„Laikas prailgėja tiek, kiek sutaupai… laiko“. /F. Kolijeris/
Vėl atėjo nuostabus ruduo, pranašaudamas dar vienų metų pabaigą bei ruošą kitų pradžiai, atnešdamas gėrybių bei naujų rūpesčių. Daugelis jaučiame (?!), kad kuo tampame vyresni, tuo greičiau prabėga metai…
Besikalbėdamas apie tai su Senoliu, pajutau kažką keisto: kad yra žmonių, kurie, nepriklausomai nuo amžiaus, lyg vaikai laukia nesulaukia, kad LAIKAS bėgtų dar greičiau…
– Kokią Jūs žinote paslaptį, – tiesiai šviesiai paklausiau Senolio, – kad Jums kiekviena diena tiek daug metų neša tik gyvenimo džiaugsmą? Kai tuo metu daugelis žmonių, norėdami gyventi geriau, skundžiasi įvairiais nepritekliais bei negaliomis. Ar čia kaltas tik Laikas, kad gimėme ne laiku ir ne vietoje?..
Nusišypsojo savo kerinčia šypsena Senolis, o paskui ir nusijuokė:
– Kiekvienas turime tiek pat Laiko, tik kitas galimybes susikurti savo namus, o apie juos sodą ir mėgautis savo vaisiais. Bet… – Senolio veidas sugriežtėjo, – ar pastebėjai, kaip skubėdami prarandame Pasitikėjimą, Meilę ir Šilumą savo namams ir kokius užsiauginame savo gyvenimo vaisius? Dažnas nuo šių vaisių laikinai apakdami ir apkursdami pradedame ieškoti kažkur kitur kaltų ar užuojautos sau… Ir taip metai iš metų, kol suprantame, kodėl tokie vaisiai dera, tik tada jau laiko nesugrąžinsi… O norint ką nors pakeisti, jau reikia daugiau laiko ir daugiau pastangų… Nors vaikystėje tai būna paprasta, bet…
– Vaikystėje mes turime begalinį pasitikėjimą, o meilės ir šilumos surasti nebūna taip sunku, – pritariau ir pakartojau daug kartų girdėtą pamokymą. – Biblijoje pagal Matą pasakyta: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“.
– Taip. Pagalvok, ar nebūtų nuostabu, – pratęsė Senolis, – kad aplinkui visi galėtume džiaugtis nuostabiai užsiaugintais vaisiais ir savo namais užuot matydami ir girdėdami kaimynus, beieškančius „savo teisingumo“ ir užjautimo. Todėl mielai papasakosiu savo pastebėjimus ir paslaptis, jeigu pasižadi tai išbandyti ir kitiems papasakoti.
Pajaučiau visu kūnu, kad tuoj galiu sužinoti dar vieną paprastą paslaptį iš Senolio nerašytos gyvenimo knygos, kuri pakeis ne tik mano gyvenimą, tad su viskuo sutikau.
– Kažkada vaikystėje to paties aš paklausiau savo senelio, – pradėjo Senolis. – Man labai padėjo susidraugauti su šia paslaptimi trys iš jo girdėtos pasakos su užduotimis. Šiandien papasakosiu pirmąją ir, kai būsi pasiruošęs, kitas. Ar sutinki?
– Taip, taip…– nekantraudamas atsakiau.
PASAKA – NE PASAKA
Vienoje karalystėje gimė vaikas, kurį pavadino Princu. Jo tėvai labai jį mylėjo, saugojo ir sunkiai dirbo rūpindamiesi, kad jis būtų laimingas. Prie namų augino didelį sodą, kur nuo ankstyvo ryto žaisdavo Princas. Ir štai vieną vėjuotą naktį praskrisdama blogoji ragana į šį sodą prisėjo piktųjų akmenukų sėklų. Princui priėjus prie jų ir ištarus tam tikrus žodžius, akmenukai didėdavo arba sumažėdavo. Pastebėjęs tai pradėjo juos rinkti ir statyti sau didelius namus–tvirtovę. Apsidžiaugė ragana ir pamokė Princą, kaip tuos akmenukus dauginti ir auginti. Iš pradžių savo nauja galia Princas džiaugėsi ir vis kartojo iš raganos išmoktus užkeikimus:
– Kitiems geriau… Aš visada nukenčiu… Vėl susimausiu, nes… Manęs niekas nemyli… Kiti geresni už mane… Jie prieš mane nusistatę… Nieko gero nebus iš to, ką darau… Man niekada nepasitaiko progos laiku…
Kartojo ir kartojo tuos užkeikimus, atrasdamas dar ir naujų, galingesnių. Didėjant akmenims, didėjo ir sienos, pasipildydamos dar ir nuodingais spygliais: savigraužos, įvairiausių baimių, nepamirštamų nuoskriaudų, neapykantos, pavydo, keršto, kol… pasidarė tamsu ir šalta. Tik dabar pastebėjo, kad šioje tvirtovėje nėra nei langų, nei durų. Sienos spygliuotos – neperlipsi, užstoja saulę, o sunykęs sodas vis dar veda vaisius, bet jų skonis jau ne tas…
Dar liūdniau pasidarė, kai norėjo prisiminti, kiek metų šią tvirtovę statė ir kam ji skirta. Tada pravirko Princas:
– Kokia iš šios tvirtovės nauda, jei čia nėra nei pavasario, vasaros, nei rudens… Negirdėti nei paukščių, nei medžių ošimo, o tik aidas pritardamas kartoja raganiškas „lopšines“: „Tu nekaltas!..“
Ašaros, drėkindamos veidą, krito žemėn lyg rasos lašeliai, budindami gamtą naujam rytui… Pavargęs nuo beviltiškumo, prisimindamas tėvus ir vaikystę, užmigo.
SAPNAS – NE SAPNAS
Princas pajuto, kad jis kyla aukštyn ir aukštyn virš debesų, o apačioje, tarp aukštų tankių medžių, yra tvirtovė su keturiomis sienomis ir bokštais bei labai mažu žmogeliuku, prašančiu pagalbos. Kiekviename bokšte pastebėjo skirtingą laiką rodančius laikrodžius. Prisiartinęs prie rytinės sienos laikrodžio, pajuto tėvų šilumos dvelksmą, pridegtą nesupratimo sopulių su daug daug kartėlio ir nuoskaudų… Prisiminus tuos sopulius ir atsiprašius bei atleidus, rodyklės pasisukdavo atgal, tirpydamos sienas, ir vėl sustodavo. Kylanti saulė skatino sukti tas rodykles vis atgal ir atgal.
Ne vienąkart patekėjus saulei, pamatė tarp tirpstančios sienos du įkalintus senyvus žmones. Priėjęs arčiau prie suvargusios moters ir su gilia pagarba ištaręs stebuklingą žodį MAMA, pajuto širdyje didelį švelnumą bei meilės šilumą. O nuo rūpesčių pražilusiam seneliui ištarus oriai su pasididžiavimu žodį TĖTI, atsiradusios džiaugsmo ašaros sugrąžino širdies dainą. Ištariant šiuos žodžius daug kartų šie įkalinti žmonės tapdavo laisvesni ir jaunesni. Ir dabar kiekvienas prisiglaudimas prie jų, skausmingai išlaisvindamas širdį nuo žaizdų randų, džiugino sugrįžimo virpuliu atgaivindamas sielą ir teikė neapsakomą palaimą… Kaskart, prisiliečiant mintimis ar apsikabinant, atsirasdavo tiek daug: meilės, šilumos, stiprybės, sielos grožio bei išminties…
Beveik ištirpus pirmajai sienai, pasiliko dar trys sienos ir aplink jas užaugę dideli tankūs niūrūs medžiai, tarp kurių girdėjosi nemalonūs garsai ir darėsi nejauku. Tame miške nematyti jokios šviesos, jokio takelio. Visiems darėsi baisu…
– Ką dabar daryti, ar vėl atstatyti sieną?.. – klausiamai pažiūrėjo Senolis į mane ir pro langą į temstantį dangų… – Kas padės įveikti tvirtovės spąstus ir naujus raganos burtus? Apie tai pakalbėsime kitą kartą. O dabar, kaip buvom sutarę, – maža užduotis. Neskubėdamas apgalvok ir iki kito susitikimo ant popieriaus lapo parašyk:
- Ką prisimeni iš pernai, užpernai ar dar vėliau? Ir ką iš to naudoji „savo Namams“ bei „savo Sodui“ puoselėti ir ką Tvirtovės statybai?
- Ar dar daug turi neatleistų nuoskaudų, blogų minčių, pasmerkimų bei kitokių blogosios raganos akmenukų?
- Ar nesinaudoji raganos „užkeikimo dainelėmis“ ir „lopšine“: „Aš nekaltas…“?
Padėkojau Senoliui ir išskubėjau namo. Šis vėlyvas rudenio vakaras, nors greitai temo ir darėsi vėsu, buvo jau kažkoks kitoks…
***
Pastaba. Senolis „savo Sodu“ vadina susikurtą aplinką, kurioje būni kasdien, ir santykius su savimi, artimaisiais bei draugais – tai, kas maitina sielą. O „savo Namu“– įgytus (turimus) gebėjimus bei susikurtus įpročius, įsitikinimus ir priimtinas pačiam vertybes – tai, kas leidžia būti laisvam, oriam, laimingam šeimininku, bet ne kažkieno aukai ar vergui.
Algis PADVELSKIS