Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Tema > Policijos skandalas dar „nepalaimintas“ tapti tik eiline melo ir šmeižto istorija

Policijos skandalas dar „nepalaimintas“ tapti tik eiline melo ir šmeižto istorija

 

Tie, kam dabar per 40 metų ir daugiau, puikiai mena sovietmečio laikus, kai nuolat buvo girdėti kalbų apie kokios nors įstaigos vadovą ar žemesnį valdininką, partijos aktyvistą, susikūrusį sau asmeninę gerovę dėl „aukštų pažinčių“, „valdiško turto“ ar pavaldinių nemokamo darbo. Ir tai buvo vieša paslaptis – niekas per daug ir nesistebėdavo, nes sakydavo, kad taip įprasta, visiems suprantama, todėl ir toleruotina. Antraip – būtų beprasmė kova. Burnoti prieš savanaudį valdininką daugumai neleisdavo ir baimė. Vėliau „tradicija“ pamažu pradėjo silpti, nes laisvės sąvoka budino žmones – tarsi ragino atverti akis, išplėsti ausis ir nesitaikstyti su negerovėmis. Tačiau pati tokio savanaudiškumo ir išnaudojimo problema negreitai išraunama su šaknimis. Ji tebegyva, tik giliau slepiama. Taip, kaip ir likusi baimė sakyti tiesą, nes arba gali būti palaikytas skundiku, arba užsitraukti amžiną rūstybę „per valdiškus namus“.

Turbūt tokiomis nuotaikomis aistros buvo tai kurstomos, tai malšinamos ir Šakių policijos komisariate, kuris per pastaruosius mažiau nei pusantrų metų sudrebino Lietuvą dviem didžiuliais skandalais. Vienas jų – aukšto Šakių policijos pareigūno pernai įvykdyta mirtina avarija, kurios tyrimą pats pareigūnas bandė klaidinti. O kitas skandalas – ši į teismų karuselę įsukta istorija.

Anonimo skambutis

Skandalas kilo 2011-ųjų spalio 11-ąją, kai Policijos departamento Imuniteto tarnybos pareigūnai Vilniuje gavo anonimo pranešimą, kad Šakių policijoje savivaliauja aukštas šios policijos pareigūnas Benas Kriščiūnas (g. 1971 m.). Esą patyręs policininkas, Šakių viešosios policijos skyriaus viršininkas, kuriam privalu organizuoti kasdienį per 60 pareigūnų darbą, dienomis išvežantis į savo sodybą Raninės kaime (Kriūkų sen.), maždaug už 25 kilometrų nuo Šakių, kelis areštantus, kad jie už dyką atliktų įvairius ūkio darbus. B. Kriščiūnui esą padedantis jo pavaldinys Edvardas Pratusevičus (g. 1971 m.), taip pat apie porą dešimtmečių policijoje tarnaujantis pareigūnas, Šakių areštinės vadovas.

Pranešėjas teigė, kad tądien kaip tik ir išvežti keli areštantai – esą B. Kriščiūnas tai suorganizavęs savo reikmėms, o E. Pratusevičius, įsiteikdamas savo viršininkui, tuos areštantus išvedęs iš bausmės vietos.

Netikėta kontrolė

Po tokio skambučio trys Imuniteto tarnybos pareigūnai, nieko nepranešę į Šakių policiją, iškart pakeitė savo darbo planus ir išvyko į Šakius.

Šakių krašte popietę atsidūrę sekliai pasiskirstė užduotimis: du važiavo į Raninės kaimą, kur tikėjosi užklupti dirbančius areštantus, o vienas pasuko į patį policijos komisariatą, kad patikrintų areštinę ir pasikalbėtų su pačiais „samdinių“ darbo organizatoriais.

Raninės kaime areštantų nebuvo. Kiti ten sutikti žmonės neslėpė matę du vyrus policininko sodyboje: šie esą priėję prie tvarto, pasiėmę kastuvus ir nešioję smėlį į garažą – dirbę gal valandą, o vėliau nuėję į miškelį, tvenkinio link.

Sekliai grįžo atgal į Šakius, kad nufotografuotų tuos areštantus „samdinius“, ir vėl sugrįžo į Raninės kaimą. Liudininkai pagal nuotraukas atpažino, kad tai tie patys, buvę policininko sodyboje. Tiesa, kiek vėliau, tyrimui įsibėgėjus, šie liudininkai pradėjo jau dvejoti – sakė, kad negalėję tiksliai atpažinti žmonių pagal per mažas nuotraukas, o tie vyrai sodyboje greičiausiai buvę … medžiotojai…

Kamera – be areštantų

Kol du Imuniteto tarnybos pareigūnai žvalgėsi po Raninės kaimą, trečias kontrolierius tuo metu džiaugėsi pasitvirtinusiais įtarimais, nes keturių areštantų, kurie, anot anonimo pranešimo, turėjo būti išvežti darbuotis pas policininką, kamera Šakių policijoje išties buvo tuščia. Areštinės pareigūnai tik pečiais trūkčiojo – nežinojo, kur tie areštantai yra…

Nežinojo ir darbo kabinetuose tuo metu nebuvę, todėl skubiai iškviesti tuometis Šakių policijos viršininkas Mindaugas Skruibis bei tas pats B. Kriščiūnas, ir neblaivus į darbovietę atvykęs, nes buvo neva pasiprašęs laisvų popietės valandų, areštinės vadovas E. Pratusevičius. Šis, beje, „ne protokolui“ paklaustas svečio iš Vilniaus, ar tik nedirba areštantai jo viršininko B. Kriščiūno sodyboje, atsakė mįslingai: „Žinote, kaip būna…“

Kolegas užklupę vilniečiai užfiksavo, kad prieš 5–10 minučių, kai į komisariatą atvyko iškviestas E. Pratusevičius, parėjo ir „dingę“ areštantai. Jų niekas nelydėjo, tarsi vyrai po savo namus vaikštinėtų…

Vėliau nustatyta, kad keturių areštantų tądien areštinėje nebuvo nuo priešpietės iki maždaug 16 valandos.

Niekas neprisipažino

Po kilusio skandalo pradėjus areštantų klausinėti, nė vienas jų nepasakė darbavęsis B. Kriščiūno sodyboje. Laimonas L. ir Zenius M., dėl kurių „lažo“ ir buvo skambinta anonimo į Vilnių, tikino vaikštinėję po Šakius – buvę parke, sutartoje vietoje laukę atvykstančių jų aplankyti žmonų, bet kažkodėl nesulaukę…

Tokios pozicijos areštantai laikėsi ir teisme, nors kai kurie jų artimieji teigė „girdėję iš kitų“, kad tądien šie areštantai skundęsi, jog dirbę „pas policininką“ ir staiga turėję bėgti slėptis į miškelį.

Tyrėjams išanalizavus minėtų areštantų mobiliojo ryšio duomenis, buvo nustatyta, kad tądien šių vyrų telefonais kalbėta ir Šakiuose (policijoje), ir keliuose Šakių krašto kaimuose. Bet areštantai kategoriškai neigė tądien naudojęsi savo telefonais, kurie, atliekant arešto bausmę, esą būna užrakinti specialioje policijos patalpoje.

Telefonas „išdavė“ ir komisarą B. Kriščiūną, bet šis įtikinėjo, kad jo telefonas tą dieną buvo įjungtas krautis ir paliktas automobilyje, o automobilis paskolintas artimam giminaičiui – jis ir važinėjęs. Šis, beje, negalėjo to paliudyti, nes po kelių mėnesių nuo skandalo pradžios mirė…

Teismo dovana

Policijos pareigūnai, kurie tyrė savo kolegų veiksmus minėtų metų spalio 11-ąją, ir tyrimui vadovavę prokurorai buvo įsitikinę: istorija verta teismo, pakanka įrodymų, teismas paskelbs apkaltinamąjį nuosprendį.

Valstybinį kaltinimą teisme palaikiusi prokurorė, įžvelgdama abiejų teisiamųjų kaltę, prašė juos nubausti už piktnaudžiavimą tarnyba: B. Kriščiūnui skirti 39 000 litų baudą, E. Pratusevičiui – 26 000 litų baudą

Tačiau praėjusių metų gale, prieš pat Kalėdas, abu dėl piktnaudžiavimo tarnyba kaltinti Šakių policijos pareigūnai gavo kalėdinę dovaną – Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Teismas paskelbė, kad „kaltinamieji savo kaltės nepripažino, o teismas nenustatė pakankamai įrodymų jų kaltei pagrįsti“.

Liudytojų, kurie iki teismo ar teisme bent kiek užsiminė apie galimą policininkų kaltę, parodymus teismas įvertino tik kaip išvestinius – girdėjus, ką kažkas pasakojo, o ne patiems mačius ar žinojus. Tokius parodymus teismas pavadino neinformatyviais, prieštaringais, o kai kurie parodymai teisme buvo paneigti.

Prokurorė tikino, kad kai kurie liudininkai melavo, ir prašė teismo pradėti ikiteisminius tyrimus dėl melo.

Viską susumavus, Kauno apygardos teismo paskelbtame išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada: „Byloje kylant abejonėms, jos turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.“.

Prasti įrodymai

Suprantama, kodėl patyrę policininkai neigė savo kaltę – jie juk nebuvo sučiupti už rankos. Policininkų naudai nusvėrė ir tai, kad juos įskundė anonimas – šis liko nenustatytas, teisme neliudijo. Įtartųjų neišdavė ir patys sodyboje esą išnaudoti areštantai, nors tikrai tuo metu kažkur „gastroliavo“ – ne areštinėje sėdėjo.

Teismas taip pat paskelbė, kad kai kurie pirminiai tyrėjų iš Vilniaus veiksmai buvo atlikti pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normas – tai yra jau eita ieškotos kaltės pėdsakais, nors dar išvis nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokių faktų teismas nelaikė įrodymais, nors jie – ne teisiamųjų suole sėdėjusių Šakių policininkų naudai.

Teismui netiko ir tai, kad kai kurie liudininkai pagal jiems parodytas nuotraukas atpažino du areštantus, neva ką tik dirbusius B. Kriščiūno sodyboje, nes tos nuotraukos rodytos, kaip jau minėta, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Todėl tai teisme irgi negali būti laikoma įrodymu.

Taip pat teismas sukritikavo prokurorų akcentuotą detalę, kad sodyboje, kur esą dirbo areštantai, rasta nugerta alaus skardinė ir įrankiai. Bet šiais radiniais niekas iš „pėdsekių“ nepasirūpino – netyrė kaip įkalčių, be to, „dingę“ areštantai į policiją pavakare sugrįžo visiškai blaivūs – tai buvo nustatyta.

Taigi Kauno apygardos teismas nerado, už ko užsikabinti, kad pripažintų abu policininkus nusikaltus. O be neginčijamų įrodymų teisėtvarka – bejėgė.

Nuosprendis apskųstas

Kai 2011-ųjų spalį ant abiejų Šakių policininkų krito kaltės šešėlis, abiem grėsė įvairios bausmės, iš kurių griežčiausia – iki 7 metų kalėjimo. Taip pagal Baudžiamąjį kodeksą „atlyginama“ už piktnaudžiavimą tarnyba.

Išteisinamasis Kauno apygardos teismo nuosprendis – kol kas dar ne visiška tokio teismo verdikto labai laukusių policininkų pergalė. Jiems nusiraminti neleidžia Generalinė prokuratūra, neseniai apskundusi Kauno apygardos teismo nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui. Belieka laukti, ar po Generalinės prokuratūros skundo kiti teisėjai Šakių policijos dėmę įvertins kitaip.

Beje, šiuo metu abu kaltinti, bet išteisinti policininkai jau nedirba policijoje. Kilus skandalui, B. Kriščiūnas buvo nušalintas nuo pareigų, nors pats prašėsi išleidžiamas į tarnybinę pensiją, tik tam nepritarė Šakių policijai vadovaujanti Marijampolės apskrities policijos vadovybė, siekusi pirmiau sulaukti teismo nuosprendžio kaltės dėme tuokart paženklintam policininkui. Dabar, B. Kriščiūną išteisinus, teismas panaikino jo nušalinimą nuo pareigų, bet pareigūnui tuoj patarta išeiti iš darbo. Jis nuo sausio vidurio – tarnybos pensininkas.

O postinis E. Pratusevičius pareigūno pensijos privalumais mėgaujasi jau dešimtą mėnesį – jis išleistas ilsėtis tebevykstant teismo procesui, praėjusių metų gegužės viduryje.

Negerovės – lyg pūlinys

Nors Šakių policininkų kaltės teismui nepavyko įrodyti, tačiau tiriant šią bylą paaiškėjo daug negerovių – lyg senų tradicijų, puoselėtų šioje policijos įstaigoje.

Pasirodo, administracinį areštą atliekantys suimtieji čia galėdavo laiką leisti labai laisvai – be jokio prižiūrėtojo išeiti į kiemą, stoviniuoti gatvėje prie komisariato, nutolti nuo jo į netolimą parką ar dar toliau, panorėję pasimatyti su žmonomis. Areštantai ne tik šluodavo įstaigos kiemą, plaudavo tarnybinius automobilius, nešiodavo langus po įstaigos patalpų remonto, bet ir galėdavo negrįžti į areštinę pietauti (niekas tada nežinodavo, kada jie teiksis grįžti), net skambinti savo telefonais. Jau nekalbant apie tai, kad ne visada areštantų „laisvos vaikštynės“ buvo įregistruojamos žurnale, kaip ir lemiamą kartą.

Tuometis Šakių policijos vadovas M. Skruibis teisme tikino daug ko nežinojęs apie areštinės kasdienybę, o kai kuriomis temomis jis išvis nekalbėjo, tvirtindamas, kad tai daro remdamasis Lietuvos Konstitucija. Beje, šis vadovas po kilusio skandalo neskubėjo trauktis – jis į tarnybinę pensiją išėjo 2012-ųjų vasaros pradžioje, kai girtas jo pavaldinys padarė mirtiną avariją ir iš įvykio vietos pabėgo.

Skirtingai nei vadovas, abu kaltinti policininkai teisme pripažino daugumą areštinės kasdienybės negerovių, tačiau teisinosi „taip radę“ ir, be to, taip sukęsi iš padėties, nes visų ūkio darbų policijoje nepajėgdavusi nudirbti ūkvedė moteris, be to, areštantai visada prašydavę leisti jiems pakvėpuoti grynu oru, taip pat – duoti darbo, kad nebūtų taip nuobodu.

Ar visi „duoti darbai“ baigdavęsi tik policijos įstaigos teritorijoje, galima tik spėlioti net ir dabar, kai pirmasis teismas kitokių faktų nepatvirtino, nes Šakių policijos veiklos detalės išsiveržė pūliniu. O gal Apeliacinis teismas vis dėlto kitaip įvertins tą pūlinį?

Per daug susigyvenę…

Savo nuomonę apie Šakių policijos „patirtį“ paprašius pasakyti Marijampolės apskrities policijos viršininko Skirmanto Andriušio, jis teigė: „Areštinėje laikomų suimtųjų darbas privačiose valdose – nusikaltimas. Tai niekaip netoleruotina ir tikrai nenormalu. Yra oficialiai nustatytos ir patvirtintos taisyklės, kaip reikia elgtis su administracinį areštą atliekančiais žmonėmis, ir pareigūnams privalu jų laikytis. Kita vertus, dabar jau ne paslaptis, kad Šakių policijos pareigūnai buvo per daug susigyvenę su ne vienus metus ten nusistovėjusia tvarka, tiksliau pasakius, netvarka. Tik pakeitus įstaigos vadovybę, grąžinta tikroji tvarka. Manau, kad naujasis viršininkas tvarkosi tinkamai. O komentuoti teismo nuosprendžio negaliu – juolab kad jis dar neįsiteisėjęs. Tik galiu pritarti, kad, kaip sužinojau tapęs apskrities policijos viršininku, Šakių policijoje buvo nemažai negerovių, netinkamų dalykų.“

Vida KARALIŪNAITĖ

Nr. 4(8), 2013 m. sausio 26–vasario 1 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite