Antradienis, gruodžio 11, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Lietuvos savanorių kelias (1)

Lietuvos savanorių kelias (1)

 

Rūdos kaimo savanoriai I

Lietuvos savanorių kelias

Kovose už nepriklausomą Lietuvos didelį indėlį įnešė Suvalkijos krašto savanoriai. Vien iš Vilkaviškio rajono ginti tėvynės išėjo 1159 savanoriai: eiliniai ir puskarininkai, 69 karininkai. Aukščiausiu kariniu Lietuvos valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiumi – apdovanota 111 savanorių.

Kovoti už Lietuvos valstybę iš mano gimtojo Rūdos kaimo (Gižų valsčiaus) 1919 metais išėjo net 17 savanorių. Prisiminkime jų vardus: Akelis Liudas, Astrauskas Juozas, Baukus Petras, Biskys Vincas, Buragas Baltrus, Jonas ir Pijus Daunoravičiai, Eidukevičius Kazys, Kulvinskas Antanas, Maziliauskas Jonas, Narijauskas Tamošius, Riškevičius Jonas, Urnevičius Feliksas, Šulinskas Jonas, Stalgys Antanas, Krivickas Juozas, Laskevičius Bonaventūras.

Trys iš jų –  Akelis Liudas, Baukus Petras ir Maziliauskas Jonas – apdovanoti Vyčio kryžiumi. Savanorių sąraše neįvardinti tie, kurie į Lietuvos kariuomenę pašaukti kaip į karo tarnybą. Tačiau ir savanoriai, ir šauktiniai patyrė ne tik pergalių skonį, bet ir išgyveno jaunos kariuomenės nepriteklius bei išdavystes, tragiškas žūtis.

Du Jonai

Vaikystėje, vaikščiodamas po gimtojo kaimelio kapines, esančias netoli Gižų miestelio, mamytės klausdavau, kodėl kai kurie kapeliai pažymėti cementiniais kryžiais, išsiskiriančiais iš bendro kapinių vaizdo. Tuomet sužinojau, kad po žemais kryželiais pažymėtais kapeliais guli Lietuvos kareivėliai – savanoriai. Vienas toks kryželis žymėjo kapelį ir mūsų giminės Riškevičių, Maziliauskų, Žilinskų kapavietėse.

– Tai mano dėdės Jono Riškevičiaus kapelis, – rodydama į smėlio kauburėlį, kalbėjo motina.

Iš jos sužinojau, kad Lietuvos savanoris grįžo trumpų atostogų į tėviškę ir susirgęs atgulė į gimtinės kalnelį.

Apie 1960 m. tėvą dažnai lankydavo jo geras jaunystės bičiulis Jonas Šulinskas. Apskritaveidis, pliktelėjęs, iškalbusis tėvo bičiulis paliko paaugliui didžiulį įspūdį. Kartą jis į tėvų namus atsinešė pluoštą senų laikraščių. Tai buvo smetoniški leidiniai, sužadinę vaiko smalsumą. Gaila, kad prie Gižų pieninės, gražioje Šulinksų sodyboje, mirus jos gyventojui, šie laikraščiai irgi dingo. Iš Jono Šulinsko sužinojau, kad Lietuvos kariuomenėje iš Gižų krašto savanoriais ginti Lietuvos išvyko kelios dešimtys savanorių. Buvau sudaręs ir  jų sąrašą, bet paauglio istoriniai užrašai, gaila, neišliko. Dėdė Jonas buvo tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva bus laisva.

– Atminkite mano žodį, – prie stikliuko susėdusiems kaimynams kalbėjo buvęs savanoris, – atmėlynuos dar nuo vakarų laisvintojai“. Matyt, jis omenyje turėjo Vakarų Vokietiją.ir jos kariuomenę.

Tarybinės mokyklos išauklėtas drįsau dėdei Jonui paprieštarauti. Juk Lietuvą iš visų pusių supa komunistinės šalys. Praėjo pusė amžiaus, ir NATO sudėtyje Lietuvoje – vėl vokiečiai, tik šį kartą jie gina laisvę ir demokratiją. Nedaug klydo buvęs savanoris Jonas Šulinskas.

Savanorio Liudo Akelio dienoraštis

Jau nebėra ko paklausti apie kitus savanorius iš mano gimtojo Rūdos kaimo. Gerai, kad archyvuose išliko pavardės, o šeimos albumuose – fotografijos, laiškai, dienoraščiai.

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas savo sudarytame leidinyje ,,Vilkaviškio krašto karžygiai“  iš užmaršties prikėlė Vyčio kryžiaus ordino kavalierius iš mūsų krašto. Tarp jų ir keletas iš Rūdos, Gižų, Antupių, Keturvalakių, Paežerių kaimų. Šių vietovių gyventojus gerai pažinojau, nes šių kaimų vyrai dažnai lankydavosi mano gimtinėje, kur tėvas vertėsi nelegaliu tais laikais amatu:  išdirbdavo kailiniams, apykaklėms, kepurėms avių, zuikių, lapių, šernų odas. Iš pas tėvą atvykusiųjų išgirsdavau įdomiausių istorijų apie praeitį, smetoninę Lietuvą, jos tvarką, tarnybą kariuomenėje. Mano brolis 1959 m. buvo paimtas į Sovietų kariuomenę ir tarnavo Vladivostoke, Irkutske. O iš atvykėlių kaimiečių, girdėjau, kad jie tarnavo Marijampolėje, Alytuje, Kaune. Prie Gižų Rūdos pieninės gyvenęs Žulius vyrams vis girdavosi, jog jis ulonas ir su savo žirgu laimėjęs  ne vienas raitelių ulonų varžytuves Alytuje.

Viliaus Kavaliausko leidinio pirmuosiuose puslapiuose įdėtas pasakojimas apie II-ojo pėstininkų Algirdo pulko jaunesnįjį puskarininkį Liudą Akelį, gimusį 1898 m. rugsėjo 18 d. Gižų valsčiaus Patašiškių (Rūdos) kaime.

Savanoris į Lietuvos kariuomenę, sulaukęs 20-ties metų, stojo 1919 m. sausio 9 d. Tais pačiais metais dalyvavo kovose su visais Lietuvos priešais bolševikais, bermontininkais, lenkais.

Apdovanojimo Vyčio kryžiaus ordinu lape apie skyrininką Liudą Akelį rašoma: ,,Pristatytas už narsumą ir ištvermę 1919 m. liepos 12 d. mūšyje ties Advitoniškėmis, kada savo ištverme ir šalta pažiūra į zvimbiančias priešo kulkas nuramino pradėjusius trauktis iš fronto kito dalinio kareivius. 1919 m. lapkričio mėnesį už bolševikų fronte prie Dauguvos parodytą narsą apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi ,,Už Tėvynę“.

Kautynėse už lietuviškuosius Seinus 1920 m. rugsėjo 22 d. žuvo arba pateko į nelaisvę dešimtys karių savanorių iš Vilkaviškio apskrities, tarp jų į lenkų nelaisvę pakliuvo ir Liudas Akelis.

Savanorio dukros Danutės Joanos Akelytės-Reimerienės šeimos archyve išsaugoti Liudo Akelio tarnybos užrašai.

Savanorių vargai

Iš kaimo sermėgų kuriama Lietuvos kariuomenė patyrė daug nepriteklių. Trūko visko: ginklų, šovinių, aprangos, maisto. Kareivinės – be langų, nešildomos, maistas – žirnių, kopūstų sriuba su šlakeliu riebalų.

Šykščios užrašų eilutės atskleidžia ne tik šviesiąsias karo tarnybos puses, bet ir tamsiąsias. Pavartykime Liudo Akelio užrašus: ,,1919–01–08 išvažiavau savanoriaut į kariuomenę, ėjome į Kauną pasveikinti konferenciją, 1919–01–19 mane apvogė, 1919–03–08 gavome vokiškus kariškus rūbus (mundurus ir kelnes), 1919–03–16 su muzika buvome Kaune parade pasirodyti anglų misijai, 1919–04–01 buvo  mokyklos I laidos paoficierių  egzaminai, 1919–04–12 mokykloje buvo riaušės dėl blogo maisto, 1919–05–03 – 2-ojo pėstininkų pulko sukilimas ir pulkininko Glovackio išlaisvinimas iš kalėjimo, 1919–05–22 išvažiavau  į frontą prieš rusus bolševikus, 1919–05–28 –pirmas mūšis ties Rudilių kaimu, 1919–06–16 bėgom nuo bolševikų iš Vinesadų ir Milgėdžių kaimų, 1919–07–08 naktį pralaužėme rusų bolševikų frontą ir priėjom iki Senojo Griunvaldo dvaro, 1919–09–01 gyvenau ties Dauguva, Vitevsko kaime, anksti rytą bolševikai puolė mus ties Daugpiliu, diena praėjo ramiai, 1919–11–20 vakare – didelė sniego pūga, išėjom į puolimą prieš bermontininkus ties Radviliškiu. 1920–04–15 sugrįžom į Šiaulius, išvažiavau į namus atostogų, grįžau į pulką, mane apvogė, 1920–08–03 pirmą kartą kalbėjau su broliu Juozu per telefoną, 1920 m. 08 mėn. 24–27 atėjom į Jiezną, po to į Alytų, Seirijus, Seinus, 1920–09–20 išėjom prieš lenkus Augustavo linkme, 1920–09–25 lenkai užėjo mums iš užpakalio Augustavo giriom. Aš pasprukau.

Nelaisvės nuotykiai

Glaustos, bet informatyvios dienoraščio eilutės aprašo savanorio vargus lenkų fronte. Čia jauna Lietuvos kariuomenė patyrė daug nuostolių. Seinų, Augustavo žemėje amžiams atgulė dešimtys Vilkaviškio krašto savanorių.

Pakeliaukime vargo keliu pagal Liudo Akelio įrašus: ,,Ties Seinais mūsų antrą ir trečią batalionus paėmė į nelaisvę. Vakare mus atvarė į Augustavą. Atvarė į Grajevą ir naktį traukiniu išvežė į Balstogę. Mus vežė į Balstogę ir Siedlecą. Vakare mus atvežė į Varšuvos priemiestį Pragą. Davė vakarienės. Vakare atvežė į Čenstakovą. Anksti ryte iš traukinio pabėgom iš lenkų nelaisvės. Perėjom Vokietijos sieną ir apsistojom Liubšau dvare. Vokiečių policininkai mus išvežė į lietuvių lagerį Liubliniece, Aukštutinėje Silezijoje. Ėjom į darbą apkasti žiemai runkelius. Apsirgau šiltine. Atvežė į ligoninę. Iš ligoninės grįžau į stovyklą. Mus išvežė iš Silezijos atgal į Lenkiją. Mus atvežė į Balstogę. Vakare visi pabėgom. Anksti ryte mus su draugu Kuznicos miestelyje lenkų žandarai pagavo. Mus atvežė į Sokolkos miestelį. Naktį traukiniu mus atvežė atgal į Balstogę. Anksti ryte išvežė į Suvalkus, iš ten atvarė į Alnų dvarą, šiapus Seinų. Mus perdavė Lietuvos policijai ties Kučiūnais. Atvažiavom į Marijampolę ir parėjau į namus. Per Vilkaviškį išvažiavau į 2-ą pėstininkų pulką.Pristatė komisijai ir atleido iš kariuomenės. Parvažiavau namo“. (Vilius Kavaliauskas, Vilkaviškio krašto karžygiai, Vilkaviškis, 2012).

Negandos prie tarybų valdžios

 Karys savanoris gavo žemės – 6 hektarus – Skaisčiūnų kaime. Be Vyties Kryžiaus ir Savanorio medalio, apdovanotas Nepriklausomybės bei LDK Gedimino  3-iojo laipsnio medaliais.

Tarybų valdžios metais atleistas iš darbo ir persekiojamas. Tremties išvengė, nes gerų žmonių įspėtas, jog įtrauktas į tremiamų sąrašus, slapstėsi. Vėliau, siekdamas išvengti stojimo į kolūkį, tapo tarnautoju Marijampolės žemės ūkio valdyboje. Dukra Danutė Joana Reimerienė, gyvenanti Vilniuje, prisimena: ,,Tėvelis mums sekdavo pasakas. Bet tai buvo pasakos ne apie karalaičius ar princus, o apie jo jaunystės išgyvenimus, kovas už Lietuvos laisvę. Įsiminė jo posakis, kad tikras lietuvis visada turi būti pasiruošęs ne tik mirti už Tėvynę, bet teisingai gyventi dėl Tėvynės“.

Duktė mena, kad tėvelis slapta klausydavosi ,,Amerikos balso“, tikėjo, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, Vasario 16-ąją drauge su žmona giedodavo Tautinę giesmę.

Mirė Liudas Akelis 1986 m. birželio 14 d. ir palaidotas Druskininkuose. Savanorio Vyties kryžius saugomas Reimerių šeimoje.

Nuotraukoje – savanoris Liudas Akelis 1920 metais ( Nuotrauka iš knygos „Vilkaviškio krašto karžygiai“).

Komentaras “Lietuvos savanorių kelias (1)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.