Rudens simfonija
Į rudeninę puokštę įsilieja
Ir vėjo gūsiai, ir lietaus lašai,
Ir auksaplaukis skubantis rugsėjis,
Ir pirmos šalnos – sniego pranašai.
Ir kuždesys tylus bejėgių lapų,
Ir deimantinė rudenio žolė,
Ir liūdesio paminklais medžiai tapę,
Nakties šaltos paglostyta gėlė.
Ir vėl ruduo simfoniją užgroja,
Įpindamas kitokius vis jausmus,
Vėl metų ciklą mėnesiai kartoja,
Nustebindami, džiugindami mus.
Rudens allegro toks veržlus, toks greitas,
Lyg žirgas rudenėjančiais laukais nubėgs.
Andante vėl surinks spalvingą kraitę,
O scherzo lietų nesibaigiantį pakvies.
Tik neišsaugosim rudens. Ateis finale.
Su nerimu, su gruodžio laukimu.
Vėl prisiminsim Vėlinių žvakelę
Ir šilumą jaukių, ramių namų…
Rudeninis tango
Šoku tango su krentančiais lapais.
Kaip ir jie, ir sukuos, ir krentu
Savo greito Likimo verpetais
Džiaugsmą, skausmą rieškutėm renku.
Na tai kas, kad lietus, kas, kad vėjas
Ir toliau per Gyvenimą neš,
Daug kas mano širdy atskaudėjo,
Bet šiuo tango dar mėgaujuos aš.
Net draugų daug mažiau. Ištuštėjo
Mano erdvės. Atėjo Ruduo.
Kam užtemdyti Saulę reikėjo?
Bobų vasarą, Dieve, mums duok!
Tokie gražūs tie lapai spalvoti,
Drobės šios pakartot nepavyks.
Krenta, skuba mūs žemę apkloti,
Kad nešaltų jautri jos širdis.
Bet vis tiek, mes kartu šokam tango.
Jie – gracingai, o aš – paprastai.
Vėjas lekiantis groti dar bando,
Ploja, gal tik lietaus lašai…
Ruduo ir muzika
Atėjome į šitą skubantį pasaulį
Su Dievo meile, jo globojančia ranka,
Kad pamatytume skaistumą saulės,
Kad pasidžiaugtume žaliuojančia lanka,
Kad įsitikintume, jog žmogaus gyvenimas
Labai į metų kaitą panašus,
Platus ir neaprėpiamas kaip Nemunas,
Jis turi ištakas, žiotis, krantus.
Ruduo juk po pavasario ir vasaros ateina,
Palikęs nuostabiausius žiedus praeity.
Tokia ta subrandinto derliaus kaina.
Ruduo – tai laikas kitas, jo džiaugsmai kiti.
Ruduo mums dovanoja savo muziką.
Ji kiek kitokia, bet vis tiek graži.
Į savo menę mus ir vėlei nuneša.
Tikrai nenusivilsim ja mes, dievaži
Išlis lietus ją, atskraidins ją vėjas,
Į žemę leisis lapų krentančių sparnais.
Tegul ji mums tiktai gerumą sėja
Ir niekam nusimint dabar neleis.
Ruduo ir muzika II
Lyg pirštai klavišais ruduo nubėgs,
Keistas melodijas žolėn įrašęs.
Diena trumpės, naktis ilgės
Ir blausis saulė tarsi mūsų liūdnos akys.
Minoras, vien minoras gamtoje,
Galbūt todėl, kad jau seniai nežydi gėlės.
Tik kelia puotą vėjas lapų krūvoje,
Nenuorama, išdykęs ir pašėlęs.
O lapai? Jie negali prieštaraut.
Jie, kaip ir mirę žmonės, savo atgyveno.
Ar kas gailėsis jų?Mėgins išgaut
Šlamėtą jų melodiją, kuri paseno?
Kas prisimins akordus jų skambius,
Ir vasaros simfoniją saulėtą?
Mes susitaikom, juk kitaip tikrai nebus:
Nulis vėl džiugesį rudeniai lietūs…