Pirmadienis, gruodžio 17, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą

Prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą

 

1941 m. vasara. Tai atsitiko Kybartuose

Lietuvos knygynuose gausu prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Savo išgyvenimais dalijasi ir buvę nacistinės Vokietijos generolai, ir eiliniai kariai.

Šis pasakojimas, parengtas pagal jaunos Maskvos gyventojos atsiminimus, išgyventus pasienio miestelyje Kybartuose vokiečių okupacijos metais.

Karo išvakarėse pas savo vyrą, pasienio tarnybos politinį vadovą, atvyksta jo jaunutė devyniolikmetė žmona Lidija Nekrasova (Voronkova). Sovietinės ideologijos apakinta mergina išgyvena pirmųjų karo dienų baisumus, sutinka lietuvių, iš kurių vieni ją gelbėjo, kiti jai norėjo atkeršyti už pirmosios sovietinės okupacijos metais patirtas skriaudas.

Realiais įvykiais pagrįstas pasakojimas atskleidžia tą karo meto atmosferą, kurią patyrė rusė moteris, išauklėta sovietinės dvasios.

Spaudai pagal Lidijos Nekrasovos (Voronkovos) atsiminimus parengė istorikas Antanas Žilinskas.

Susitikimas su Lietuva

Naivi devyniolikametė jaunamartė 1941 m.  birželio 18 d. atvyko į mažą pasienio miestelį Kybartus, tikėdamasi čia susikurti asmeninę laimę. Bet po keleto dienų, išgyvenusi savo vyro žūtį, atsidūrė vokiečių okupuotoje teritorijoje ir tapo tiek vokiečių, tiek lietuvių samdine, pigia darbo jėga. Jos vyras, pasienio užkardos politinis vadovas, tarnavo netoli Kybartų, Kybeikiuose. Sieną saugojo 25 pasieniečiai. Traukiniu keliavusi į Lietuvą, jauna mergina pro vagono langą su dėmesiu stebėjo Lietuvos peizažą.

Į Kybartų Virbalio geležinkelio stotį traukinys atvyko naktį. Merginą nustebino aklina tamsa. Pasienio mieste nedegė nė vienas žiburėlis. Čia jos nelaukė ir vyras. Leitenantas Voronkovas budėjo poste.

Po nakvynės karininkų bute, ryte, Lidija Voronkova išėjo į miestą. Kybartai ją nustebino plytelėmis išklotais šaligatviais, jaukiais gėlėse paskendusiais nameliais, švara. Po naktinio lietaus šviežumu kvepėjo gėlės.

Netrukus iš pasienio grįžęs Lidijos vyras Sergiejus apkabino savo jaunąją žmoną. Į Kybeikių pasienio užkardą šeima grįžo mieste, prisipirkusi būtiniausių daiktų. Įsimylėjėliai, susikibę už rankų, ėjo link Kybeikių. Pakelėse žydėjo lauko gėlės, skleisdamos svaiginantį aromatą. Lidija sušnabždėjo: ,,Norėčiau, kad šis kelias niekada nesibaigtų“.

Namelis Kybeikiuose

Jaunoji šeima išsinuomojo kambarį pas pasiturintį valstietį. Namas buvo mūrinis su čerpių stogu. Kambarį puošė kabanti žibalinė keramikinė lempa, panaši į liustrą.

Sode mėlynavo aviliai, jį juosė alyvų krūmai. Ant tvarto stogo – gandralizdis. Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis valdė trisdešimties hektarų ūkį, turėjo dvi karves, arklį, daug įvairių naminių paukščių. Šeimininkas su sūnumi Jurgiu ir dukra Elena dirbo nuo aušros iki sutemų. Šeimininkė tetulė Petrė sirguliavo, tad sukosi po namus. Darbymečiu Ryckis kviesdavo į talką kaimynus, o po to jiems ir pats talkindavo. Taip visas kaimas, vieni kitiems talkindami, apdirbdavo savuosius laukus.

Šeimininkas Jonas Ryckis merginą sutiko draugiškai, palinkėjo šeimyninės laimės. Rusiškai kalbėjo su akcentu.

Naujakuriai gretimame kaime aplankė kito karininko šeimą, kuri gyveno pas ūkininką Barniškį. Jų dukra Albina nusišypsojusi rusiškai pagyrė Lidą: ,,Kokia graži tavo žmona, politruke!“ ir pakvietė į trobą. Čia gyveno užkardos vadas Vorobjovas.

Sunkiausia jaunamartei sekėsi gaminti valgį, teko pasikliauti ,,Virėjų knyga“.

Karo išvakarėse: pokalbiai, nuogirdos, gandai

Kybartai Lidiją nustebino jame vykusia sumaištimi. Su lagaminais ėjo žmonės, važiavo vežimai su juose sėdinčiais nuogąstingais keleivių veidais. Šios permainos stebino naujokę. Ką tai galėtų reikšti?

Apsipirkti atvykusią jaunamartę draugės ramino: juk su Vokietija pasirašyta Nepuolimo sutartis. Vyras Lidiją irgi guodė: ,,Vokietija už sienos rengia manevrus!“, nors žmonės kalbėjo apie karą. Miestą palieka tik žydai. Juos išgąsdino karo išvakarėse pasirodę lapeliai. Jie skelbė: ,,Rusų kareiviai! Meskite ginklus, muškite žydus ir komunistus! Pereikite į mūsų pusę“.

Sunerimę kaimiečiai Lidijos klausinėjo apie „kolchozus“, karo galimybes. Naivuolė maskvietė liepė skaityti tarybinius laikraščius ir gandais netikėti. Lidija svajojo išmokti lietuvių kalbą ir šviesti kaimiečius.

Karas! Vokiečiai, lietuviai ir… kiti lietuviai

Birželio 22-osios rytą Lidija pabudo nuo griausmo. ,,Gal audra?“ – pamąstė jauna moteris ir vėl užsnūdo. Dundesys nenustojo – buvo trečia valanda ryto. Staiga namelį supurtė šūvių serija. Iš siaubo pažadino beldimas į duris. Šeimininkas sušuko: ,,Ponia! Karas! Slėpkitės rūsyje!“ ,,Pone Rycki, nurimkite, tai manevrai!“ – drąsiai atsiliepė pasieniečio žmona. Ją kankino nerimas dėl vyro likimo, kuris ją vieną paliko išvykęs į tarnybą.

Pažvelgusi pro išdaužtą langą, Lidija ant kelio pamatė ginkluotus raitus vokiečių karius. Jauna moteris suaimanavo: ,,Mieloji, mylimoji mama! Duok man jėgų garbingai numirti!“

Netrukus pro išlaužtas duris į kambarį įsiveržė vokiečių kareiviai. Karininkas, įbedęs į merginos krūtinę pistoletą, išdavikiškai išsišiepė: ,,Kur tavo vyras politrukas?“ Dėdė Jonas Ryckis ramino karininką: ,,Pone karininke, ji nesupranta vokiškai!“ Karininkas atsakė: ,,Mes su moterimis nekariaujame, tik komunistai gali tyčiotis iš silpnosios lyties. Pasakyk jai, kad po dviejų savaičių mes paimsime Maskvą ir ji galės grįžti namo. O dabar pristatyk ją į policiją.“ ,,O tavo politrukui – kaput“, – užbaigė karininkas.

Sodybos šeimininkas Jonas Ryckis iš karininko gavo antspauduotą leidimą Lidijai pasilikti pas jos gynėjus. Už tai šeimininkas įteikęs karininkui pintinę su kiaušiniais ir kumpiais.

Lidija šeimininką tikino, kad Raudonoji Armija greitai sumuš vokiečius ir jos Sergejus sugrįš kaip nugalėtojas. Į tokias kalbas Jonas atsakė tik liūdnai palinguodamas galva. Ieškodama vyro, Lidija nuskubėjusi į užkardą, pakeliui nusėtą raudonarmiečių lavonais. Sergejaus tarp jų nerado. Užkarda žiojėjo išdaužtais langais, viduje gulėjo vienais baltiniais gal dešimt kareivių, matyt, vokiečių pakeltų iš lovų ir čia sušaudytų.

Ryckių namuose naktį pasigirdus beldimui į duris, duktė Elena skubiai Lidiją nuvedė į slėptuvę, kažką blogai rusiškai tardama: ,,Atėjo Šaknickis, šimto dvidešimt žemių dvarininkas. Sako, tavo politrukas, Kaunas, sodino kalėjimas. Dabar jis atėjo, nori užmušti tave. Tėtė neduoti, tėtė pasakė ponia vakar išėjo miestas!“ ,,Ir Gaidys čia!“ – akimis sužaibavo Elena.

Atėjūnai šaukė Jonui išduoti rusų politruko žmoną. Ryckis prieš juos mosavo vokiečio karininko dokumentu.

Kybeikių kaimo vyrai užtarė Joną Ryckį. Vakare Lidiją išvedė pas kaimyną Galinį, kuris karininko žmoną paslėpė Šalinėje. Ją globojo Galinio žmona Marytė ir dvylikametis sūnus Vitas. Jis parodė savo užrašų sąsiuvinį su įrašu viršuje ,,Sergejus Voronkovas“. Berniuką rusų kalbos mokė Lidijos vyras.

Galiniai Lidiją slapstė šiene, maitino, nes Šaknickas nenurimo, visur ieškodamas politruko žmonos. Lidija nusprendė pati vykti į policiją, nes bijojo, kad dėl jos nenukentėtų geradariai.

Nelaisvėje

Ryte, turgaus dieną, Ryckis išvežė Lidiją į miestą. Buvo turgaus diena. Kaimiečiai duoną, lašinius, kiaušinius, miltus mainė į drabužius, druską, degtukus, žibalą, muilą.

,,Miesto policijoje Ryckis perdavė mane budinčiam policininkui. Pastarasis nuvedė į pastatą, kur didžiuliame kambaryje ant grindų sėdėjo, gulėjo tarybinių karininkų žmonos ir jų vaikai“, – rašo Lidija savo prisiminimuose.

Čia ji sutiko vyresniojo leitenanto V. Zgvozdjanovo žmoną Žaną su sūneliu ant rankų. Dvidešimtmetę gražuolę ukrainietę vienas vokietis, atėmęs iš jos vaiką, nusitempė  į virtuvę. Iš jos ji grįžo siūbuodama su mėlynėmis veide ir krito ant grindų. Po kelių savaičių Žana mirė nuo kraujo užkrėtimo, nes bandė atsikratyti naujos gyvybės.

Likęs našlaitis verkė didelėmis ašaromis. Po kelių dienų moteris aplankė lietuvis policininkas ir grąžinęs pasus pasakė, jog karininko žmoną išniekinęs vokietis nubaustas ir išsiųstas į frontą.

Išvestos į komendantūrą moterys matė, kaip vokiečiai, sunkvežimiu atvežę grupelę žydų, privertė juos iš komendatūros požemių išvilkti žuvusius raudonarmiečius. Gindamiesi pasienio komendantūroje žuvo keturiolika karių. Keturios moterys atpažino savo vyrus ir juos apraudojo.

Vienas vokietis, parodęs ranka į žuvusiuosius, savo kareiviams iškilmingai pareiškė: ,,Kareiviai! Štai taip reikia kovoti už Tėvynę, kaip kovoja šie rusų didvyriai!“ Kelyje moterys taip pat išvydo dar vieną liūdną vaizdą. Virtinė vežimų vežė sušaudytų lietuvių geležinkeliečių komunistų kūnus. ,,Mums pasakė“, – rašo Lidija aiškindama, kad dėl jų mirties kaltas kažkoks viršininkas rusas. Jis turėjęs sunaikinti seifą su komunistų sąrašais. Tačiau jis, pasodinęs į garvežį savo žmoną ir vaikus, įrėmęs pistoletą mašinistui į galvą, paspruko į Rusiją. Vokiečiai, atidarę seifą, rado sąrašus ir areštavo geležinkeliečius.

Lietuvis policininkas išdavė Lidijai leidimą aplankyti Ryckį ir pasiimti iš jo dalį savo daiktų. Ji pastebėjo iškabintus ant medžių ir stulpų įsakymus, draudžiančius savivalę ir įgalinančius linčo teismus. Pas Ryckį Lidija sutiko ir Galinį, abiem ji padėkojo už išgelbėjimą nuo savivaliautojų.

Čia iš Ryckio Lidija sužinojo, kodėl kai kuriuose kaimuose lietuviai žudė raudonarmiečius ir jų šeimos narius. Likus savaitei iki karo, be teismo daug šeimų buvo išvežta į Sibirą, ir sklido gandai, jog ten moterys ir vaikai buvo sušaudyti. Iš Ryckio Lidija sužinojo, kaip į vagonus grūdo lietuvių šeimas milicininkai lietuviai ir kariškiai. Ryckis Lidijai parodė jos žuvusio vyro kapą ir atidavė kario knygelę, sulietą krauju. (Po karo S. Voronkovo palaikai perlaidoti Kybartų sovietinių karių kapuose).

Susidorojimas ir gelbėjimas

Belaisvės rusų karininkų moterys po keturiolika valandų per dieną dirbo skalbykloje. Skalbiniai ir vokiečių karių apranga buvo sandėliuojama buvusio kino teatro antrame aukšte.

Buvusiose kareivinėse vokiečiai įkurdino iš visos apylinkės suvežtus žydus. Geto gyventojai galėjo nusipirkti tik du šimtus gramų duonos ir pusę litro pieno vienai parai. Už kyšį lietuviai galėjo patekti į getą. Už maisto produktus žydai atiduodavo daiktus, brangenybes.

Rusės ir ukrainietės buvo apgyvendintos tuščiuose kybartiečių namuose. Ukrainietės namelius nudažė balta spalva. Vietiniai šį kvartalą pavadino ,,Rusų gatve“. Tai buvo Gedimino gatvė.

Lidija iš draugių sužinojo, kad atsirado lietuvių vyrų, kurie norėjo vesti žydaites ir krikštytis. Bet valdžia tai griežtai draudė.

Vieną dieną po Kybartus pasklido žinia, kad žydus iš geto kažkur išveža. Prie geto pradėjo rinktis miestiečiai. Į sunkvežimius atnešė ir ligonius, tarp jų ir gerai kybartiečiams žinomą gydytoją Koganą. Kalbėta, jog jį stengėsi išgelbėti jo buvę mokiniai. Garsus gydytojas Juozas Zubrickas net siuntęs telegramą Hitleriui. Neva atėjęs atsakymas: ,,Žydams, kas jie bebūtų, jokio gailesčio negali būti“. Likusioms gete moterims buvo paaiškinta, kad jų vyrus išveža į Liubliną – darbams.

Po keleto dienų mieste pasklido baisūs gandai, jog smėlyne tratėjo kulkosvaidžiai, girdėjosi riksmai, o griovį smėlyne sulygino tankai. Netrukus prie kareivinių atvyko dengti sunkvežimiai, moterims buvo pranešta neimti daiktų ir kad jas išveža į Liubliną.

Viena iš Lidijos draugių Ana Potapenko savo akimis matė, kas vyko ,,pieskyne“. Ji ėjo su bidonėliu į kaimą parsinešti pieno ir, sutikusi vokiečius, pasislėpė krūmyne. Tai, ką ji išvydo, buvo baisu ir neįtikėtina. Prie ilgo smėlyje iškasto griovio kampuose stovėjo kulkosvaidžiai, kuriuos saugojo lietuviai policininkai ir civiliai. Netrukus prie griovio privažiavo vokiečiai baudėjai kartu su didžiuliais šunimis. Baudėjai išlipo ir apsupo griovį. Neturkus Ana išgirdo kažkokį gausmą. Ji išvydo atvažiuojančius sunkvežimius, kuriuos lydėjo motocikluose sėdintys lietuviai policininkai. Išvarytas iš sunkvežimio moteris policininkai ir baudėjai apsupo ir įsakė atiduoti brangenybes: žiedus, laikrodžius, apyrankes. Moterys ėjo prie pastatyto ant žemės stalo ir, palikę ant jo savo puošmenas, grįždavo į būrį.

Kai šis apiplėšimas baigėsi, joms buvo įsakyta nusirengti ir nurengti savo vaikus. Moterys, matyt, tikėdamos, jog jas veža į Liubliną, apsirengė geriausiais rūbais. Kilo baisus moterų klyksmas ir vaikų verksmas. Besipriešinančias moteris civiliais apsirengę lietuviai žaliūkai ir policininkai stūmė į duobę ir šaudė. O vokiečiai stebėjo. Kai visos nelaimingos moterys buvo nurengtos, jas iš eilės grupelėmis vedė prie griovio ir įsakė į jį gultis. Sutratėjo kulkosvaidžiai, o iš priekio į jas šaudė civiliais apsirengę vyrai. Lipančias iš duobės moteris užsiundydavo šunimis.

Kulkosvaidžių tratėjimas, klyksmai ir aimanos, šunų lojimas, grubūs policininkų keiksmai susiliejo į vieną gaudesį, alsuojantį mirtimi.

Akistata su budeliu

Vieną dieną per policiją Lidiją nusamdė namų valdyboje dirbęs tarnautojas darbams namuose. Šeimininkė darbininkę pamaitino ir nurodė, kokius darbus atlikti.

Išnešusi kilimus į kiemą, Lidija išvydo iš kaimyninio namo išėjusį įdegusį saulėje gal dvidešimt trejų metų vaikiną. Šeimininkė, linktelėjusi į jį galvą, tarstelėjo: ,,Štai šis svolačius šaudė žydų moteris. Kas galėjo pagalvoti, juk augo mano akyse“. Lidijai valant kilimą, jaunuolis moterį užkalbino: ,,Tu ruskė?“ Ir pratęsė: ,,Kai visus žydus užmušime, ateis jūsų eilė“.

Tarp Lidijos ir žydšaudžio užsimezgė pokalbis, nes Lidija norėjo iškvosti iš jo kokių nors žinių apie draugę žydaitę Mariją.

– Tu sakai, kad ateis mūsų eilė? Negi ir tu žudei?

– Žinoma, o kas čia tokio?

– Kaip tu galėjai pakelti ranką prieš niekuo nekaltus žmones?

– Mums moka už žydo ir komunisto galvą po 10 markių. Kur aš galiu uždirbti tokius pinigus? Reikia gi iš kažko gyventi.

– Kaip tu galėjai?

– Na, iš pradžių negalėjau, o po to vokiečiai davė kažko išgerti, tai ir prasidėjo… Tomis akimirkomis aš galėjau ir savo motiną be jokio gailesčio nužudyti, o tas, tai…

– Sakyk, o moteris tu žudei?

– Žinoma, tai  labai paprasta. Jos gi žydės, o ne moterys.

– Nejaugi tau negaila žudyti jų: moterų, vaikų, senelių?

– O aš jau pripratau. Ir moka gerai. Kai boboms liepė atiduoti brangenybes, atidavė, o kai liepė nusirengti nuogai – cha-cha-cha! Jos pradėjo muistytis. Bet kai vokiečiai kelias čia pat pribaigė, tai iškarto numetė visus drabužius. Tik viena sovietikė nenusirengė ir dar spjovė vokiečiui į veidą. Per daug jau drąsi. Mes būtume nušovę ją – kaip ir kitas, bet vokietis pats durtuvu perskrodė jai pilvą ir įstūmė dar gyvą į griovį. O po to dar ir žydukus smeigė tuo pačiu durtuvu į griovį, kuriame visi gulėjo. Tai taip, greitai ir jus…” (Citata iš leidinio: ,,Lidija Nekrasova (Voronkova), ,,41 –ųjų vasara: Kaip tai buvo Lietuvoje,“ psl: 85-86.)

Šeimininkė, kuriai tarnavo Lidija, ją ramino ir kalbėjo: ,,Kodėl tu su juo kalbėjai, su ta padugne, teršiančia lietuvių tautą? Su juo niekas nenori kalbėti. Dirbti nenori, tai ir nuėjo žmonių žudyti. Už pinigus, tikras niekšas!

Dirbusi visą dieną, Lidija gavo uždarbį – dvi markes – ir grįžo į namus. Alkana, apsiašarojusi, bandė valgyti, bet tik supykino. Kaimynės moterys prasitarė, kad Lidija galbūt laukiasi. Ir nuogąstavo, kaip ji, elgeta, gimdys ir augins vaiką, kai net padoraus apsirengimo neturinti.

Produktų už korteles pirkdavo pas kioskelio savininką Petrošaitį. Jis buvo žydas, bet vedęs lietuvę, apsikrikštijęs ir turėjo pasą su žmonos pavarde, kuriame buvo įrašyta, jog jis lietuvis. Tai jį išgelbėjo nuo neišvengiamos mirties.

Į getą suvarytos moterys laukė susidorojimo. O čia iš jų šaipėsi lietuviai policininkai, pasakodami būtas nebūtas istorijas.

,,Ar esate mačiusios lašinius savo kolchozuose? Dargi nežinote, kaip jie kvepia! Vienas politrukas žmonai į kaimą nusiuntė lašinių, o ji galvojo, kad muilas, ir pradėjo su jais skalbinius skalbti! Cha-cha-cha! O kita čia mieste pirko kiaušinių ir virė juos tris valandas, o po to mano žmonos klausia: ,,Verdu, verdu juos, o jie vis kieti! Cha-cha-cha!“ (Citata iš atsiminimų).

Gydytojas Zubrickas

Gete Marijai Kisieliovai prasidėjo sąrėmiai. Policininkai iškvietė lietuvę medicinos seserį pagelbėti gimdyvei, bet ši kategoriškai atsisakė. Bet į pagalbos šauksmą atsiliepė gydytojas Juozas Zubrickas. Jis ką tik buvo grįžęs iš Kauno kalėjimo, kuriame jis, areštuotas sovietinių pareigūnų, kalėjo. Kaip rašo Lidija, gydytojas, nieko negalvodamas, atskubėjo į pagalbą ,,rusų komisarei“. Gydytojas Zubrickas buvo plataus profilio gydytojas, turėjo savo kliniką ir sodybą netoli Kybartų. Likus dviems savaitėms iki karo, buvo areštuotas. Nors ir nukentėjęs nuo tarybų valdžios, gydytojas tęsėjo Hipokrato priesaiką, gelbėjo žmones, nepaisydamas jų tautybės ir įsitikinimų.

 Antroje atsiminimu dalyje Lidija Voronova rašo apie jos patirtas kančias, išvežus ją į Vokietiją. Ten jai gimė sūnus, kuris užaugo ir, radęs motinos atsiminimus, parengė juos spaudai.

Komentaras “Prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.