Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Poeto Kosto Kubilinsko gyvenimo pėdsakais

Poeto Kosto Kubilinsko gyvenimo pėdsakais

Tarp partizanų bunkerio sienų

Abu draugai – poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys – įstoję į partizanų gretas gauna Kapso ir Vilnies slapyvardžius. Jiems nežinant, partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas slapta rašo dienoraštį. O Varno ir Ryto slapyvardžiais juos įvardija saugumiečiai.

Pateikdamas dviejų dokumentų, dienoraščio ir KGB raportų ištraukas, supažindinu skaitytoją su dramatiškos istorijos eiga, pateikiama iš dviejų šaltinių. Kartu primenu: Lietuvos Respublikos Seimas yra priėmęs nutarimą, kad tik teismas gali įrodyti asmens kaltumą, nes KGB dokumentai nėra kaltumo įrodymo pagrindas.

Iš partizano L.Baliukevičiaus-Dzūko užrašų

,,Garbiniuotas poetas (Kapsas) neapsisprendžia, ar likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto – pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis.

,,Ateisime visi ligi vieno

Nuo Mūšos, Neries ir Levens,

Kol mūsų arterijom ir venom

Prabočių kraujas dar srovens…“ – štai Kapso žodžiai, bet dabar to įrodyti nesiryžta… Galbūt mes nepajėgiame suprasti plačių jo poetinių ,,polėkių“. Mūsų poetas teisinasi, jog jis norįs išlaikyti savo kūrybą, savo šeimą.“

Dienoraščio autorius L. Baliukevičius iš jo minčių iškyla kaip idealistas, Lietuvos patriotas. ,,Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia, garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį. Bunkeryje visi miega. Tik aš vienas budžiu su savo nesibaigiančiomis svajonėmis.

Vakar beveik visą dieną ,,pradiskutavome“ su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas… Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas? Abu poečiokai (Kapsas ir jo draugas) vakar skaitė savo kūrybą. Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja ,,išeisiąs į literatūrą.“ Aš manau, kad Kapsas vis tik ne tiek savo kūrybą, kiek gyvybę brangina.

Šiandien rankiojau raides mūsų spaustuvėje. Leisime savo laikraštėlį ir toliau su rotatoriumi. Kapsas atgabeno mums naują rotatorių.

Kūčias valgėme pas Baurą. Mes buvome aštuoniese: Žaibas, Vanagas, Vieversys, Vilnis (Kapso draugas A.Skinkys), Viesulas, Guoba, Žilvitis ir aš. Sukalbėjome maldą, sugiedojome himną ir pradėjome valgyti.

Kapsas rašo toliau savo, kaip jis vadina ,,drulijadą“. Žmonės bent juoko turės, kai išleisime. Su poetu retkarčiais mes imame ginčytis. Kapsas, pats save teisindamas, gina rašytojus. Jo nuomone, reikia stengtis ,,išlikti“. O kai išliksi, tada galėsi duoti tautai gero, t.y. savo kūrybą. Žinoma, dalis tiesos čia yra. Mano manymu, jie visi gali taikstytis, bet kartu ir veikti prieš okupantą. Kapsas ir Vilnis dažnai tvirtina: štai, girdi, pražuvo Antanas Miškinis, ir kas iš to. Bet Kapsas ir Vilnis pamiršo, kad šitas žuvęs Miškinis tapo mums dar brangesnis. Jo pavyzdys liks amžinai šviečiančia žvaigžde, kuri ir ateinančioms kartoms švies ir minės, kaip reikia gintis nuo užpuolikų.

Kapsas prieš kelias dienas išvažiavo. Parašė apie 450 posmų ,,Raudonojo rojaus“. Už kokios savaitės žadėjo atvežti popieriaus. Iš jo vis tik neblogas vyras. Iš Kapso popieriaus dar negavome. Atsiuntė tik laišką. Galas žino, jis dar į tėviškę nuvyko, vietoj to, kad būtų pasistengęs mums greičiau popierių atgabenti.

Nutarėme kuo skubiau išleisti biuletenį, skirtą specialiai inteligentijai. Biuletenyje turėjo būti paliesti įvairūs nesklandumai, pasitaikę partizanų gyvenime – ir taip dažnai klaidina mūsų žmones įvairūs gandai ir panašiai. Turėjo būti išaiškinta, kodėl dar vis pasitaiko dėmių, juodinančių mūsų organizaciją.

Tame pokalbyje dalyvavo Kariūnas, Vilnis, Kapsas ir aš. Visi kalbėjome su užsidegimu (bent man taip atrodė). Nutarėme: Kariūnas parašys įžangą, Kapsas paruoš temą ,,Bolševikinė literatūra ir mūsų inteligentija“, Vilnis duos ką nors iš lyrikos. Užklupo mūsų bunkerius. Žuvo visi. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, truputį liūdnas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas. Betgi vienas dalykas atkreipia mūsų dėmesį. Žmonės pašnibždom kalba, kad pirmadienį apie 10 val. ryto Takniškių kaimo vieškeliai matę bėgant du civilius Alytaus link. Abu buvę tik su švarkais ir labai skubėję. Aš iš pradžių nieko neįtariau. Tačiau Vieversys tuojau pastebi: „Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?“ Ne, jie negalėjo išduoti. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi dėl mūsų tautos likimo. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, o ne liežuvio. Juk Kapsas taip nuoširdžiai rašė ,,Raudonąjį rojų“. Kam reikėjo rašyti, jei tada taip pat galėjo išduoti. Kuo gi reiktų pasitikėti, jeigu tokie žmonės išduoda? Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti. Kapsas visada sakydavo, jog aukščiausias tikslas – kūryba, visa kita – šalutiniai dalykai. ,,Dėl kūrybos galima viską padaryti“, – kartodavo Kapsas. Kapso nuotaika keisdavosi į dieną keletą kartų. Kartais, žiūrėk, jis linksmas, dirba noriai, o kartais krinta į tokį nusiminimą, jog sunku į jį būdavo žiūrėti. Atsigulęs ilgai neužmigdavo ir mąstydavo. Atrodė, tarytum nuolat su savimi kovodavo.“

Ištraukos iš L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio, ,,Laisvės kovų archyvas“, 1993m.

Vėl Vilniuje

Palikęs mišką ir pelnęs partizanų neapykantą, 1948 m. poetas vėl sugrįžta į Vilnių. Kaip vėliau prisiminė E. Mieželaitis, ,,rašė jis dieną ir naktį. Visi vaikiški eilėraščiai ir žurnalai mirgėte mirgėjo grakščiais ir skambiais jo eilėraščiais, pradėjo eiti linksmos, sąmojingos, protingos ir gražiai iliustruotos jo knygutės mažiesiems“.

Man besimokant penktoje klasėje, per vasaros atostogas poetas atvyko į gimtąjį kaimą. Svajojau pamatyti poetą ir gauti dovanų spalvotą knygelę. Buvo karšta vasara, kai pamačiau pagrioviais kartu su kaimo vyrais einantį poetą. Kaimiečiai laukdavo svečio iš Vilniaus. Susėsdavo kur nors prie tvartų, ir samagonas liedavosi linksmai. Kostas klausydavosi nepabaigiamų kaimo istorijų ir lenkdavo taurelę po taurelės. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojo B. Kondrato, taip poetas malšindavo sąžinės balsą. Taigi tą vasarą užklydo jis į mūsų sodybos sodą. Atsisėdęs ant žemės, atsišliejo į obelį. Stovėjau šalia su viltimi gauti dovanų vaikišką knygelę. Tačiau pabalusiomis lūpomis mano išsvajotas poetas tepaprašė atnešti šalto vandens. Kai puodelis, godžiai geriamas, ištuštėjo, poetas padėkojo ir vos judindamas lūpas ištarė: ,,Kitais metais atvešiu tau knygelę“. Bet kitos vasaros poetas nesulaukė, pasak jo artimųjų, buvo užmuštas Pamaskvio poilsio namuose. Profesorė Voverienė teigia, kad neparankiu poetu atsikratė saugumas. Šiai įstaigai tai – įprastas braižas.

Bet grįžkime į triumfo metus. Kai atskiru leidiniu išėjo ,,Oželis kvaišelis“, vėliau viešėdamas pas gimines prasitaręs: ,,Eidamas miegoti tą knygelę po pagalve pasidėdavau. Kiekvienas mano naujos knygos pasirodymas ir šiandien iki ašarų mane sugraudina. Tai džiaugsmo ašaros, ir aš jų nesigėdinu.“

Netrukus poetą išgarsino eiliuotos pasakos, pelniusioms jam pasakų karaliaus vardą. Svajoja sueiliuoti šimtą lietuvių liaudies pasakų, gražiausias Vilniaus legendas. Vėliau savo biografijoje rašys: ,,Eilėmis parašyti gražiausias lietuvių liaudies pasakas, atrenkant ir iškeliant jose paslėptų liaudies minčių branduoliukus – juk tai nepaprastai gražu!”

Ar aktuali poeto kūryba Nepriklausomoje Lietuvoje, ar etiška jo eilėraščių mokyti mažuosius, ar verta juos deklamuoti mokykliniuose renginiuose? Režisierius ir vaikų poetas Vytautas V. Landsbergis straipsnyje ,,Kubilinskas ir mes“ rašo: ,,Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi atmesti, ištrinti iš atminties – tarsi jie būtų ne mūsų.“ Tačiau tiek vieni, tiek kiti yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ar būti nužudytam), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujant su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi. Taigi ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius? Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti itin prastus K. Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams? Viešumoje pasigirsta komentarų, kad jų iš viso nebereikėtų spausdinti ar mokyti mokykloje. Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio beprotybės, nuo paties demoniškumo, jeigu jis taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir tyrumo. Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, jog žmogus gali keistis – net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo Šventuoju Pauliumi. Prostitutė Magdalena irgi tapo Šventąja.

Neteisinant išdavikiško K. Kubilinsko poelgio, mokyklose visgi privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti ir atleisti. Savo istorijai, t.y. sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai-baltai.

Apie poetą KGB akimis

Varnas (K. Kubilinskas) raportus saugumui pateikia tartum iš šalies, aprašydamas Kosto, t.y. savo paties, savijautą, abejones ir nuotaikas, kurios anaiptol nebuvo vienareikšmės. Tačiau menkiausias dvejones KGB stengėsi išsklaidyti, sumaniai paakindama aistrą kūrybai ir pragmatizmą savo tikslams tobulai panaudodama žmogiškąsias silpnybes.

Ką byloja archyvai

Iš 1948 m. rugpjūčio 26 d. pranešimo: ,,1947 m. rudenį Kostas nusprendė dirbti mokytoju. Darbo vieta pasirinko Varėnos apskritį ir rugpjūčio pabaigoje išvažiavo į paskyrimo vietą –Lynažerį – ir kaip tik pakliuvo į banditų karalystę“.

Literatūros istorikas B. Kondrotas knygoje ,,Kūrėjų pėdsakais“ pateikia tokią versiją: ,,Karo metais abu (K. Kubilinskas ir A. Skinkys) buvo parašę ir išspausdinę patriotinių posmų, smerkiančių raudonąją invaziją. Sovietinis saugumas apie tai sužinojo (įskundė pavydus draugas L.S. – aut. past.) ir 1946 m. pradėjo juos šantažuoti: turį išpirkti ,,kaltę“, kitaip keliaus į Sibirą arba bus sušaudyti. Jie, galbūt gerai nesuvokdami, ko iš jų pareikalaus šėtono tarnai, pasirinko išdavystės kelią, o paskui gailėjosi dėl savo judošiško poelgio.

Iš dokumentų: „Po kurio laiko Kostą aplankė vietinio banditų būrio vadas Gražuolis. Kostas jį pavaišino degtine ir, panaudodamas neigiamus sovietų spaudos atsiliepimus, pradėjo įrodinėti savo antisovietines nuotaikas. Kostas pareiškė, kad kai artimiau susipažins su pogrindžiu, žinoma, prisidės prie jo veiklos.

Balandžio pabaigoje Kostas sužinojo, kad bus apygardos suvažiavimas. Vanagas liepė atvesti ir Kostą. Vanagas daug protingesnis už kitus, platesnės erudicijos. Vanagas daug kalbėjo apie poeto atsakomybę prieš liaudį, apie lietuvio garbę ir sąžinę, ir jei dėl Kosto kaltės ar per neatsargumą nukentės pogrindis, jie bus priversti likviduoti ne tik jį, bet ir visą šeimą. Vanagas ir Dzūkas ilgai dar įkalbinėjo Kostą viską mesti ir ateiti į jų štabą vadovauti pagrindinei spaudai.

Po to prasidėjo šventė. Skaitant žmogžudysčių žygdarbius, Kostui vietoje patriotizmo ir kūrybos, ko laukė Vanagas, prieš akis praėjo baisūs paveikslai su sušaudytų darbininkų šeimų klyksmu ir krauju aptaškytomis degančiomis sienomis. Kostas negalėjo įsivaizduoti, koks turėtų būti poetas, kuris pateisintų tokias žudynes.“

1948 m. gruodžio 7 d. Varnas rašė: ,,Vieno reikalauju: leisti vienam ar kartu su jūsų darbuotojais nuvažiuoti pas tėvus ir kiek galima jiems padėti materialiai. Padėkite man, aš dabar turiu tris rūpesčius: tėvus, jūsų užduotį ir poeziją. Jaučiu, kad sunaikinęs ir susprogdinęs bunkerį, aš tuo pačiu susprogdinsiu visas kliūtis į sovietinę literatūrą.“

Iš KGB pažymos: ,,Likvidavę Kariūną, agentai atėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie ,,Žaibo“ bunkerio.“

Dokumentinės medžiagos ištraukos iš leidinio ,,Laisvės kovų archyvas“, 1993 m.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Nr. 29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.