios per ražienų lauką iki pat dangaus? Dar pereikime basomis kojomis per jį, duona kvepiantį, kad į visą kūną įsigertų skalsos visiems metams. Skalsos – nešti gyvenimą lyg taurę vyno aukai, stiprybės – atsispirti gniuždančiai kasdienybės rutinai, švelnumo – sutramdyti piktą likimo žvėrį…

Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę IV

…Ar jaučiate, kaip saldžiai rūgštus kvapas pasklinda po šviežiomis ražienomis apgaubtus rugių laukus? Duonos kvapas… Toks tikras, skalsus, su vos juntamu rudens prieskoniu. Toks visaapimantis, koks būna tik ką ištuštėjusiuose laukuose, kur rugienojuose būriuojasi laukdami ženklo išskristi gandrai.

…Kažkas pasibaigia – kažkas prasideda. Nepaliaujamai besisukantis pabaigos – pradžios  ratas (ne taip paprasta kartais suvokti pabaigoje pradžią!) su byrančiais grūdais rugpjūčio saulėkaitoje užtupia ant gandro sparno ir leidžiasi nešamas į mėlyną dangaus tolį. Svaigi skrydžio laimė su lengvu liūdesiu žvelgia į beveik kupiną vasaros taurę, į blunkančių spalvų jau nedrąsų plazdėjimą, tai, su kuo reikia atsisveikinti – kad atsirastų vietos pradžiai.

…Sudie… – gandro sparnas tyliai moja valiūkiškam gegužio kvatojimui ir trumpų birželio naktų alpuliui. Ryškiai suspindusios rugpjūčio nakties dangaus akys šviečia nelengvą pabaigos-pradžios kelią svajonei, vilčiai, tikėjimui, meilei – tam, kas niekada nesibaigia, o tik įgauna naują kryptį. 

…Visa apimantis duonos kvapas, genamas gandro sparnų mojavimo, pasiekia namus, pripildo juos sotumo, ramybės, pilnatvės. Pjūties meto filosofija bibline tiesa („Ką pasėsi – tą ir pjausi“) trumpam apmąstymui stabteli prie namų slenksčio ir ryžtingai žengia vidun, atsisveikinimui pamodama tai, kas nereikalinga, ant tvirtų sparnų išnešantiems gandrams. Už uždarų durų lieka abejonės, nerimas, netikrumas – pabaiga. Šiapus laukia pradžia. Tegu dar nežinoma, neprijaukinta, tačiau tyra, nuprausta gausia liūtim, žaibų botagais išgryninta, tvirta, atlaikiusi perkūnijos trenksmus. Toje pradžioje – visa apimantis duonos kvapas, gaubiantis svajonę, tikėjimą, viltį, meilę…

Laima GRIGAITYTĖ   

4 komentarai(-ų) “Rugpjūčio etiudai

  1. Rašai taip,kad virpini skaitančiojo širdį…taip,Tai Tavo talentas.Ir turi juo su visais pasidalinti ne vien tik čia..
    Tik aš vis pagalvoju,kaip Tu viską suspėji…Žaviuosi Tavimi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.