Pagrindinis > Naujienos > Romas Šimanauskas: „Aš galiu tik duris parodyti, bet jas atsidaryti turi pats“

Romas Šimanauskas: „Aš galiu tik duris parodyti, bet jas atsidaryti turi pats“

 

… Dabar jį vadina visaip: ekstrasensu, burtininku, šamanu… O jis pats save vadina žmogumi, einančiu iš aukščiau nurodytu keliu. Tad nenuostabu, jog jis kitoks. Išsiskiriantis iš minios, nors ir kasdienei egzistencijai užtikrinti atliekantis įprastus įprastų žmonių darbus. Vis tik egzistenciniai klausimai: „Kas aš esu? Kodėl aš čia? Kokia mano gyvenimo prasmė? Koks tikslas?“, paprastai kylantys subrendusiam žmogui, jam, kaip pamena, ėmę kilti dar vaikystėje, ir buvo šio kelio-misijos pradžia. Taigi susipažinkime: marijampolietis Romas ŠIMANAUSKAS, žmogus, kuriam atsivėrusios dvasinio gyvenimo, sąlygojančio materialųjį, paslaptys tam, kad galėtų dalintis su kitais…

Pradžia

Marijampolietis Romas Šimanauskas, iki 5 metų amžiaus gyvenęs Dzūkijoje, jau nuo pat savo gimimo pažymėtas ypatingos lemties ženklu. Jo senelės dėdė (mamos brolis) iš tėčio, kurio Romas niekada gyvenime nėra matęs, pusės – šviesi istorinė asmenybė: LR prezidentas Kazys Grinius. Močiutės broliai – Lietuvos karininkai, dėl to ji, dar nežinanti, jog laukiasi, buvo išvežta į Sibirą (ta pati istorija kartosis dviejose kartose: iš pradžių atsitinka tragedija – viskas prarandama, po to sužinoma, kad vis tik, viską praradus, lieka neįkainojama: palikuonis, giminės tęsėjas, tiesa, tuomet dar tik įsčiose), kur ir gimė Romas Šimanauskas, Romo tėvas. Tremtiniai, kai tik buvo galimybė, grįžo į tėvynę. Čia, Lietuvoje, būdamas 24 m. amžiaus, Romas vedė, tačiau likimas šeimynine laime neleido pasidžiaugti. Visai nedaug laiko tepraėjus po vestuvių, tragedija: Romą užmuša aukštos įtampos elektros iškrova, vakarykštė jaunamartė iškart tampa jauna našle, tragedijos akimirką dar nežinančia, jog joje jau auga nauja gyvybė (kaip minėta, istorija kartojasi). Romas gimė (kūdikis paveldi savo tėvo, kurio nė vienos akimirkos nebuvo lemta išvysti, vardą) motinai mokytojaujant Būdviečio kaime – ten moteris sutiko ir vyrą, žmonos sūnų priėmusį ir auginusį kaip savą (Romas visada sakys, jog mamos vyras jam visada buvo ir yra tėtis, netgi tikro tėčio pavyzdys, bet niekada ir nepamirš savo kraujo kilmės, siejančios jį su garbingomis praeities asmenybėmis).

Daugialypė asmenybė, arba – kitoks

Romas neslepia: nuo pat mažens jame pasireiškė asmenybės daugiapoliškumas. Dar prieš pirmąją mokyklos klasę puikiai taisė žadintuvus (pirmąjį vos penkerių būdamas sutaisė; nors po taisymo liko detalių, žadintuvas veikė!). Nuo mažens, nors knygų neskaitė, labai mėgdavo senų žmonių pasakojimų klausytis. Ypač „sibiriokų“, tų, kurie išgyveno stresinėse situacijose, kurie praėjo, kaip sakoma vienoje rusų liaudies pasakoje, „ugnį, vandenį, varinius vamzdžius“.

Romas mokėsi tuometinėje Marijampolės J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. Dar pirmoje klasėje besimokant – išbandymas. Trūko apendicitas. Marijampolės ligoninė atsisakė operuoti, vaikas skubiai į Kauno klinikas buvo nugabentas. 6 valandos – operacija, ligoninėje po to – visas mėnuo. Išgyveno. (Vėliau ne kartą teks būti mirties akivaizdoje, tačiau po išlikimo per plauką supras: tai buvo būtina į tą kelią, kuria jis pašauktas).

Mokykla: jos nekęsdavo, nes nepritapdavo. Analizuodavo – kodėl. Tik gerokai vėliau atėjo atsakymas : nes kitoks. Bendravimą su bendraamžiais priėmė kaip kančią (patyčios, bendros kalbos neradimas, apleistumo, nereikalingumo, vienišumo jausmas), kurios reikia… vengti.

Baigęs ten aštuonias klases, toliau mokslus tęsė tuometiniame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. Toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: nuo mažens turėjo polinkį prie meno, dailės (piešė portretus, karikatūras), be to, jautė potraukį ir technikai. Kita vertus, nuo pat pirmųjų žingsnių mokykloje jautė kiekvienais metais vis stiprėjantį troškimą kuo greičiau dingti iš ten: kaip minėta, nuo mažumės Romas buvo kitoks: jis paprasčiausiai nepritapdavo prie savo bendraamžių, kuriuos savo gebėjimais, mąstymu, pomėgiais buvo gerokai praaugęs, gana anksti pajuto ir savo ypatingą unikalumą… Prisimena: buvo, berods, šeštokas, kai jį aplankė pirmasis nušvitimas (taip tą būseną vadina dabar). Kažkokiu būdu atsidūręs elektros skydinėje, prisilietė prie aukštos įtampos elektros laidų. Rodos, tik prisilietė, bet po akimirkos tiesiog prilipo. Elektros srovė purtė ilgai, nieko negalėjo padaryti, tik stebėti, kaip tarsi filmas visas dar neilgas gyvenimas bėga prieš akis. Paskui – viskas dingo. Atsipeikėjo jau gulėdamas ant žemės nudegusiomis rankomis. Tas įvykis visiškai pakeitė berniuko mąstymą. Ėmė dominti filosofiniai egzistenciniai klausimai: Kodėl mes čia? Nejaugi tik valgyti pašaukti? Kokia gyvenimo prasmė? Be to, sustiprėjo šeštasis pojūtis, kuris leido numatyti ateities įvykius, netgi sėkmingai surasti dingusius daiktus (kažkas tiesiog nuvesdavo į tą vietą). Pajuto, kas yra vadinamoji tarpinė būsena – į ją nuo to įvykio dažnai patekdavo.    

S. Žuko technikume nuo savo išskirtinumo niekur nepabėgo. Ėmė kartotis jau pažįstamos situacijos: bendros kalbos neradimas su bendraamžiais, jų patyčios… Tačiau dabar jau Romo, pradėjusio ir karatė klubą lankyti, atsakas buvo kitoks – ne vengimas bendravimo kaip kančios, o, kaip pats sako, veikimas pagal šio pasaulio dažnius. Kai jau buvo perpildyta kantrybės taurė, puolė visus lupti: ne taip pažiūrėjo – per galvą, ne tokį žodį pasakė – irgi. Kaipmat dingo patyčios, atsirado pagarba, tapo svarbi jo nuomonė…

 O mokytis S. Žuko technikume labai patiko. Domino viskas iš eilės. Nors jo specialybė – meninis medžio apdirbimas, prie kiekvienos specialybės, kuri ten buvo dėstoma, stengėsi iš arčiau prisiliesti. 

Nušvitimas

Dar besimokydamas „žuke“, 1990 m. vasarą, suorganizavo kelionę į Kaukazą (panašiu maršrutu į kalnus, tiesa, su kitais žmonėmis, su mokiniais, Romas keliavo ir praėjusią vasarą išbandyti tam tikras praktikas). Į kalnus. Taip jam pavyko išvengti privalomosios karinės tarnybos tarybinėj armijoj: kol jį „čebatams“ rusų armija gaudė Lietuvoje, jis sau ramus vaikštinėjo. Be to, ši kelionė buvo ir lūžis, leidęs suvokti savo gyvenimo pašaukimą.

Kelionė po Kaukazo kalnus dar kartą patvirtino Romo išskirtinumą. Ten jam „prisiuvo“ pravardę – Dievo vaikas, mat pasireiškė jame, kaip pats sako, ypatingas nušvitimo lygmuo: atsirado tiek jėgų, kad net į kilometro statumo uolą vien su lazda rankose užlipo.  Lengvumas, pasitikėjimas, pakylėjimas, minčių greitis, antgamtiška ramybė, didelis humoro jausmas, aiškumas, išgryninti pojūčiai – tai, kuo galėjo mėgautis tuo metu.

Be to, pasiklydus vedliams, vietoj planuotų dviejų savaičių kalnuose teko išbūti visą mėnesį. Nors Romas turėjo žemėlapį ir kompasą, užplūdo nepaaiškinamas teisingos krypties aiškumas, beje, visiškai nieko bendro neturintis nei su kompasu, nei su vadovų nuomone. Romas paklausė vidinio balso, atsiskyrė nuo grupės ir nuėjo savo keliu. Ir neklydo…

Verslas

Kai grįžo iš Rusijos, Lietuvoje viskas ėmė suktis milžinišku greičiu. 25 metų būdamas, jau turėjo žmoną (tiesa, pirmąkart vedė vos aštuoniolikos, tačiau toji santuoka buvo labai trumpa), vaiką, verslą (įkūrė reklamos agentūrą, reklamos iškabas gamino). Materialus pradas tuomet buvo prioritetas: reikėjo rūpintis šeima, išlikimu. Vėliau ėmė taisyti skalbimo mašinas: vieną mašiną išsiardė iki laido, perprato veikimo principą (tiesa, užtruko apie savaitę), o toliau viskas ėjosi kaip iš pypkės.

8 metus Romas praleido Norvegijoje. Kartu su žmona išvažiavo ten užsidirbti pinigų. Pradėjo nuo darbo fermoje – melžė karves. Per 3 mėnesius laisvai išmoko anglų kalbą, tad ėmė save realizuoti jau gerokai didesniais mastais: įkūrė savo statybos įmonę, kuri greitai tapo tarptautine. Milijoninės apyvartos, dideli užsakymai ir – nuolatinė įtampa… Tuo metu jis buvo bene vienintelis lietuvis Norvegijoje, turėjęs šimtaprocentinę lietuvišką įmonę. Šalia verslo reikalų, kasdienių problemų koja kojon ėjo ir dvasiniai dalykai, įskaičiuojant ir paties Romo atliekamus egzorcizmo seansus apsėstiems žmonėms. 2008 m. įmonę Norvegijoje jis uždarė (atėjo žinojimas, jog septyneri ateinantys metai bus sudėtingi) ir grįžo į Lietuvą. Marijampolės priemiestyje, Skaisčiūnų kaime, pasistatė namą, o sodybą neseniai dekoravo įspūdinga originalia tvora, pastatyta iš 12-os statulų, jau susilaukusia didelio susidomėjimo: tvoros skulptūros, pustrečio metro aukščio, pastatytos ant metro pamato, primena Velykų saloje esančias per 6 metrų aukščio statulas – moajus.

…Taigi Lietuvoje vėlgi – materialus pradas derinamas su dvasiniu. Kaip ir iki šiol. Be skalbimo mašinų taisymo, Romas užsiima senų medinių amatų restauravimu, konsultavimo sudėtingais statybų ir ne tik klausimais (beje, 2006 m. Kauno technologijos universitete įgijęs elektros inžinerijos bakalauro laipsnį, jis specialistas „su diplomu“). Iš esmės Romas, kaip pats teigia, galėtų dirbti bet ką: meditacijoje įeidamas į dvasinę būseną, gauna visą reikiamą informaciją vienai ar kitai profesijai – deja, aukštesnės jėgos diplomų, būtinų darbinantis, neišrašo…

Misija

…O tos aukštesnės jėgos – Romo dabartinio gyvenimo ašis: jas atpažįsta, joms paklūsta, jų vedinas atlieka tai, ką pavadintų gyvenimo misija: atlikti tai, dėl ko į šį pasaulį atėjęs. O atėjęs, kaip dabar pats suvokia, kad galėtų padėti kitiems. Misijos pradžia – jausmas: žinai, bet nežinai iš kur (o tai – daugiau nei žinai), pasireiškiantis, per atsitiktinumų sekas, kurių iš pradžių (kad ir vaikystėje) nesuvoki, nors jų veikimą aiškiai matai. Kaip minėta anksčiau, lūžis įvyko būnant pirmąkart kalnuose. Suvokus savo išskirtinumą (nors ir tuomet iki galo nesuvokė, ką patyrė), atsivėrė ir esminė tiesa: žinios turi remtis praktika. Atsirado nepaaiškinamos galios, iki pačių gelmių purtantys įspūdžiai ir esminis klausimas – kas tai? Pradėjo ieškoti gilindamasis į visas religijas be išimties.  Energetine prasme studijavęs visas pasaulio religijas, pasirinko jauniausią – krikščionybę (juokauja: kaip ir visi sveiki vyrai). Pasak Romo, Šv. Raštas – raktas, kuris atrakina šaltinius (mūsų tautos koduota techninė informacija – pasakos: jei turi raktus – atrakinsi tuos kodus). Dievas nemėgsta monologo. Krikščionybė – dialogas: reikia ne tik kalbėti, bet ir išgirsti.  Deja, žmogus, kai jam gerai, apie dvasinius dalykus nemąsto, todėl reikalinga kančia – būtinas sąmonės lygmuo kalbėjimui su Dievu. Kodėl vis tik krikščionybė? Romas atsako paprastai: būtent per krikščionybę atėjo atsakymai ir baigėsi ieškojimai. Kita vertus, kitų religijų akligatvius pastebėjo. „Bent man krikščionybė (tikroji, pirminė, pagal Kristaus mokymą, paremta Šv. Raštu): ženklai ir stebuklai, lydintys žmogų (būtina sąlyga), artumas su šv. Dvasia (krikščioniškasis šamanizmas), – sako Romas, – ir yra atsakymas į visus dvasinius ieškojimus. Kiekvienas krikščionis – dvasininkas. Bent keturi ženklai turi lydėti krikščionį: gebėjimas išvarinėti demonus, plikomis rankomis gydyti ligonius, taip pat be jokio pavojaus imti gyvates plikomis rankomis, o jei toks žmogus išgertų mirtinų nuodų, jie jam nepakenktų“.

Atradus savo kelią, ieškojimas, klaidžiojimai baigėsi, prasidėjo tobulėjimas – niekada nenutrūkstantis procesas. „Vidinę tuštumą užpildo realus Dievo buvimas, – sako Romas. – Tuomet ateina vidinė ramybė, nelieka baimės, nerimo – gali tankai važiuoti – tas pats. Ne kūnas karaliauja, o dvasia. Tuomet nėra kuo tavęs pagąsdinti, tuomet įveikiamas ir bet koks skausmas“. Visgi jis, kaip žmogus, neneigia, jog ir jam būna vadinamojo dvasinio chaoso, tačiau žiniomis, technikomis pasinaudojęs jau gali kuo minimalesniu laiku grįžti į ramybę.

Tiesa, kaip sako Romas, virsmas vyksta palaipsniui: smelkiasi suvokimas, ir tai trunka labai ilgai. Viskas susidėlioja pirmiausiai pačiam, o tuomet atsiranda pojūtis, kad gali padėti kitiems. Kai pradedi tarnauti žmonėms, atsiveria galios. Romui tarnystės prasmė atsivėrė dar 2000 m., įsteigus aikido klubą. Tuomet žmogus ypač Rytų filosofija, kultūra domėjosi: ėmė studijuoti – atsivėrė Rytų mokslas, menas, energetika. Bet kai pradėjo salėj energetiką kultivuoti – visi pabėgo: neįdomu, nors pratimai, sportas be energetikos sampratos toli neveža. O vėliau atsirado ir pojūtis: Rytų filosofija – darbais paremta, krikščionybė – tikėjimu. „Tikėjimo pradžia – abejonės nebuvimas, – teigia Romas. – Tikėjimas – kelias per vandenį, užkrečiamas… geru pavyzdžiu. Kai trūksta tikėjimo, tempiasi laikas. Antras dėmuo – tvirtumas“. Apskritai Romui visada rūpėjo klausimai, kurie veikia, įmanoma juos patikrinti patirtimi. „Žinios, filosofija, kur realiai neveikia, – arba nesąmonė (klaidžiamokslis),  arba dar kažko nesuvokiu“, – sako jis.

Romas neslepia: dvasinis kelias sudėtingas , mat visi žmonės gyvena iliuzijomis. Ypač skauda, kai griūva iliuzijos – o jos būtinai griūva pasukus šiuo keliu: jos nukrenta tarsi raištis nuo akių, ilgai puoselėta patogi saviapgaulė išnyksta ir lieka nuoga siela. Dėl to ir skauda…

Jausdamas būtinybę eiti dvasiniu keliu, Romas beveik prieš 20 metų ėmė ieškot mokytojo – ir po visą Lietuvą, ir ne tik. Nerado. Tačiau rado pirmuosius mokinius (tikras kuriozas Indijoje nutiko: Romo paprašė būti mokytoju lietuvis, šiais tikslais atkeliavęs į Indiją; jauno vyro viltis Indijoje išsipildė – jis rado mokytoją!). Šiuo metu Romas jau nemažai turi mokinių, mokymai vyksta nuolat. Daug žmonių (susižinoję vienas per kitą) kreipiasi į Romą pagalbos. „Dažniausiai kreipiasi tada, kai uodega užsidega, – sako gero humoro nestokojantis Romas. – Paprastai – dėl materialinių dalykų. Pirmiausiai vyksta pokalbis: pasiūlau kelias išeitis, jei nors vienos griebiasi, bendraujame toliau. Tiesa, aš galiu žmogui tik duris parodyti, bet jas atsidaryti turi pats“.

Romas neslepia: jam tenka užsiiminėti ir egzorcizmu – piktųjų dvasių išvarymu iš žmogaus. Anot jo, piktųjų dvasių požymiai žmoguje: akys plėvele aptrauktos arba labai blaustos akys, vyzdžių beveik nematyti – kaip pas katę akys, tipinė apsėsto žmogaus veido išraiška atspindi žiaurumą, kurį išreiškia sukąsti dantys. Taip pat tai rodo ir daug specifinių žodžių: „užmušiu“, „papjausiu“. Apsėstame žmoguje pasireiškia ir „aiškiaregystės dovanos“: svetimų kalbų vartojimas,  pačių asmeniškiausių oponento paslapčių viešinimas, taip pat pasikeičia balsas, atsiranda jėga (net labai didelė). Šiuo gebėjimu Romas paneigia įsitikinimą, jog tik dvasininkas gali būti egzorcistu. Kaip vyksta egzorcizmo seansas? Romas visų detalių atskleisti nelinkęs, tik pastebi, jog demonai – sąmoningos būtybės, įeinančios į žmogų (apsėdančios jį) per didelius sielvartus, netektis, baimes. Pirmiausiai reikia atpažinti, ar apsėdimas yra visiškas (tuomet jau reikia rankoves atsiraitoti: piktojo išvarymas – sudėtingas procesas, galintis trukti ir 10 valandų, ir 3 mėnesius, pasireiškiantis pirmiausiai išvarančiojo puolimu), ar dalinis, ar tik žmogus puldinėjamas, ar demonas mirguliuoja tarp sielos žmoguje (tokiais atvejais, anot Romo, su vienu kalbiesi, kitą – „į vietą statai“).

„Tai, ką turiu, skirta kitiems, – tęsia Romas, – mat visos dvasinės dovanos, kurias turi, skirtos tarnavimui. Taigi žinias turi nemokamai atiduoti žmonėms. Juk iš dangaus atėję dovanos dalijamos  nemokamai, o iš kitų vietų – apmokestinama. Pats pragyvenu iš darbo, suvokdamas, kad iš čia, žemiškojo pasaulio, tik gerus darbus gali išsinešti. Juk to ir Kristus mokė: „Nekraukite žemiškųjų turtų“.

Laima GRIGAITYTĖ

Romo Šimanausko asmeninio albumo nuotraukos.

1950 m. Romas Šimanauskas vyresnysis. Tiumenė. (vilniuje muziejuje foto) 1973-08-05 RomasŠimanauskas jaunesnysis. 1990 m. Romo praktika Anykščiuose. 1990 m. Kaukazo kalnuose. 2001 m. Romas - skalbyklių meistras. "Reklaminiame vaizdelyje" - jo dukra.ukra - Skalbykliu remontas 2010 m. Aikido treniruotėje. 2012-11-10 Tachmachalas, Indija. 2012-11-10. Romas Tachmachalo viduje. Romas – piligrimas Indijoje. 2012-11-12 Romas – piligrimas Indijoje. 2012-11-12 Taip Romas pradeda savo rytą. 2014 m. 2014-09-23. Stounhedžas, Anglija. 2015-03-31 Kipre su mokiniais. 2015-03-31. Kipre su mokiniais. 2015-08-03. Kaukazo kalnuose. 2014 m. garsiųjų skulptūrų gamybos prosesas. 2014 m. garsiųjų skulptūrų gamybos prosesas. 2014 m. garsiųjų skulptūrų gamybos prosesas. 2014 m. garsiųjų skulptūrų gamybos prosesas. 2014 m. garsiųjų skulptūrų gamybos prosesas. 2014-10-30. Susimąstymas. 2014-10-30. Suvalkijos lygumų apžvalga. 2014 m. Kalėdos. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Taip pat skaitykite