Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Renaldas Žilinskas: brangiausi likimo skirti gyvenimo vaidmenys… išėjus į pensiją

Renaldas Žilinskas: brangiausi likimo skirti gyvenimo vaidmenys… išėjus į pensiją

 

 

Didžiojoje gyvenimo scenoje nematomas režisierius – likimas – visada žmogui suteikia galimybę suvaidinti savo svajonių vaidmenį, jei tik žmogus moka visiškai atsiduoti laiko tėkmei. „Dabar, kai jau esu pensininkas, – sako marijampolietis Renaldas ŽILINSKAS (g. 1968 m.), – su malonumu darau tai, kas vaikystėje, paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje buvo pačios karščiausios svajonės.“ R. Žilinskas, kaip pats sako, visa siela atsidėjęs savo dviem veikloms: arboristikai ir teatrui – tai yra jo dabartinio gyvenimo variklis ir ankstyvųjų svajonių skleidimasis tikrovėje. Šis žmogus šiuo metu – MB „Arbovita“ vadovas ir Marijampolės dramos teatro aktorius. Įvairiaspalvė asmenybė likimo valia vaidino ne vieną vaidmenį gyvenimo scenoje, tačiau patys brangiausi atiteko tuomet, kai… išėjo į pensiją.

 

 Istorijos studijos – po nepavykusio mėginimo studijuoti aktorinį meną

 Renaldas Žilinskas gimęs Marijampolėje, o užaugo Vilkaviškio rajone. Dar mokydamasis tuometėje Vilkaviškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, pasižymėjo kaip labai aktyvus mokinys, kupinas idėjų, veiklos. Be jo neapsieidavo jokie mokyklos renginiai, o kai išmoko dar ir groti gitara, atrodė, viskas aišku: tik į aktorinį po vidurinės (nors dar aštuntokas būdamas save matė tik kaip girininką – labai patiko gamta, ypač miškas)! Kai rankose spaudė brandos atestatą, svarstymų, ką daryti toliau, nebuvo. Nuvyko į tuometę Vilniaus konservatoriją, ketindamas studijuoti aktorinį meną. Prisimena: tuo metu režisierius S. Varnas Šiaulių dramos teatre rinko kursą, prioritetą teikdamas vyrukams, atlikusiems būtinąją karinę tarnybą. Motyvas buvo aiškus: geltonsnapiai po vidurinės įstoja, vos pradedi iš jų kažką išlaužti, o šie jau, žiūrėk, – kerziniuose kareiviškuose batuose dvejiems metams, tad po visų aktorysčių. Tuomet, kaip prisimena, režisierius S. Varnas kalbėjęs, jog belieka vaidinti tik „O aušros čia tylios“, kur vien merginos… Renaldo negąsdino, kad jis „prieš armiją“: sėkmingai perėjo pirmąjį atrankos turą, tačiau antrajame pritrūko sėkmės, taigi neįstojo. Tuomet liko atsarginis variantas – istorija: taip pasireiškė tėčio, žinomo Sūduvos krašte istoriko Antano Žilinsko, įtaka. „Tėtis mane istorija nuo mažumės buvo „užkrėtęs“, – sako R. Žilinskas, – nors, sėkmingai įstojęs šio mokslo studijuoti į Vilniaus universitetą, žinojau, kad iš istorijos duonos nevalgysiu.“ Universitete (tiesa, skirtinguose fakultetuose) Renaldas mokėsi kartu su Vilma, buvusia bendraklase, kurią vedė 1990 m. (Labai įdomiai viską likimas toje klasėje sudėliojo. Net keturios bendraklasių poros (trys iš jų netgi tą pačią dieną tuokėsi) iki šiol gyvena tvirtose šeimose.)

Misija – policininkas

 Sėkmingai baigus I kursą, teko eiti į armiją atlikti būtinosios karinės tarnybos. O grįžus situacija šalyje buvo apsivertusi aukštyn kojomis: įsisiūbavęs Sąjūdis, Nepriklausomybė. Visiškai nauji vėjai pūtė ypač istorijos, Renaldo studijų objekto, sampratoje: kitoks požiūris vertė ir kitaip žiūrėti ypač į pokario laikus, ir tai buvo labai įdomu. Vis dėlto šalia didesnį įdomumą įgavusios aplinkos visose srityse tuomet ryškėjo ir kitos tendencijos. Viskas keitėsi ne vien į gerąją pusę: griūvant senajai sistemai, buvo labai daug sumaišties, netikrumo dėl rytdienos. Tad natūralu, kad ir Renaldui tuomet iškilo esminis klausimas: kaip išgyventi? Sprendimas: pereiti studijuoti į neakivaizdinį skyrių ir ieškotis darbo (istorijos studijas baigė 1994 m., gaudamas istorijos magistro laipsnį). Kaip tik tuo metu formavosi nauja struktūra – Krašto apsauga, tad R. Žilinskas įsidarbino šios struktūros Kybartų užkardoje, ten metus išdirbęs perėjo į Vištyčio užkardą, tačiau neilgai trukus liko be darbo. Ką toliau veikti? Ilgai nemąstė: eis į policiją. Vilkaviškyje nenorėjo – visi pažįstami, geriau jau į kitą miestą. Taip R. Žilinskas tapo Marijampolės kriminalinės policijos inspektoriumi, dirbusiu dingusių asmenų paieškos poskyryje. Kurį laiką važinėjo į darbą iš Vilkaviškio, tačiau kai ir žmona ėmė dirbti Marijampolėje, visa šeima persikėlė čia gyventi. „Situacija tuomet policijoje buvo panaši į dabartinę, – sako buvęs policininkas, – darbuotojų trūko, atlyginimai maži…“ Bet darbas patiko, o legalus būdas ir policijoje užsidirbti atsirado sužinojus apie renkamą policininkų misiją į Jugoslaviją. Vienas iš pagrindinių atrankos kriterijų buvo anglų kalbos žinios. R. Žilinskas atranką sėkmingai perėjo, po to Švedijoje buvo dviejų savaičių kursai, vėliau – misija Jugoslavijoje, prasidėjusi 1997 m. birželio mėnesį, į kurią išvyko devyni lietuviai (Renaldas – vienintelis marijampolietis). Išbuvo ten pusantrų metų, kas tris mėnesius grįždamas atostogų. Lietuviams misijos dalyviams teko stebėti vietinių policininkų darbą. R. Žilinskas, pradėjęs misiją kaip eilinis stebėtojas, baigė jau kaip specialiosios paskirties būrio vadas.

Arboristika – kaip svajonių darbas

 Grįžęs iš misijos dirbti į policiją R. Žilinskas iš pradžių jautėsi labai atitrūkęs nuo įprasto darbo, bet vėliau įsivažiavo, nors jautė, kad darbe patiriamų neigiamų emocijų bagažas (nors ir pripranti, bet viskas pasąmonėje lieka) verčia kažką keisti. Tiesa, esminiai pokyčiai pasireiškė tik 2010 m. išėjus į pensiją (iki tol dar penkerius metus dirbo Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriuje).

„Išėjęs į pensiją, ėmiau įgyvendinti savo svajones“, – pasakoja R. Žilinskas. Pirmasis laiptelis į tų svajonių įgyvendinimą pasijuto įsidarbinus UAB „Gradelitas“, įmonėje, kuri valė nepageidaujamą ir pavojingą augmeniją nuo elektros oro linijų. Pavojingų medžių, jų šakų pjovimas, dažnai dideliame aukštyje, buvo savotiškas adrenalinas, prie kurio buvo įpratęs per darbo metus policijoje. Bet minėtoje įmonėje išdirbo vos pusmetį (sistema netiko) ir ėmė galvoti, kaip pačiam verstis tokia veikla. Jau turėdamas aukštalipio, medkirčio kvalifikacijas, R. Žilinskas susirado arboristikos (arboristika – savaime augančių ar sumedėjusių augalų (medžių, krūmų) ir jų aplinkos priežiūra, globa, kai pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško, o mūsų aplinkos – miestų, gyvenviečių, sodybų ir kt. želdiniams. Arboristika siekia koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste) centrą Vilniuje, susibendravo su jo direktoriumi, arboristikos pradininku Lietuvoje Algiu Daveniu. R. Žilinskas dalyvavo arboristikos kursuose, kuriems vadovavo arboristikos specialistai iš Latvijos, pats dalyvavo arboristikos stažuotėje Latvijoje, kur dirbo profesionalioje komandoje. Toliau – savarankiškas darbas. Įsigijo visą reikiamą įrangą, kuri daugeliu atvejų panaši netgi į alpinisto, ėmėsi veiklos. Praėjusių metų gruodžio mėnesį įkūrė MB „Arbovita“ , kurioje gerąją arboristikos idėją stengiasi skleisti kartu su jaunu šios srities profesionalu Airidu Puskunigiu.

„Arboristo tikslas – ne išpjauti medį, bet padaryti taip, kad jis būtų saugus aplinkai“, – sako R. Žilinskas, pripažindamas, jog būtent susidomėjimas arboristika padėjo iš tikrųjų pajusti medį. „Labai skaudu, – neslepia arboristas, – kai žmonės sako, kad iš sodybos nori pašalinti didelį medį vien dėl to, jog nesugeba sugrėbti krintančių lapų, ar tik iš baimės, kad medis galįs užvirsti ant pastato. Ypač skauda širdį dėl mieste augančių medžių: jie labai sužaloti, o lėšų profesionaliai jų priežiūrai nėra. Paradoksas: jeigu medį gamtos stichija išverčia, jį išpjauti lėšų atsiranda, o pasirūpinti, kad jis neišvirstų, nėra…“ Vis dėlto arboristika sparčiai populiarėja: atsiranda vis daugiau žmonių, kurie medžių priežiūrai savo valdose ieško profesionalių paslaugų, nors dar daug kur egzistuoja netinkamas požiūris į medį. Ko norėti, mano R. Žilinskas, juk medžių priežiūros kultūros pas mus nebuvo… „O medis juk protingas, – jau ir romantiškai svarsto arboristas, – jam tik padėti tereikia…“ R. Žilinskas neslepia, kad jokiame kitame darbe jis nejautė tokio pasitenkinimo.. „Jeigu darbas tampa pomėgiu, dirbti nereikia“, – sako jis. Apmaudu, kad savame krašte į arboristo paslaugas žiūrima skeptiškai. Aplinkinėse savivaldybėse „Arbovita“ turi nemažai užsakymų, o štai Marijampolės savivaldybei nereikia… „Savame krašte pranašu nebūsi“, – sparnuotą frazę sau pritaiko arboristas.

 

Išsipildė ir kita jaunystės svajonė – teatras

 

Šalia arboristikos R. Žilinskui labai svarbus ir teatras. 2011 m. radęs skelbimą, kad Marijampolės dramos teatras kviečia pabandyti vaidinti, Renaldas užsidegė – pabandysiu (jaunystės svajonė vėl ėmė žydėti). Sėkmingai perėjęs atranką, gavo ir pirmąjį vaidmenį – turėjo įsikūnyti į daktarą Gipsą Romualdo Kučiausko režisuotoje T. Vailderio pjesėje „Mūsų miestelis“. Spektaklio premjerą žiūrovai išvydo praėjusių metų gegužės mėnesį. „Anksčiau girdėdamas, kad aktoriai įsijaučia į savo vaidmenį, galvodavau: kaip galima įsijausti? Pasirodo, galima“, – sako R. Žilinskas. Ir jį buvo pagavusi teatro magija: scena, kai jis, kaip daktaras Gipsas, palaidojęs marčią, eina prie žmonos, būdavusi jam emociškai itin sudėtinga. Jis suvokdavo save tik kaip savo personažą, kuris po netekties nesuprato savo tolesnio gyvenimo krypties. Vaidmuo visiškai užvaldė R. Žilinską, nuo jo pavyko bent šiek tiek atsiriboti tik po trijų pasirodymų. Šiuo metu R. Žilinskas kuria jau antrąjį savo vaidmenį. Komedijoje „Į sveikatą!“, režisuojamoje taip pat R. Kučiausko, jis vaidins laidotuvių biuro darbuotoją. Komedija žiūrovų teismui turėtų būti atiduota šių metų balandžio viduryje. Tarptautinės teatro dienos proga R. Žilinskas visiems žiūrovams linki iš naujo atrasti Marijampolės dramos teatrą, o savo kolegoms – nuostabių akimirkų teatre ir žiūrovų palaikymo.

 

Džiaugiasi palaikymu šeimoje

 

„Esu labai dėkingas savo žmonai, kad palaiko mane“, – sako R. Žilinskas, pripažindamas, jog per savo užsiėmimus (anksčiau dar buvo ir aistringas žvejys) šeimai dėmesio gal ir pritrūksta. Žilinskai augina tris vaikus. Vyriausioji Augustė – Vilniaus kolegijos II kurso studentė, Beatričė – Marijonų gimnazijos septintokė, Paulius – tos pačios mokymo įstaigos šeštokas. Vilma Žilinskienė, kaip teigia jos vyras, kartais nepiktai papriekaištauja, kad jam šiame gyvenime tik medžiai rūpi. Renaldas neprieštarauja, bet dar prideda: ir teatras (pamąstęs dar vardija ir istoriją, kuri visada šalia, nors kaip specialisto ir nemaitino, ir biologiją, dendrologiją…). Čia prisimena giminių pasakojimus, kaip jo senelis bandė vaidinti pokario teatre. Senelė, išvydusi vyrą scenoje, paskelbusi ultimatumą: arba ji, arba teatras. Kur dings senelis? Senelę pasirinko… R. Žilinsko žmona, žinodama šią istoriją, taip pat kartais pareiškia tokį ultimatumą. Laimei, juokais, mat, kaip teigia R. Žilinskas, jų tarpusavio supratimas ir pagarba – laiko patikrintos vertybės.

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.

 

 

Komentaras “Renaldas Žilinskas: brangiausi likimo skirti gyvenimo vaidmenys… išėjus į pensiją

  1. Kai Renaldas dirbo policijoje, ar kas galėjo pasakyti, kad tai tiek spalvų turintis žmogus? Atrodė tylus, ramus, drovus… Todėl labai įdomu jį pažinti kitokį! Ypač – aktorinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite