Sekmadienis, spalio 21, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Rita Raslanaitė: meniškiausios profesijos šviesoje

Rita Raslanaitė: meniškiausios profesijos šviesoje

 

Sparnuota išmintis sako, jog jeigu nenori dirbti, turi turėti… mėgstamą darbą – tokį, į kurį pasinėręs neskaičiuosi valandų, nežinosi, kas yra varginanti rutina, o, be to, nuolat lydės pažinimo, atradimo džiaugsmas. Įdomus, uždegantis darbas – ne vien puikiausia savirealizacijos galimybė, tai ir aukščiausia žmogaus socializacijos forma: mėgstantis, mylintis savo darbą žmogus kaip oras yra reikalingas kitiems. Nesvarbu, kur toks žmogus būtų: meilė darbui jį visada pakylėja virš kasdienės monotonijos, o tą žmogų, kaip savo srities specialistą, aplinkiniai pagarbiai vadina auksinių rankų meistru, visai nekreipdami dėmesio, kokia to meistro specialybė.

Savo darbo apologete galėtume vadinti ir Marijampolės ligoninės medikę aukščiausios kategorijos gydytoją otorinolaringologę (LOR) Ritą RASLANAITĘ. Šiai medikei netenka nuobodžiauti kabinete belaukiant pacientų: eilės užsiregistruoti pas ją didelės ir ilgos. Tokį populiarumą medikė pelniusi savo profesionalumo, atsidavimo darbui dėka. Kitaip tariant, gydytoja, tarp savo gyvenimo ir darbo padėjusi lygybės ženklą, nedirba: ji gyvena savo darbu….

Gyvenimo keliui pasirinko meniškiausią sritį – …mediciną   

Rita Raslanaitė – aukštaitė, gimusi ir augusi viename iš vaizdingiausių Lietuvos kampelių, nusėtų ežerais ežerėliais, nutūpusiais šalia miškų, giraičių. Mokydamasi Molėtų vidurinėje mokykloje, kurią, beje, baigė aukso medaliu, negyveno vien pamokų ruoša. Anaiptol! Kone visų mokyklos renginių vedėja, pramoginių šokių šokėja, spėjusi ir muzikos mokykloje išmokti groti pianinu. Nuo pat vaikystės pasinėrusi į sceną, menus, laikydama rankose brandos atestatą, net nedvejojo: pasirinko vieną iš meniškiausių sričių studijoms – … mediciną (muzikos ir teatro akademija kaip alternatyva, tiesa, buvo gaji, tačiau lengva ranka nuvežė dokumentus į tuometinį Kauno medicinos institutą, be vargo ir įstojo į jį). Šešeri metai, studijuojant bendrąsias medicinos disciplinas, vėliau – atsiduodant meniškiausiai jos sričiai – chirurgijai, o jau į mokslų pabaigą – pasirinkus siauresnę specializaciją – LOR, davė pakankamai žinių, kad galėtų jas perteikti ir kitiems. Jauna specialistė iškart po baigimo pradėjo dėstytojauti Šiaulių medicinos mokykloje, tačiau vos dviejų mėnesių pakako suvokti, jog pedagoginis darbas – ne jai. Taigi su laisvu diplomu rankose pasinėrė į praktinį medicinos darbą – trejus privalomus po baigimo atidirbti metus praleido Širvintų ligoninėje kaip LOR gydytoja. Po to – vėl į mokslus. Šįkart – Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Klinikinės ordinatūros praktinė bazė studijų metu buvo Santariškių klinikos. Pabaigus šiuos mokslus – vėl perskirstymas dėl darbo. Štai tuo metu gabią jauną specialistę pastebėjo tuometinis Marijampolės ligoninės vadovas Rimvydas Turčinskas, kuris pakvietė ją darbuotis Sūduvos sostinėje.

Į Marijampolę – pagal žemėlapį

1989 m. rugpjūčio 1 d. R. Raslanaitė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje. Iki to laiko šis miestas buvo žinomas tik iš Lietuvos geografijos bendro supratimo (nors gydytojos Ritos gražuolis senelis būtent šiame mieste, Dragūnų pulke, atliko karinę tarnybą), tad ir vyko į jį pagal žemėlapį – kaip į darbo vietą. Marijampolės ligoninė (jaunoji gydytoja dirbti pradėjo II chirurgijos skyriuje) nuo pat pirmųjų darbo dienų paliko labai gerą įspūdį: džiugino ypatinga švara ligoninėje, šeimyniškas įstaigos administravimas, kitaip tariant, į darbuotojus požiūris buvo kaip į vienos gausios šeimos narius. Dienos ginė mėnesius, šie – metus, o gydytoja Rita iš Marijampolės jau ir neišvyko. Savo profesionalumu, mokėjimu prieiti prie žmogaus, atsidavimu darbui gydytoja pelnė pacientų meilę ir pagarbą.

Įdomų darbą kartina neracionali mūsų medicinos sistema

Gydytoja labai daug keliauja. Aplankytos kone visos Europos šalys, dalis Afrikos šalių. Tai ne tik turistinės, pažintinės išvykos, tai ir kvalifikacijos tobulinimo kelionės, iš kurių parsivežamos ne tik žinios, bet ir labai svarbi patirtis, kurią gydytoja kūrybiškai pritaiko kasdieniniame savo darbe. Ir vis tik didžiausia patirta kelionė – išlydint tėvelį (su juo buvęs pats didžiausias ryšys šeimoje) Amžinybėn. Tai pakeitė vertybių suvokimą, požiūrį, paskatino didesnį užsisklendimą nuo visuomenės, atskleidė visų veiksmų, darbų laikinumą, gilesnį suvokimą, jog nieko nėra nepakeičiamo profesijos, darbo srityje: bet koks autoritetas užgęsta staiga… Kiekviena mirtis likusiajam sukelia našlaičio pojūtį, jeigu buvęs artimas ryšys.

Gydytoja Rita, nors ir garsėja kaip labai gera specialistė, niekada nesustoja… mokytis. Tobulinimosi kursai, seminarai, gausus medicininės literatūros skaitymas jai tiesiog būtinas: gydytoja niekada sau (nei kitam!) nepasakys, jog žino viską, be to, jos pasirinkta sritis jai ne veltui kaip menas: čia visada daugybė atradimų, čia su įdomumu kiekvieną kartą yra kur gilintis…

Gydytoja ir autoritetu savęs nelaiko, kukliai save vertindama teigia: „Galiu tik blogiau padaryti, ne geriau“. Vis tik pirmenybę, visą dėmesį teikia, didžiąją laisvalaikio dalį investuoja į pagrindinį tikslą, kurį apibūdina gana paprastai: „Remdamasis Hipokrato priesaika, nedaryk to, kas netyčia gali gautis netikslu, prieš kiekvieną veiksmą numatyk rezultatą: nedaryk darbo dėl darbo.“ Ar to užtenka šimtaprocentiniam rezultatui? Deja, ne viskas priklauso nuo gydytojo: ligonis taip pat turi stengtis. Kaip rodo ilgametė gydytojos Ritos praktika, visi pacientai paprastai išklauso gydytojo nurodymus, tačiau juos įgyvendina tik ketvirtadalis, geriausiu atveju – trečdalis iš jų, nes dominuoja stereotipai, žmonių įpročiai, ir visos naujovės prasiskverbia sunkokai…

R. Raslanaitė, visiškai atsidavusi darbui, beveik nežino, kas yra laisvalaikis po darbo dienos. Deja, įdomų darbą kartina kasdienė rutina, kurią diktuoja ligonių kasų reikalavimai, nesibaigiantis popierizmas, dėl kurio reikalingumo, švelniai tariant, galima labai abejoti. „Rašymas dėl rašymo kasdieniniame darbe užima labai daug neracionaliai praleidžiamo laiko, pacientų ir medicinos personalo jėgų, popieriaus ar kompiuterinių laikmenų, – neslepia medikė. – Alinama sveikata, asmenybė sekinama iki susinaikinimo skurde. Per masines informavimo priemones visuomenę hipnotizuojant lėšų stygiumi bet kurioje srityje kiekvienas praktiškai matome sunkiai pateisinamo neracionalaus švaistymo pavyzdžius, kompetencijų ir gabumų stygių, autoritetų nebuvimą, nes protingi žmonės tiesiog nusigręžia nuo viso to, mėgina kažkiek išlikti privačiame versle ir atsiriboti arba pradeda laimės paieškas svetur.“

Nuleistos nuorodos, vyresnybės skelbiami potvarkiai, kaip pastebi gydytoja Rita, kartais varo į neviltį, bylojančią, jog sistema serga, nes jai vadovauja praktinio darbo nedirbantys „uždarų patalpų gyventojai“. „Nuolatinis raginimas dirbti kuo greičiau sukelia darbo paskubomis rezultatą, – sako ji, – o tai atima bendravimo galimybę, kad galėtume išsiaiškinti priežastis ir pasekmes, priveda prie skaudžių rezultatų. Juk terminas „ligų ir traumų profilaktika“ buvo girdimas tik studijų metais, realybėje tam laiko nereglamentuojama… Tokie kalibravimai nesuteikia pasitikėjimo darbu ar gydymusi, tai slogi našta visiems: ir besigydantiems, ir kažkada svajojusiems tai atlikti savoje šalyje.“

Būtent dėl tokių priežasčių iš pašaukimo dirbantiems medikams išsivysto nuolatinis nevilties jausmas, profesinė stigma, kurią, kaip rodo gydytojos Ritos pavyzdys, įveikia tik ta pati meilė savo darbui.

Spartietiško gyvenimo būdo puoselėtoja

Deja, nors jau palyginti daug metų praleista šiame krašte, gydytoja Rita negalėtų savęs vadinti vietine. Likusios nostalgijos gimtinei – vaizdingam kraštui, kuriame užaugusi: miškų apsuptyje, prie pat ežero – nepajėgia išstumti gana kuklus Sūduvos lygumų peizažas, taigi meluotų sau, jei teigtų, jog „užsikrėtusi“ meile Marijampolei… Tačiau čia sutikti žmonės (draugai, pažįstami, puikūs kolegos) – iš tiesų yra darbo, mylimo, įdomaus, dalis ir taip pat – savo reikalingumo būtent šiam kraštui įrodymas. Savo, kaip gydytojos, populiarumą R. Raslanaitė vertina atsargiai, kukliai, tik tiek pastebėdama, jog dora, specialybės (profesijos) būtiniausių parametrų žinojimas, sąžiningas darbo atlikimas, pareigingumas – natūralūs dalykai, tiesiog įaugę į kraują. Pacientai pasakytų, jog tai medikės talentas…

R. Raslanaitė, nors jai medicina yra vienintelė ir nepakartojama gyvenimo meilė, atsipalaidavimui renkasi klasikinę muziką, mokyklinę mūzą – šokius, taip pat skaitymą bei… gamtos prieglobstį, puoselėja sodą namuose labai daug gėlių augina. Kone spartietiškas medikės gyvenimo būdas daugelį stebintų: atviras langas namuose – žiemą vasarą (ištvermė, valiai, sveikatos palaikymas šiltame guolyje sudėtingas…), o ji pati nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlaus rudens plaukioja naujojoje užtvankoje (ne šiaip sau pliuškenasi, o kaskart nuplaukia bent po kilometrą).

Atsipalaidavimui gydytoja Rita nesirenka masinių renginių – didelio triukšmo tiesiog vengia, nes ten nėra tikrumo, o dominuoja bandos jausmas. Medikė ir darbe, ir gyvenime stengiasi priimti individualius sprendimus, nors jie ne visada madingi ir priimtini aplinkiniams. Individualus kelias – tai pirmiausiai didžiulės atsakomybės kelias, todėl jame būtina nuolat atrasti laiko pabūti tik su savimi. „Kiekvieną dieną dirbant su žmonėmis, – sako gydytoja Rita, – didžiausia svajonė – bent valandą pabūti vienatvėje. To reikia psichologiniam poilsiui, tylai, pervertinti nugyventos dienos pliusus ir minusus, darant išvadas, ar nenusimato klaidų elgesyje, veiksmuose, ir svarbiausia – emocinio balanso atstatymui. Be ramybės nebus emocinio stabilumo.“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukoje – gydytojas Rita Raslanaitė.

12 komentarai(-ų) “Rita Raslanaitė: meniškiausios profesijos šviesoje

  1. Tai pati nuostabiausia , pati protingiausia , pati švelniausia gydytoja . Malonu bendrauti . Sveikatos ir sėkmės ir ištvermės sunkiam darbe .

  2. Si gydytoja tiesiog “tobula” su dvieju metu dukra teko pralaukt valanda su puse,nes kazkoki vyriokai lauke is stacionaraus ar kazkokio ten….kurie tikrai laiko turejo,nes net patys pasimete pakviesti anksciau i kabineta nei maza mergaite…taigi taigi…pralaukus pora valandu kol praejo tie stacionarai ,isleke daktare is kabineto,sako:atveze po avarijos,laukit valanda jei labai svarbu….galima kaltint visada sistema…bet man sitoji poniute pasirode labai prastai…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.