Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Roma Grigienė: „Svarbu ne tai, kiek turi, bet tai, ką veiki“

Roma Grigienė: „Svarbu ne tai, kiek turi, bet tai, ką veiki“

 

Kiekvienas iš mūsų turime savą gyvenimo tempą, tik ne kiekvienas jį žinome, jaučiame ir gyvename pagal jį. Mes visi skubame, kažkur bėgame. Į šviesią ateitį, į kitus metus ir t.t. Tačiau ši visiems gerai pažįstama moteris nepraktikuoja tokios sporto rūšies. Ji visuomet yra šiandienoje, neatidėlioja gyvenimo rytojui, nes dabartis − tai įdomiausia ir svarbiausia, kas gali būti verta jos dėmesio. Ji brangina tai, kad gimė moterimi, jai tai didelė vertybė, ne tik suvokia, kad yra moteris, bet ir jaučiasi tokia. Juk būti ja tai nėra išbandymas, sunkus darbas, kryžius, kurį reikia nešti visą gyvenimą. Net tuomet, kai jos krūvis išties didelis, ji randa laiko tam, kad atgautų jėgas ir gerai atrodytų. Ši moteris gyvena tikrame, realiame amžiuje, naudodamasi visais jo teikiamais privalumais. Ji nepasakoja sau istorijų, kad tokiame amžiuje kažkas „jau per vėlu“ ar „dar anksti“. Nes ši filosofija − pasiteisinimas tik tiems, kurie amžiumi dangsto savo baimes ar vidinius draudimus. Bet ne jai, Romai GRIGIENEI, Marijampolės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjai.

– Daug metų dirbate šį darbą. Tuokiate, krikštijate, trumpiau tariant, sudarinėjate civilinės būklės aktus. O gal galite nuspėti būsimų šeimų ateitį ar numatyti, kurie žmonės tuokiasi iš meilės, o kurie kuria šeimą vedini kitokių paskatų?

– Labai myliu savo darbą. Esu baigusi teisę, trumpai dirbau juriskonsulte, nors nuo pat vaikystės svajojau būti šokių mokytoja, labai mėgau šokti, norėjau studijuoti choreografiją. Bėda buvo ta, kad buvau ir likau gana aukšta ir nelabai man partneris atsirasdavo. Aukštus vaikinus paviliodavo krepšinis… Ir dar vokiečių kalba žavėjausi, bet visai nesigailiu įgijusi teisininkės specialybę, tuo labiau dirbdama šį darbą, kur labai praverčia teisinės žinios. Ką pasakyti apie besituokiančias poras? Sumažėjo santuokų „iš reikalo“ . Prasidėjus sunkmečiui, žmonėms ne santuokos rūpėjo, o kaip išgyventi. Dabar jau vėl didėja besituokiančiųjų skaičius. Aišku, ne visi gali kelti vestuves, didelis procentas porų ateina tik su liudininkais susituokti. Bet argi tai svarbiausia? Kai tuokiasi, visi atrodo labai laimingi, būna, jog laikosi už rankų, smagu žiūrėti į jų laimę, tačiau pasitaiko, kad abu į skirtingas puses žvelgia, bet kas ten gali žinoti visas priežastis. Įdomu tai, kad pastaruoju metu vyrauja tendencija, kai moteris šiek tiek vyresnė už vyrą. Kas gali nuspėti ateitį? Manau, kad visi tuokiasi daugiau ar mažiau mylėdami. Niekas nesako, kad blogai išskaičiavimas, žinoma, tik tada, kai abu to nori, viską apgalvoja ir susitaria. O santuokų mažėjimą lemia ne vien sunkmetis, juk daug kas gyvena kartu ne santuokoje, jaunimas išvažinėja.

– Kaip jūs pati žiūrite į poros gyvenimą be antspaudo pase? Gal taip lengviau: nepatiko ir – išsilaksto abu į skirtingas puses.

Labai liberaliai. Be to, jei tikrai myli, tai ir gyvena – antspaudas pase laimės nepridės, jeigu jos patys nesusikuria. Tik labai nepatinka žodis „sugyventiniai“, kažkoks niekinantis. Asocijuojasi su sovietiniais laikais. Taisyklių nėra, bet su laiku keičiasi šeimos ir santuokos politika. Žinau atvejį, kai pora ilgai draugavo, po dešimties metų susituokė, o po pusmečio ėmė ir išsiskyrė. Tad gal geriau tegul pagyvena kartu, pažiūri ar tinka vienas kitam, nes, kai draugauja, viską mato pro rožinius akinius, kol nesusiduria su buitimi, su materialiais dalykais. Žinoma, aš, kaip moteris, vis dėlto labiau vertinu oficialią santuoką, bet manau, kad jei nerandama šeimoje bendros kalbos, joks antspaudas pase neišgelbės. O skyrybų, turiu galvoje oficialias, beveik visada būna apie 40 procentų, palyginus su santuokomis.

– Kaip manote, ar labai pasikeitė vestuviniai papročiai, ar visi tie vestuvių planuotojai nenuasmenina šventės?

– Gal vestuvės tapo kažkiek kuklesnės, nors mūsų krašto žmonės dar mėgsta pasirodyti. Man atrodo, kad gerai, kai yra kam suplanuoti visą vestuvių eigą. Juk anksčiau prie šventinio stalo sėsdavo pervargę ir jaunieji, ir jų tėvai, nusibėgioję beruošdami šventę. Dabar jau vestuvės netrunka tris dienas, dažnai švenčiama kavinėse, restoranuose, kaimo turizmo sodybose, todėl puiku, kai yra kam viskuo pasirūpinti, tik, žinoma, labai reikia subtilumo. Šiais laikais į Civilinės metrikacijos biurą atvyksta ne tik jaunieji su pulku, bet ir daugybė svečių. Penktadieniais tuokiasi tie, kurie nenori iškilmių ir nebūtinai tai tik vyresni žmonės, tuokiasi ir jauni. Labai gražu, kai ateina garbaus amžiaus sutuoktiniai švęsti auksinių vedybų metinių, širdis suvirpa pamačius, kaip jie vienas į kitą su meile žiūri.

O kaip gimstamumas? Ar registruojate gimusius užsienyje ir ar jie gauna dvigubą pilietybę?

– Užsienyje gimę vis tiek turi formintis čia, Lietuvoje, tačiau tik gimę JAV gauna dvigubą, vadinamą kraujo pilietybę, kitose šalyse gimę gauna tik vieną – žemės – pilietybę. Tai reiškia, kad turi būti toje šalyje kažkiek metų išgyvenę. Antra pilietybė duodama tik vaikams. O gimstamumas kaip švytuoklė: vienais metais daugiau, kitais – mažiau. Viskas juk priklauso nuo ekonomikos ir mūsų šalies politikos. Užauginti žmogų, jį išlavinti, paruošti integruotis į visuomenę tikrai ne taip jau paprasta ir pigu…

– Pastaruoju metu tuoktuvėms pasirenkama ne vien Civilinės metrikacijos salė, bet žmonės nori kažko išskirtinio – jūros, ežero ar dar ką nors susigalvoja. Ar važiuojate į jaunųjų pasirinktą vietą įregistruoti santuoką?

– Prisigalvoti galima visko, ir mes nieko prieš neturime. Tačiau įstatymai lemia tai, kad tuoktis galima tik ten, kur gyveni. Džiaugiuosi, kad yra paruoštas įstatymo projektas, leisiantis santuokas „atkabinti“ nuo gyvenamos vietos. Laukiame, kada jis bus priimtas. O savame mieste, rajone, apskrityje mes galime tvirtinti santuoką pagal pageidaujamą vietą.

– Ar jums patinka moterų pavardžių trumpinimas, kai negali atskirti, ar tai mergina, ar ištekėjusi moteris?

– Čia irgi galima įvairiai traktuoti. Taip, tai man nėra labai gražu, tačiau yra labai ilgų ir sudėtingų pavardžių, kurias net lietuviams sunku ištarti, o ką jau kalbėti apie užsieniečius. Tokiu atveju sutrumpinta pavardė skamba ir aiškiau, ir gražiau. Su pavardžių rašymu iš viso daug problemų, labai blogai, kai pavardėse neleidžiama rašyti W, Q, X, o juk mūsų moterys išteka ir už užsieniečių, paskui ir gaunasi painiava, kai vyro pavardė rašoma vienaip, moters – kitaip. Pavardžių rašymas – viena didesnių nūdienos problemų. Vienas protingas žmogus labai taikliai pasakė, kad pavardė – tai ne valstybė, ji yra žmogaus nuosavybė ir jis turi teisę ją „nešioti“ tokią, kokia yra iš tikrųjų, o ne kažkokį patobulintą variantą. Gal vieną kartą valdžios vyrai pagaliau susitars ir patvirtins jau paruoštą pavardžių rašymo įstatymą.

Kas, jūsų manymu, yra tvirtos šeimos pagrindas?

– Pasitikėjimas ir, aišku, meilė. Nors, kalbant apie meilę, – tai labai sąlyginė sąvoka. Iš pradžių ta meilė ligi debesų, o paskui kažkur dingsta. Gerai, jei išlieka pagarba, partnerystė. Daug ką lemia ir ekonominė padėtis. Lietuvoje nepriimtina, kai žmona uždirba daugiau už vyrą, jis tampa labai pažeidžiamas, jaučiasi pažemintas, nevisavertis (būna, žinoma, ir priešingai). Ir prasideda pykčiai, barniai, skyrybos. Tačiau poros turėtų neskubėti skirtis, reikia išbandyti viską, kad išsaugotum šeimą. Bet būna, kad gyventi kartu neįmanoma, tada jau geriau nekankinti vienam kito, ypač tuomet, jei nėra vaikų. Nes vaikams reikalingi abu tėvai. Prieš aštuoniolika metų likau našle su dviem vaikais ir nors kaip aš juos mylėjau ir auginau, jaučiau, kaip jiems trūko tėvo.

– Likote jauna našlė, ar neatsirado žmogaus, kurio petys būtų parėmęs sunkią minutę?

– Jei būtų atsiradęs žmogus, gal ir būčiau ne viena, juk reikėjo vaikams tėvo, ne tik vyro. Sunkią minutę, kai mirė vyras, tik vaikai padėjo išgyventi.

– Anyta ir uošvė…Kaip manote, kuriai yra sunkiau prisitaikyti prie naujo statuso?

– Manau, kad uošvei su žentu lengviau apsiprasti. O marti – jau kas kita. Juk atsiranda dvi moterys namuose ir laimė, jeigu abi stengiasi santykius sureguliuoti. Juk reikia daug tolerancijos, reikia daug ko atsisakyti ir priimti visai svetimą žmogų į šeimą. Motinai visada sunkiau atiduoti sūnų, nes dukros visada grįš atgal, o sūnūs išeina visam laikui. Juos tiesiog atiduodame. Tačiau pastebėjau, kai teka dukra, tėvas dažniausiai stovi be kraujo lašo veide, labiau nei motina išgyvena. Juk kiekvienam gaila to laiko, kai vaikai dar maži, kai juos augini tik sau, o čia staiga reikia atiduoti kažkam svetimam. Žinoma, paskui atsiranda anūkai, ir seneliams vėl sugrįžta džiaugsmas.

Kuo užpildote savo laisvalaikį?

– Kai tik galiu, keliauju. Nežinau, ar tai galima pavadinti laisvalaikiu, kai kiekviena minutė užpildyta. Juokauju. Lankau linijinius šokius, tai ir laisvalaikis, ir sportas kartu, nes kuri jau čia taip mėgsta tuos nuobodžius sporto klubus lankyti, nors aš bent porą kartų savaitėje vis tik apsilankau sporto klube. Su šokių grupe dalyvaujame tarptautiniuose linijinių šokių festivaliuose (Line Dance), mūsų miesto dienose. Neužsiimu rankdarbiais, nors megzti patinka. Deja, visus rankdarbius galiu tik mintimis sukurti. Ir jokių gyvūnų nelaikau, nes jiems reikia ir laiko skirti, ir dėmesio, o man laikas – visada deficitas.

– Esate Šaulys su šiam ženklui būdingomis savybėmis: optimizmu, dideliais siekiais ir idėjomis, nepasotinamu žingeidumu, kelionių troškuliu, turite retą savybę priimti visus kitus tokius, kokie jie yra. Galima būtų vardinti ir vardinti šias Šauliams būdingas savybes dar ilgai ir visos jums tiktų. Bet ar pati tikite horoskopais?

 – Horoskopais tikiu, tik ne tais, laikraščiuose spausdinamais. Manau, kad kiekvienas ateiname į šią žemę tam tikrą valandą su tam tikra užduotimi ir dažnai ne mūsų valioje ką nors keisti. Prietarais, kortomis netikiu. Domiuosi parapsichologija, juk tiek daug paslaptingo ir nepaaiškinamo šioje žemėje yra. Gal ir gerai būtų vedybiniai horoskopai, tačiau, ką daryti, kai horoskopai absoliučiai netinka, o du žmonės myli vienas kitą? Bet būna kartais taip, kad, atrodo, ir meilė didelė, ir nieko netrūksta, bet jaučia žmonės kažkokį dvasinį diskomfortą būdami greta vienas kito. Gal iš tikrųjų tie horoskopai tokiais atvejais kažką reiškia. Viskas žmogaus būtyje yra labai sudėtinga ir tik gyvendamas pamatai, kas gerai, o kas ne.

– Kaip manote, koks pagrindinis jūsų charakterio bruožas?

– Tikrai nenoriu girti, tačiau kur tik atsiduriu, kiekvienoje žmonių grupėje tampu lydere. Bet tai savotiškai ir įpareigoja, nėra taip lengva, kaip atrodo.

Ar šiandien galite pasakyti, kad esate laiminga moteris?

– Taip. Esu sveika, vaikai sveiki, turi profesijas, ačiū Dievui, ir mamytė, kuriai 82 metai, dar kruta, pati dirbu mėgstamą darbą. Ko daugiau reikia? Pinigai? Man atrodo, uždirbk tiek, kad galėtum normaliai gyventi, dar pakeliauti, o visa kita tik žmonių noras pasirodyti prieš kitus – visi tie namai, automobiliai… Svarbu ne tai, kiek turi, bet tai, ką veiki.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Autorės nuotrauka.

Nr. 29 (33), 2013 m. liepos 20–26 d.

Komentaras “Roma Grigienė: „Svarbu ne tai, kiek turi, bet tai, ką veiki“

Komentuoti: zilvinm,gz. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite