Penktadienis, spalio 19, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Po didelių išbandymų žmogus gimsta antrą kartą

Po didelių išbandymų žmogus gimsta antrą kartą

 

Marijampolietė Lidija KULIKAUSKIENĖ jau daugiau nei 30 metų švenčia du gimtadienius: vieną, įrašytą gimimo liudijime ir kituose asmens dokumentuose, ir kitą, žymintį jos naująjį gimimą, patyrus skaudžią katastrofą.  

…Kažkur toli praeity liko nuostabi žadėjusi būti kelionė, išgyvenimai, kurių, ačiū Dievui, nelemta kiekvienam iš mūsų patirti. Per daugiau nei 30 metų pasikeitė ne viena karta, ir dabartinis jaunimas turbūt nė nežino, kad net 30 žmonių iš Marijampolės krašto patyrė kažką panašaus į garsiosios Holivudo juostos apie XX a. pradžios plaukiojantį technikos šedevrą, deja, nebaigusį pirmosios savo kelionės, veikėjų išgyvenimus. Keleivinis laineris „Admirolu Nachimovu“ vadinamas rusiškuoju „Titaniku“: nors tai skirtingi laivai, skirtingos epochos, skirtingi vandenys, tačiau ir ten, ir ten buvo netekčių. Buvo praradimo skausmo. Buvo daugybė neatsakytų „kodėl?“, „kas kaltas?“, kurie, deja, jau nieko nelemia… 

Faktai ir skaičiai

1986 m. rugpjūčio 31 d. apie 23.15 val. Juodojoje jūroje, ties Novorosijsko krantais, į 47 metrų gylį nugrimzdo keleivinis laineris „Admirolas Nachimovas“, kuriuo plaukė 1234 žmonės (888 keleiviai – iš jų dvi grupės (60 žmonių) iš Lietuvos – ir 346 įgulos nariai), susidūręs su prekybiniu laivu „Piotr Vasev“. Jūros bangos pasiglemžė apie 800 žmonių gyvybes, namo negrįžo ir 27 lietuviai (17 kauniečių bei 10 iš Marijampolės apskrities, tarp jų ir marijampoliečiai Domicelė Adomaitytė, Sigitas Ališauskas, Feliksas Tamkevičius)… 

Svajonių kelionė

Viena iš „Admirolo Nachimovo“ keleivių, kaip minėta, marijampolietė Lidija Kulikauskienė, prieš tai 15 metų dirbusi turistinių grupių vadove (vos ne visą buvusią Tarybų Sąjungą tada buvo aplankiusi!), tą lemtingąją kelionę kažkada vadino svajonės išsipildymu… „Tai buvo turistinis poilsinis kruizas po Juodąją jūrą, – prisimena moteris. – Iš Odesos išplaukėm 60 žmonių iš Lietuvos: 30 iš Kauno ir 30 iš Marijampolės krašto – Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų.

Čia aš buvau eilinė turistė, nors visi mane vadino vadove (atrodo, šį vardą iš pat pradžių pateisinau). Į tokius kruizus galėjo ne bet kas patekti, tad labai džiaugiausi, kad man tokia laimė nusišypsojo. Turėjo juk į šią kelionę vykti tuometinio Kapsuko ekskursijų biuro direktorės pavaduotoja, bet ji negalėjo ir, žinodama mano aistrą kelionėms, man pasiūlė vykti vietoj jos. Aš su malonumu sutikau. Į Odesą atvykome lėktuvu. Iš Odesos – kelionė laivu. Aplankėm Jaltą, Novorosijską – tris dienas plaukiojome, toliau laukė kelionė į Sočį. Mes, Marijampolės krašto žmonės, jau spėjome susidraugauti, o laive ir, studentiškai kalbant, „susicementavome“…“

Katastrofa

„Buvome bare, šokome, linksminomės, staiga – krestelėjimas, – dalijasi prisiminimais L. Kulikauskienė. – Pamaniau – užplaukėm ant seklumos, todėl laivas pasviro. Užgeso šviesa, tad, pasišviesdami degtukais, išlėkėme į denį. Niekas nieko dorai neaiškino – sąmyšis, panika… Įgulos nariai liepė bėgti kairiojo borto link. Neva tokiu būdu pavyksią atstatyti laivo pusiausvyrą, ir „Admirolas Nachimovas“ dar apie šešias valandas galės išsilaikyti ant vandens, o per tą laiką suskubs gelbėtojai“.  Deja, per 7 min. 174 metro ilgio, 21 metro pločio, 14 metrų aukščio, aštuonių denių laivas nuskendo… Pasirodė, laivui susidūrimo metu buvo tarp mašinų skyriaus ir katilinės išmušta skylė 9X9 m (81 kvadr. metro). Į jūrą išsiliejo nemažas kiekis mazuto ir emalinių dažų, kurie vandens paviršių padengė plėvele. Būtent tokiame mišinyje kapanojosi daugybė žmonių, bangų nuplautų nuo skęstančio laivo.

„Pirmasis siaubas, mane ištikęs, – sako L. Kulikauskienė, – atsigręžiu ir nematau laivo. Vandeny išbuvau per tris valandas (tiek, kad vanduo šiltas – 26 laipsnių), kol atskubėjo pagalba… Prieš paskutinę laivo kelionę buvo per 30 laipsnių karščio. Prie uosto maudžiausi. Kol dugną mačiau, jaučiausi saugi, tačiau, kai jau nesiekiau dugno, labai išsigandau, kad kas nors iš gelmės negriebtų už kojos. O naktį po katastrofos jokios baimės! Man pavyko išlaikyti blaivų protą, išlikti ramiai, padėti kitiems.11.15 val. mano laikrodis sustojo. Tai mano antrasis gimtadienis…“ 

Regėjimas

„Buvo kažkokia lemtinga situacija tuoj po laivo katastrofos, – prisimena L. Kulikauskienė. – Kai mus ištraukė iš jūros, visus ištepliotus mėlynais ir baltais dažais (kur tik laivas sustodavo, ten ir būdavo dažomas, nes jis buvo labai senas, bet atrodė visą laiką labai gražus; kai mašinų skyrių sudrebino smūgis, tai ir dažai, ir mazutas išsiliejo), nugabeno į Aukštąją jūreivystės mokyklą. Tik su dyzeliniu kuru galėjome nusiplauti dažus. Apie antrą valandą nakties mus atvežė, o apie ketvirtą, visus išguldžiusi, jutau nerimą, negalėjau miegoti, vis galvojau apie kitus savo grupės žmones, kurių nebuvo su mumis. Negerų minčių kankinama, išėjau į kiemą. Stoviu vidury kiemo, nežinau į kurią pusę pasiduoti, ką daryti. Labai rūpėjo, kur likusieji mūsų žmonės.. Staiga iš kažkur atsiranda moteris, nors aplink nė gyvos dvasios nebuvo, apkabina mane, juntu jos šiltas rankas, ir sako: „Brangioji mano dukryte, tave išgelbėjo šventasis Mykolas (skęstančiųjų globėjas), tu turi nueiti į bažnyčią, surasti ikoną ir pastatyti Jo garbei žvakutę. Tu dar kartą turėsi atvažiuoti čia ir paminėti visus žuvusiuosius“. Mąstau sau: bažnyčią surasiu, viską ten atliksiu, bet čia vėl atvykti… Nesu juk  tokia turtinga…

Likimas taip sutvarkė, kad nė pusei metų nepraėjus vėl ten atvykau. Su vyru gavome nemokamą kelialapį į sanatoriją Gelenžikė, o tai, pasirodo, tik 26 km nuo Novorosijsko ir nuo tos vietos, kur žuvo laivas. Atvažiavome su vyru į tą vietą kitą dieną ir viską atlikome, kaip toji moteris liepė…“

Išlydėjo mirusiuosius

Dešimt dienų L. Kulikauskienė neišvažiavo po nelaimės namo – rūpėjo visi, kurių nebuvo tarp gyvųjų. Pirmoji auka – F. Tamkevičius. „Atnešė jo nuotrauką, – sako marijampolietė, – visi atpažino, o niekas, be manęs, nedrįsta pranešt jo žmonai, gulinčiai lazarete, kad vyras žuvo… Pamačiau pirmą auką –  „atsisakė“ man kojos… Nebuvo 10 žmonių. Vieno (iš Šakiškių) išvis nerado, rado tik jo žmonos kūną (moteris laukėsi antro vaiko)… Kauniečių žuvo 17 žmonių.

„Mūsų mažiau, – bent tuo guodžiasi moteris, – nes vieni kitus jau pažinojome, tad nelaimės akimirką galėjome vieni kitiems padėti.

Per 10 dienų, praleistų Novorosijske, kas rytą 7 val. atnešdavo vis naujas aukų nuotraukas. Peržiūriu, pamatau savo žmogų, turiu aplėkt penkis morgo šaldytuvus, tiksliai atpažinti kiekvieną, ir tik tada skambinu giminėms“. Pačioj nelaimėj atvykstantiems žmonėms sunkumų nebuvo – viskas buvo nuostabiai organizuota, išskyrus viena – kad ta nelaimė galėjo ir neįvykti…

Taip L. Kulikauskienė išlydėjo 8 žmones (tiesa, jau nebegyvus…), devintą pasiėmė atvažiavę artimieji… Tai buvo nepaprastos palydos, kurios kartais užtrukdavo iki antros valandos nakties. Nebuvo lengva: reikėjo 5 km eiti pėsčiomis, o naktys  Novorosijske, tarp kalnų, buvo neįtikėtino tamsumo.  

Likimo išbandymas

Visa ši tragedija, anot L. Kulikauskienės, – likimo ženklas. „Neįmanoma netikėti likimu, – sako moteris, išgyvenusi katastrofą, – kiekvienam yra savas kelias, ir mums tereikia tik garbingai juo praeiti. Nė plaukas žmogui veltui nenukrenta. Ši tragedija – taip pat neatsitiktinė: vieniems išbandymas, kitiems … net nežinai , kaip ir pavadinti. Likę gyvi, matyt, turėjome suvokti kažkokią prasmę. Man prasmė, matyt, iškart padėti kitam, aukotis, kai tavęs kitam labai reikia, iki galo tarnauti žmonėms.“

„Nė nenutuokiau, nenujaučiau, kad gali kas nors blogo atsitikti, – atsidūsta L. Kulikauskienė. – Toji kelionė man – netikėta laimė, kaip sako, Dievas atsiuntė karvelį… Likimas savaip viską koregavo: man davė išbandymą, o tą moterį, vietoj kurios važiavau, pasaugojo nuo stresų, nes ji netrukus, po trejų metų, mirė (sirgo vėžiu, to tada nežinojau…)“.

Aplaidumas ir aukos

„Iš Novorosijsko tada turėjome išplaukti 14.30 val., – prisimena L. Kulikauskienė, – o išplaukėme tik 21 val.“ Iš Kanados laivas „Piotr Vasev“ į Rusiją grūdus plukdė. Laivai vienas prie kito per arti priartėjo, susidūrė. Vežė, kaip neoficialiai teigiama, iš užsienio kontrabandinių prekių, kurių muitinėje parodyti negalėjo. Tad tą kontrabandą laivai priartėję persimesdavo. Nebuvo apskaičiuota – laivus ėmė vieną prie kito traukti, o greičiai skirtingi, kai pajuto, jog gali susidurti, „Piotr Vasev“ įjungė atbulinę pavarą, o „Nachimovas“ plaukė į priekį, jį ir užnešė  ant laivo „Piotr Vasev“, o tas, pasak L. Kulikauskienės, „admirolą“ kaip konservų dėžutę atidarė… Atsiradusi 81 kvadratinio metro anga pradėjo siurbti 29 kubus vandens per sekundę… 7 minutės, ir laivo nėra…

Daugybė aukų – neatsakingas laivo įgulos požiūris į šimtus patikėtų gyvybių. Laivas buvo senas, tinkamai neprižiūrimas, nebuvo kelionės metu tos ypatingos „jūrinės“ drausmės, net apie naudojimąsi gelbėjimosi liemenėmis keleiviai iš anksto nebuvo instruktuoti…   

Po tragedijos

Kaip minėta, jau praėję daugiau nei 30 metų po išgyventos laivo katastrofos. L. Kulikauskienė neslepia, jog antrasis jos gimtadienis visiškai nauja vaga pasuko jos gyvenimą. Po tragedijos sustiprėjo ryšys su kitais žmonėmis,  meilė gyvenimui, atsakomybės jausmas. Labiau ėmė vertint ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, dėkoti už ją, ieškoti Dievo. „Apskritai po nelaimės ėmiau labai tikėti į Dievą, – sako moteris. – Dieve, dabar sakau, tikiu, padėk mano netikėjimui…“ (L. Kulikauskienė labai prisidėjo, kad Marijampolėje buvo atkurta stačiatikių Švč. Trejybės parapija).

Nors moteris jau ne vieni metai kaip pensininkė, jos taip nepavadinsi (Lidija užauginusi du vaikus, sulaukusi keturių anūkų ir net keturių proanūkių!): pilna veiklos, užsiėmimų, atvira naujovėms, mokymuisi (yra namo bendrijos pirmininkė, „Bočių“ draugijos choristė, TAU studentė, lanko kompiuterinio raštingumo kursus…) – tokia ji, kaip pati sako, tik dėl to, jog jau suvokia neįkainojamą dovaną – gyventi.

Gyvenimas plaukia tolyn

…Buvę „nachimoviečiai“ labai retai dabar susitinka, nors anksčiau tų susitikimų būta dažnesnių. „Daugelis iš mūsų, išlikusiųjų, – sako L. Kulikauskienė, – labai skaudžiai išgyveno šią tragediją – ilgai negalėjo atsigauti nuo patirto streso, šoko“.

Praėjus mėnesiui po tragedijos gyvi, likę nelaimės draugai marijampoliečiai organizavo susitikimus. Daug būta ašarų, karčių prisiminimų… Po to „nachimoviečiai“ susitikdavo kas penkeri metai – taip iki tragedijos trisdešimtmečio minėjimo. Anksčiau dalyvavo ir buvęs „nachimovietis“ kuršėniškis kunigas Edmundas Zeidonas, laikė mišias už mirtį vandenyje pasitikusius žmones: „Admirolo Nachimovo“, „Estonijos“ aukas, taip pat už Kauno mariose nuskendusius moksleivius).

Buvę „nachimoviečiai“ jaučia, kad laikas jau atliko savo darbą: susitikus jau nebūna čia ašarų, gyvenimas priimamas tokia vaga, kokia kiekvienam skirta… O susitikti vis tik gera: pasidalyti dabartimi, prisiminti praeitį, aplankyti tą lemtingąją naktį nuskendusių ir Marijampolės kapinėse palaidotų bendrakeleivių Sigito Ališausko ir Felikso Tamkevičiaus kapus. Buvę „nachimoviečiai“ susitikdami, jaučia, jog laikas ne tik ašaras išdžiovino, bet ir vandens, pavojaus baimę nunešė kažkur į užmarštį… Deja, dėl įvairių priežasčių, į susitikimą atvyksta jau ne visi nelaimės draugai.

1986 m. patirtą tragediją šešiems žmonėms primena ir medaliai, suteikti už skęstančiųjų gelbėjimą. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo apdovanojimo medaliu „Už skęstančiųjų gelbėjimą“ apdovanoti buvo Edmundas Privenas, Valerijus Orlovas, Arnoldas Sinkevičius, Lidija Kulikauskienė, Vytautas Siaurys ir Stasys Orinas.

Nelaimės draugai dabar pasinėrę į savo gyvenimus, kurie kaip ir jūra – banguoti, kartais ramūs, kartais audringi, kartais nenuspėjami, bet visada – lemtingi…

Laima GRIGAITYTĖ

Lidijos Kulikauskienės asmeninio albumo nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Po didelių išbandymų žmogus gimsta antrą kartą

  1. Sia puikia moteri pazystu nuo 1973m teko dirbti kartu Draudime .Bendraujam po truputi visus metus dabar kartu dainuojam ,,Bociu,, ansamblyje Marijampole .

  2. Tai tikrai sunkias akimirkas isgyveno Mano mamyte,dziaugiames uz ja,ji ir isliko iki dabar optimiste,linksma,kas padeda jai gerai jaustis ir padeti kitiems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.