Pagrindinis > Naujienos > Rimantas Lekeckas: „Didžiausias įvertinimas – jei prisibeldi iki žmogaus širdies“

Rimantas Lekeckas: „Didžiausias įvertinimas – jei prisibeldi iki žmogaus širdies“

Nėra žmonių, kurie būtų „nuspalvinti“ tik viena spalva – balta arba juoda, visi mes turime didesnę spalvų gamą mūsų charakteriams, poelgiams, veiklai apibūdinti. Visgi yra žmonių, kurių ta spalvų gama išsiskiria ypatingu įvairumu, o štai tada ir būna sunku atsirinkti, kas ten kur dominuoja.

Šunskų (Marijampolės sav.) seniūnas Rimantas LEKECKAS (g. 1963 m.) žinomas ne tik kaip seniūnas. Jis save realizuoja dar ir daugybėje kitų (beje, labai skirtingų!) veiklų, ir nė vienos iš jų negalėtų išskirti – visos jos brangios! Tai seniūnas, su gitara rankose dainuojantis savo kūrybos dainas (aišku, tekstų pats joms nerašo), tai ir „Lions“ klubo narys, ir aktyvus karatė sportininkas, Marijampolės klubo „Tornadas“ viceprezidentas, Marijampolės veteranų komandų – ledo rutulio ir regbio – narys ir tiesiog tėvas, iki šiol nesusitaikantis su sūnaus Tomo mirtimi… Ir tai – toli gražu dar ne viskas!

Su muzika – nuo mokyklos suolo

R. Lekeckas – marijampolietis. Kaitaliojęs vieną mokyklą po kitos, galiausiai „nutūpė“ tuometinėje miesto 6-ojoje vidurinėje mokykloje. Štai čia ir prasidėjo jo muzikinė „karjera“. Mokykloje buvo įsikūręs estradinis ansamblis. Kadangi Rimantas buvo mokęsis muzikos mokykloje, nesunkiai tapo to ansamblio nariu. Geri tai buvo laikai, kaip prisimena dabar. Ansamblis ne tik šokiams grodavo (tuomet buvo įprasta „gyva“ muzika tokių pasilinksminimų metu), bet važinėdavo į panašių muzikos grupių konkursus, kituose renginiuose demonstruodavo savo muzikavimą. Vis tik su mokyklos baigimu pamažu baigėsi ir ansamblio gyvavimas, o Rimantas, mintyse padėkojęs šiam smagiam savo gyvenimo etapui, su muzika scenoje lyg ir atsisveikino tikrai nesitikėdamas, kad po daugelio metų ji jį vėl pasišauks…

Kai vėl į rankas įsiprašė… gitara

Po vidurinės mokyklos baigimo Rimantas iškart savanoriškai įšoko į kareiviškus ilgaaulius, tuo poelgiu užpykdydamas tėvus, kurie tikėjosi, kad sūnus, kaip geras vaikas iš geros šeimos, sieks aukštųjų mokslų. Vis tik tėvų pyktis ilgai netruko, juolab kad sūnus karine tarnyba tiesiog mėgavosi: tarnaudamas pasieny, jautėsi tarsi pats būtų paauglystėje dievinamų filmų apie seklius, žvalgus dalyvis…

Po armijos – darbas tuometinėje miesto automatų gamykloje. Štai tada atsirado poreikis mokytis toliau. Bedirbdamas Rimantas sėkmingai baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą ir tapo diplomuotu inžinieriumi mechaniku.

Gyvenimas lėkė šuoliais. Vieni darbai keitė kitus (besidarbavusį vadinamojoje naftos bazėje, šeimos versle, draudimo bendrovėje…), sėkmingai sukurtoje šeimoje augo vaikai…

…Buvo, berods, 1993-ieji metai. R. Lekeckas su šeima nuvyko į Varšuvą. Vaikštinėja po senamiestį ir dėmesį patraukia muzikos prekių parduotuvė. Užeina, o išeina jau ne tuščiomis – su naujutėlaite gitara rankose (vėliau prisipažins, jog pasidavė nepaaiškinamam impulsui). Grįžęs namo, tą gitarą vis paimdavo į rankas, bet grodavo tik sau. Viskas įsisiūbavo, kai rado Vitalijos Žvingilienės eilėraščių knygutę. Akordas po akordo, ir, žiūrėk, autorės eilėraštis jau virtęs daina (kad pats gali kurti muziką, buvo taip pat atradimas!). Tiesa, savo kūrybos dainas ne iš karto paleido visuomenės „teismui“. Prisimena: kai prasidėjo ne vienus metus trukę vadinamieji dainos vakarai prie laužo, pirmiausia jis atlikdavo populiarius kūrinius, o paskui pamažu išdrįso ir savo dainas dainuoti (tiesa, vėliau ėmė kurti dainas ir kitų autorių tekstais).    

Dainuojantis Šunskų seniūnas

O štai 2006 m. gyvenimas Rimantą atvedė į Šunskus: jis, konkurse nugalėjęs kitus šešis pretendentus, tapo šio miestelio seniūnu… R. Lekeckui, su šeima gyvenančiam Marijampolėje, Šunskai tapo antraisiais namais… Sava čia viskas: nuo buitinių seniūnijos gyventojų problemų iki ne tik seniūnijos žmones suburiančių renginių, kuriuose neretai seniūnas kalba į savo žmones nuo scenos daina, rankose laikydamas gitarą…  „Jei prisibeldi į žmogaus širdį, didžiausias įvertinimas“, – sako Rimantas, turėdamas omeny ne tik savo atliekamas dainas, bet ir kasdienį savo, kaip seniūno, darbą.

Šunskų miestelį garsinę ir tebegarsinantys kultūros renginiai „Vakaras prie laužo“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (vyksta Marijampolėje), praėjusią vasarą Šunskuose startavusios „Bliuzo naktys“ – R. Lekecko idėjos, kaip ir daugybės kitų kultūros renginių, kurios buvo ir yra sėkmingai įgyvendintos.

Neseniai Šunskuose įkurtas fazanynas – tai taip pat R. Lekecko idėja. Fazanynas edukacinis, ten – retų rūšių paukščiai. Gražiai tvarkomoje erdvėje, kurioje įkurdintas fazanynas, ateityje ir alpakos ganysis, bus čia ir silkių kasykla (pasak legendos, XX a. pradžioje Marijampolėje gyvenę žydai atveždavo į Šunskų mišką užkasti netinkamas prekybai silkes, o šunskiečiai jas atsikasdavę – štai iš kur silkių kasykla)…

Likimo išbandymų akivaizdoje

Visada itin aktyviai gyvenantis R. Lekeckas, kaip pats pripažįsta, per savo gyvenimą patyręs du baisius smūgius. Vienas – fizinis, kurį laikui bėgant pavyko įveikti, kitas – dvasinis: skauda iki šiol, ir, ko gero, visą gyvenimą skaudės…

…2003-ųjį lapkritį, vydamasis nusikaltėlį, R. Lekeckas jo buvo padurtas tiesiai į širdį. Istorija paprasta: su žmona svečiavosi bičiulio bute, mikrorajone. Sutemus pastebėjo, kad aplink kieme stovintį jo visureigį sukiojasi įtartini tipai. Vienas vyrukas spardė mašiną, o kitas knebinėjo durų spynelę. „Mes, trys vyrai, – pasakoja R. Lekeckas, – leidomės į lauką. Įtartinieji – jų irgi buvo trys – puolė bėgti per daugiabučių kiemus. Prisivijome – kilo grumtynės. Net nepajutau, kad buvau padurtas peiliu. Silpstančios jėgos nebeleido įveikti nusikaltėlio – šis išsinėrė iš striukės ir pabėgo. Kiek vėliau jį sulaikė policininkai.“

Ligoninėje paaiškėjo, kad R. Lekeckui peiliu nuskeltas šonkaulis ir perdurtas dešinysis širdies prieširdis bei plautis. Kelias paras jis svyravo ant gyvybės ir mirties slenksčio, savaitę gulėjo Reanimacijos skyriuje… Bet atsitiesė, nors ir reikėjo tam laiko.

Kitas smūgis, dvasinis, visai Lekeckų šeimai smogė prieš 2012-ųjų Kalėdas. Tų metų gruodžio 19 dieną Tomas Lekeckas, profesionalus naras, visą mėnesį dirbęs naru Norvegijos įmonėje ir ruošęsis ją palikti dėl pasibaisėtinų darbo sąlygų ir itin nekokybiškos darbdavių suteiktos nardymo įrangos, nėrė po vandeniu paskutinį kartą ten, kaip pats tikėjosi, ir – išties paskutinį išvis… Iškilti į paviršių jam nepakako oro… Tėvai iš Norvegijos parsivežė tik sūnaus pelenus…

R. Lekeckas neslepia, kad gyvenimas ilgą laiką buvo tik pareiga, kurią kiekvienas turi nešti iki savo dienų galo, kad ir kaip sunku bebūtų. Lekeckai, urną su sūnaus pelenais laikę savo namuose, palėpėje, kur sūnus gyvas dažniausiai būdavęs, tik šiemet ryžosi palaikus atiduoti žemei…

„Likimu niekada netikėjau. Po Tomo žūties kaimynas „praplovė“ man smegenis, įrodęs, jog visos užgriuvusios nelaimės nėra atsitiktinumas – tai likimas, su kuriuo belieka tik susitaikyti“, – dalijasi apmąstymais tebegedintis tėvas.

 „Knygą dabar galiu rašyti apie psichologiją“

Marijampolėje R. Lekeckas gyvena su žmona, dukra, anūkais (dukros vaikais) ir… dviem berniukais, kuriuos šeima globoja jau ketveri metai. Trejus metus, kaip teigia tebegedinti tėvas, po Tomo žūties nieko nenorėjo daryti. Sielvartas buvo begalinis, ir jo metu įsikišo pats likimas. Socialiniame tinkle Rimantas išvydo mergaitę, kuriai buvo ieškomi globėjai. Spontaniškai nusprendė, jog norįs ją globoti, pasitarė su žmona ir, gavęs jos pritarimą, ėmėsi žygių. Globėjais tapti paprasta nebuvo: įvairūs formalumai, kursai, o kai viską su žmona praėjo, pasirodė, jog tos mergaitės neįmanoma rasti. Lekeckams buvo pasiūlyti du berniukai (tuomet 4 ir 5 metų amžiaus) iš Avikilų vaikų globos namų (beje, vienas vardu Tomas…). 

„Knygą dabar galiu rašyti apie psichologiją“, – sako R. Lekeckas, apibendrindamas gyvenimo vienuose namuose su globotiniais patirtį ir akcentuodamas, jog globos namai – ko gero, pati netinkamiausia vieta augti vaikui. Žmogus neslepia: buvo momentų, kai norėjosi tos globos atsisakyti, kai kantrybės taurė, rodės, yra visiškai perpildyta. Mat globojamų berniukų auklėjimas niekuo nepriminė trijų savų vaikų auginimo. Berniukai pas Lekeckus atėjo su savo genais, jau susiformavusiomis reakcijomis į aplinką, kuri nė iš tolo nepriminė Lekeckų gyvenamosios aplinkos. Vienas agresyvus, kitas – užsisklendęs savyje, abiem sąvoka „namai“, švelniai tariant, iškreipta.

Vis tik Lekeckai rankų nenuleidžia diena iš dienos padėdami tiems dviem berniukams būti visateisiais ir savo šeimos, ir apskritai visuomenės nariais.

Kasdienėse gyvenimo kovose

Jeigu R. Lekeckui muzika siejasi su harmonija sieloje, ramybe, pakylėjimu, tai kita jo aistra – sportas – aiškina, jog gyvenimas – nuolatinė kova, kupina iššūkių, konfrontacijos, ir visada turi būti pasiruošęs tuos iššūkius, kurių netrūksta ir jau daugiau nei dešimt metų dirbant seniūnu, priimti.

„Seniūnas per 13 metų nieko nepadarė!“ – tokiu lozungu vedinos seniūnijos bendruomenės ne taip jau seniai buvo sukilusios prieš seniūną. Už šmeižimą – byla, po kurios viskas lyg ir nurimo – seniūnas savo teisumą įrodęs. Konflikto esmė, kaip aiškina R. Lekeckas,  – šiuolaikiško viešojo tualeto statyba už „europinius“ pinigus Šunskų miestelio parke. „Kaip gali statyti tualetą, kai keliai netvarkingi?“ – piktinęsi gyventojai. „Argi išaiškinsi, kad pinigai iš atskirų kišenių abiem projektams? – stebisi seniūnas. – Jei nepanaudosi pinigų tualeto statybai, kelių remontui ar tiesimui jų niekas neleis paimti – jie paprasčiausiai liks neįsisavinti.“

Kita dingstis įsiplieskusiam laužui liepsnoti – šarvojimo salės ir ypač šarvojimo stalo istorija. Sena šarvynė mėtėsi seniūnijoje, numetė ją klebonijos žinion, o kai triukšmautoja ėmė rėkti, kur ta šarvynė, atgabeno seną rakandą (jau tik lentų rinkinį) į jos kiemą. Vėl negerai. „Seniūnas man mirtį atnešė!“ – tokia išvada nuvilnijo per kaimą, pasiekdama ir paties seniūno ausis.

Ir taip – kaskart: išsisprendžia vieni iššūkiai, žiūrėk, tuoj nauji. „Viduje drasko, bet turiu tylėti“, – reziumuoja seniūnas, trumpam nuleistas rankas vėl keldamas naujiems sumanymams, naujiems darbams. Ir muzikai, ir sportui, ir apskritai – gyvenimui.

Autorės ir R. Lekecko asmeninio archyvo nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Rimantas Lekeckas: „Didžiausias įvertinimas – jei prisibeldi iki žmogaus širdies“

  1. Apie tokius žmones sakoma: “Žmogus – orkestras”: viskas viename. Puiku! Linkiu Seniūnui nepervargti, darbuotis, kurti, dainuoti, organizuoti… Tai yra GYVENTI taip ir toliau – kad ne vien pats malonumą jaustų dėl savo įvairiapusės veiklos! O “Mūsų savaitei” – kuo daugiau straipsnių apie mūsų krašto ŽMONES!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE