Po angelo sparnu: optimizmo ir gyvenimo meilės netgi vėžiu neįbauginsi

Diagnozė – „vėžys“ – bent jau iš pradžių visada sukelia stresą, o vėliau, prasidėjus gydymui, daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo vidinės stiprybės, neleidžiančios palūžti, verčiančios iš visų jėgų kabintis į gyvenimą.

„Kiekvienas iš mūsų turime kažkokią ligą, pagaliau nė vienas amžinai negyvensime“, – sako mūsų krašto dainininkė Danė JURKŠAITYTĖ, savo gyvenimo būdu šaukte šaukianti, jog net ir susirgus vėžiu galima nenuleisti rankų ir gyventi visavertį gyvenimą. Toks Danės, daugiau nei prieš 10 metų  po operacijos įveikusios šią sunkią ligą, optimizmas ne tik jai pačiai suteikia daugiau jėgų, bet ir kitiems įkvepia daug vilties suvokti paprastą išmintį: jei pats žmogus savyje neras prasmės ir optimizmo, nieko nebus.

Liga išlindo nežymia raukšlyte ant krūtinės

Marijampolietė Danė Jurkšaitytė, dainininkė, Vilkaviškio vaikų popchoro „Abėcėlė“ vadovė, klastingojo vėžio pirmuosius pėdsakus pastebėjusi prieš daugiau nei dešimt metų. Stresinis darbas, nuolatinis lėkimas, įtampa, koncertai, nepakankamas rūpinimasis savimi, ko gero, turėjo įtakos ligai „išlįsti“. Moteris pastebėjo ant krūtinės mažytę raukšlytę. Pirmoji mintis – negražu, juk, žinia, scenoje esantis žmogus visada turi būti pasitempęs, atrodyti nepriekaištingai. Vis dėlto D. Jurkšaitytė nuėjo pas gydytoją onkologę – tik dėl to, kad būtų ramiau. Kone profilaktinis pasitikrinimas baigėsi siuntimu į Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninę. Ten medikai, atlikę tyrimus, tarsi nuramino: nieko piktybinio esą nėra, tačiau liepė ruoštis operacijai, kurios metu buvo pašalinta trečdalis krūties, limfmazgiai. „Žirnio tipo augliukas – nieko baisaus“, – sakė pacientei ją operavęs gydytojas. Nerimą sukėlė 25 seansai švitinimo, tačiau guodė viltis, jog labai laiku apsižiūrėta.

Vėžys atsinaujino po trejų metų 

Po švitinimo kurso Danė jautėsi visiškai pasveikusi. Vėl pasinėrė į įprastą intensyvaus gyvenimo ritmą, vėl kūrė planus ateičiai, sukosi nesibaigiančių darbų maratone. Pavojaus varpai ėmė skambėti praėjus trejiems metams po operacijos. Šįkart simptomai buvo visiškai kitokie. Moteriai vis imdavo skaudėti krūtinkaulį, net apsirengti skausmas neleisdavo. Vėl kelionė į Kauno onkologijos ligoninę, tyrimai ir… išvada: vėžys pažengė į kaulus…

2007 metų birželį D. Jurkšaitytė dingo iš scenos. 15 švitinimo seansų, kuriems pasibaigus medikai pasakė, kad šįkart be chemoterapijos jau neįmanoma apsieiti (buvo skirti 6 kartai)… „Tuomet supratau, kaip viskas rimta, – pasakoja dainininkė. – Iš paskutinių jėgų dar rugpjūčio pradžioje dalyvavome „Laumės juostos“ festivalyje, o paskui atsidaviau tik gydymuisi. Mano būklė buvo iš tiesų sunki, plaučiuose buvo vandens atsiradę, dėl to mane dusindavo (du kartus iš plaučių tą vandenį traukė). O jau vėliau – ir chemoterapija. Kas tai yra, gali suprasti tik tas, kas tai patyrė… Ir visai ne dėl to, kad nuslinko plaukai (Danės muzikos gerbėjai turbūt prisimena jos vešlius plaukus – tikrą moters pasididžiavimą), dešimčia kilogramų nukrito svoris… Chemija, kaip mes vadiname šią terapiją, iš tiesų nelengvas išbandymas.“ Nelengvus gydymo išbandymus padidino ir didelė nelaimė šeimoje: tuomet 32 metų buvęs sūnus Nerijus, patyręs sunkią avariją, vos išliko gyvas apskritai (šeima iki šiol nuoširdžiai dėkoja Marijampolės ligoninės gydytojui Gediminui Akelaičiui, ištraukusiam jauną vyrą iš mirties nagų). Dėl jo gyvybės grūmęsi medikai atsiduso negreitai, o dar ilgiau truko jauno vyro kelias atgal į gyvenimą: du mėnesius jam buvo lemta išgulėti ligoninėje. Laimei, likimas Nerijui buvo maloningas: jis vėl gali gyventi visavertį gyvenimą, buvusią avariją prisimindamas kaip sunkų išbandymą. 

„Dirbk arba mirk“

2007 metų lapkričio pabaigoje Danė atlaikė paskutinį – šeštąjį – chemoterapijos seansą.  „Visą laiką sirgdama nuolat planavau, ką dirbsiu, apskritai, ką veiksiu“, – sako dainininkė, kuri prieš Kalėdas jau buvo pasirengusi scenai. „Pusę metų išbuvusi pogrindyje, į kalėdinius koncertus pasinėriau su visa energija“, – neslepia ji. Ir ne tik į koncertus. Pasinėrė ir į darbus, kurių ji ir dabar nebesuskaičiuoja. Po to – penkeri metai kiekvieną dieną gerti vieną tabletę, kuri neleidusi vėžiui plisti, kas trys mėnesiai lankytis onkologijos ligoninėje tyrimams… Šalia šios ligos moterį tuomet kamavo ir kiti negalavimai: stuburo išvarža, naktimis tirpstančios rankos, tačiau ji neaimanavo dėl savo sveikatos, atvirkščiai: pilna jėgų ir optimizmo žadėjo kalnus nuversti. „Mums, turintiems tokią bėdą, – kalba D. Jurkšaitytė, – galioja vienintelis credo: dirbk arba mirk.“ Ir ji dirbo, dirba… Daug, labai daug. Ypač daug planų, sumanymų moteris sieja su anūkėle Paulina. „Tai mano žvaigždutė, – didžiuojasi senelė. – Ji, jau panelė, užaugusi mano vadovaujamoje „Abėcėlėje“, su ja kartu mudvi dainuojame jau labai seniai: Paulytei nė trejų metukų nebuvo, kai ji pradėjo savo solinę karjerą. Ji toks gabus, unikalus vaikas!“

Po angelo sparnu

2008 m. kovo 10-ąją LNK televizijos surengtame labdaros telemaratone „Gerumo diena“, skirtame vėžiu sergantiems žmonėms, televizijos laidų herojams buvo dalijamas renginio simbolis – dailininko Valmanto Gutausko sukurtas stiklinis paukščio sparnas. Laida „Nuo… iki…“ už dvasios stiprybę ir optimizmą Gerumo sparnus skyrė tuomet visai neseniai Anapilin išėjusiam Vytautui Kernagiui ir Danei Jurkšaitytei – žmonėms, kuriuos netikėtai ši klastinga liga taip pat palietė. Tiesa, maestro V. Kernagis tuomet jau neatvyko atsiimti apdovanojimo: jam skirtą Gerumo sparną atsiėmė jo dukra. Danė Jurkšaitytė, švytėjusi šypsena ir tryškusi optimizmu, apdovanojimą atsiėmė su anūkėle Paulina, renginio metu su ja kartu Vilniaus katedros aikštėje dainavo visai Lietuvai.  

Po angelo sparnu dabar sukasi visas Danės Jurkšaitytės gyvenimas. Ji nelinkusi koneveikti likimo, skyrusio jai tokį išbandymą – vėžinį susirgimą.  Ši liga, kita vertus, privertė pajusti gyvenimo grožį ir vertę, privertė atsirinkti žmones: atsijoti tikrus draugus nuo apsimetėlių, įvertinti giminystės ryšių svarbą, pakeitė požiūrį į save pačią: ėmė  savimi labiau rūpintis, labiau vertinti kiekvieną akimirką, žmones, kurie yra šalia, kurie ją palaiko, padrąsina (ypač dainininkė šiltai atsiliepia apie gydytoją Iloną Padvelskienę ir ją operavusį gydytoją Feliksą Markucką), vardan kurių norisi kalnus versti ir kurti kurti kurti. Pastaraisiais metais Danė pajuto, jog jos kūryba tapo brandesnė (sukurta daug gražių dainų), o darbas tapo vienu iš didžiausių malonumų.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukose – optimizmu trykštanti Danė Jurkšaitytė.