Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Rasos, Kupolinės, Joninės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi

Rasos, Kupolinės, Joninės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi

 

Vasaros saulėgrįža – birželio 21-oji diena, astronominės vasaros pradžia, ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Po vasaros saulėgrįžos praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, Rasos arba Kupolinės.

Jei pažvelgtume į tradicinį kalendorių, nesunkiai suprastume, jog vasaros saulėgrįžos apeigos iškilesnės už kitas šventes. Sudėtingos sakralinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi buvo atliekamos net pora savaičių. Per apeigas vyko kupoliavimas, gėlėmis buvo kaišomi šaltiniai, deginami laužai ant kalvų, prie vandens telkinių ir netoli ganyklų.

Kupolės – Joninių dieną surinktos žolynų puokštės, žolynai, turintys gydomąją galią, arba net atskiros žolynų rūšys (jonažolės, mėlynai ar geltonai žydinčios žolės, J. Basanavičius kupolėmis vadino ramunes). Kupoliavimu prasidėdavo šventės apeigos. Ši apeiga vykdyta ir grupėmis, ir individualiai. Iš surinktų žolynų sudėdavo didelį bukietą (puokštę), kurį pritvirtinę iškeldavo ant aukštos karties. Tai ir buvo šventės simbolis – kupolė. Reikia nepamiršti, jog kupoliavimas turėjo magiškų veiksmų – kupolių puokštę reikia suskinti iš devynių žolynų, kuriuos surinkti iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi.

Vainikas, kaip ir kupolė, – svarbus Joninių simbolis. Iš surinktų žolynų vainiką pinti reikia tylomis, nenaudoti siūlo ir būtinai iš devynių žolynų. Galima nusipinti tris vainikus: ant galvos – amžinybės simbolis, leidimui vandenin – brandos simbolis, sudeginimui – jaunų dienų simbolis.

Laužus įkurti reikia sutemus, apie 11 valandą vakaro. Ugnį įskelti titnagu arba trinant du sausus pagaliukus. Sakralus ugnies įžiebimas – naujo pradžia. Joninių ugnis ypatinga – ja lietuvis atnaujindavo namų židinio ugnį. Šios ugnies į namus nešėsi jaunavedžiai, kad gyvenime netrūktų santarvės ir ramybės. Užkūrus laužą, tvyrodavo tyla ir tik po kurio laiko prasidėdavo pagyvėjimas: dainos, šokiai, rateliai, žaidimai. Šokdavo per ugnį visi, kas geidė apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti nuo ligų.

Ugnies ir vainikų plukdymas tekančiu vandeniu – įspūdingiausia šventės dalis. Ant kryžmai sukaltos lentelės uždedamas vainikas ir žvakelė. Eisena link vandens su vainikais nukeliaudavo pasišviesdama deglais ir plukdydavo žibančius vainikus. Norintys tuoktuvių jaunuoliai stebėdavo, ar jų vainikai susiglaus plaukdami. Kai kur vaikinai rodydavo savo išmonę stebėdami ir išsigriebdami nužiūrėtus vainikus iš vandens.

Na, o pati sakraliausia, neorganizuota apeiga – paparčio žiedo ieškojimas. Tai absoliučiai individuali apeiga, kai einama paparčio žiedo ieškoti po vieną. Ir tik vėlesniais laikais atsirado tradicija eiti poromis, kai jau numatytos tuoktuvės. Reikia pabrėžti, jog šiais laikas iš paparčio žiedo ieškojimo padaryta linksma pramoga, kai paslepiamas žiedas, o kiti vaizduoja šūkaujančias baidykles. Paparčio žiedo ieškojimas taip pat kupinas tylos, meditacijos, apmąstymų ar tylių pašnekesių laužo šviesoje.

Kai kupolės surinktos, vainikai nupinti ir nuplukdyti, laužas sudegintas ir paparčio žiedo paieškos įvykę, belieka sudeginti šiaudinę iškamšą, kuri simbolizuoja senos formos sunaikinimą, kopti į aukščiausią kalną ar kalvą ir pasitikti saulę dainuojant apeigines dainas. Saulei patekėjus, nusiprausti ypatingą galią turinčia rasa, pabraidyti po rasas arba jose išsimaudyti voliojantis.

Rasos šventė turi daugybę gamtiško sakralumo ir gausą apeigų. Laiko tėkmė keičia ne tik Jonines, bet ir kitas šventes ir jų formas. Vargu ar šiuolaikiškame pasaulyje galima sukurti šventės tylą, ramybę ir prasmę. Praėjusio laiko santvarka nutraukė šventės giją, o XX amžiaus pabaigoje prasidėjo Rasų šventės gaivinimas su naujais prieskoniais. Ir mes nebesustabdysime, o ir nereikia. Juk nesupilsime kalno ten, kur jo nėra, neišliesime upės ten, kur ji niekada netekėjo, ir nenunešime tylos į didmiestį, kur ūžia mašinos ir bilda traukiniai. Kitas laikas ir kitos šventimo formos. Svarbu, jog žmogus žino, ką švenčia ir kokia forma. O tradicijų puoselėtojai ir šiais laikais suranda savo tylos laiką, vandens upę ir kalną, kur maža ar didesnė grupelė, o gal vienas ar dviese švenčia vasarvidžio šventę.

Etnologė Eglė ALENSKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.