Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Plitvicos ežerų nacionalinis parkas: smaragdiniai ežerai, kriokliai ir… rudieji lokiai

Plitvicos ežerų nacionalinis parkas: smaragdiniai ežerai, kriokliai ir… rudieji lokiai

Rudeninės šalnos, glostydamos medžius, apgobia juos įvairių spalvų skraistėmis. Dar dienelę kitą medžiai puikuosis savo naujais aprėdais. Tik ši gamtos puikybė truks nebeilgai. Dulksnojant lietučiui ir šakose žaidžiat vėjeliui, auksinai lapai suskubs šokti paskutinio šokio. Jie lengvai suksis ore, vis vienas kitą liesdami nematomais pirštais, pasieks žemę, kur paskutinį kartą atsidūsėję ir pažvelgę į blyškius saulės spindulius užsmerks akis žiemos miegui.

Medžiams pasipuošus aukso spalvomis, o rudeniui skaičiuojant paskutines spalio dienas, jau kelinti metai prisiminimais keliauju į Plitvicos ežerų nacionalinį parką. Tai pirmasis toks parkas Kroatijos teritorijoje, įkurtas1949 m. Po trisdešimties savo veiklos metų jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Parko teritorijoje, kuri užima beveik 300 kvadratinių kilometrų plotą, tyvuliuoja apie septyniolika įvairaus dydžio ežerų, tarpusavyje besujungiančių kaskadomis. Parke gausu įspūdingų natūralių krioklių, purslais aptaškančių smalsius, gamtos grožį mėgstančius keliautojus. Specialiai turistams pritaikytais pėsčiųjų takais, po kurių medinėmis lentutėmis garma didesni ar mažesni kriokliukai bei upeliukai, keliauti galima visą dieną. Čia pat, ežerų pakrantėse, kur atsiveria užburiantys laukinės gamtos reginiai, poilsiui pastatyta gausybė suolelių. Taigi, skubėti nėra prasmės. Susilieti su gamta, mėgautis jos garsais ir ramybe – kiekvieno svajonė.

Siekiant išsaugoti gamtą ir šią unikalią vietovę, parke privalu laikytis tam tikrų taisyklių ir draudimų. Viena iš jų – negalima maudytis įstabiuose ežerėliuose. O taip norisi. Ypač karštą vidurvasario dieną. Taip ir maga pasimėgauti įvairiaspalvių ežeriukų vėsa, palįsti po natūraliai krintančiais kriokliais. Šie malonumai taip ir lieka tik toli svajonėse – privalu laikytis taisyklių…

Negalima maitinti žuvų, kurių šiuose vandens telkiniuose gausybė. Didžiuliais spiečiais jos lydi parko lankytojus ežero pakrante, kviesdamos nesilaikyti draudimų ir įmesti joms kokį skanesnį kąsnelį – gal niekas nepamatys…

Dar vienas draudimas – negalima skinti, rauti parke augančių augalų (jų čia priskaičiuojama apie 1146 rūšių). Ir visai suprantama. Juk neatitrauki akių nuo skaidriame ežero vandenyje amžiams įstrigusių, prieš daugelį metų išvirtusių medžių kamienų, pasipuošusių samanomis, arba paunksnėje žydinčių orchidėjų. Užburia uolon šaknis įleidusių  ir besiskleidžiančių ciklamenų žiedų atspalviai. Kas liktų be šio draudimo? Juk daugelis neatsispirtų pagundai nuskinti vieną ar kitą retesnio augalo žiedą.

 Klaidžiojant parke, iš pradžių ypač keistai atrodęs griežtas draudimas nuklysti nuo pažymėtų takų į jo gilumą tapo visiškai suprantamas, sužinojus, kad čia gyvena daugybė laukinių žvėrelių, tokių kaip lūšys, lapės, laukinės katės, vilkai. Atokiau nuo turistams pažymėtų takų gali sutikti rudųjų lokių. Parke gausu įvairiausių paukščių, tokių kaip ereliai, pelėdos… Gal būtų buvę įdomu pamatyti visus juos klaidžiojančius natūralioje aplinkoje, bet visai neapgailestavau, kad neteko sutikti šių parko gyventojų. O ir jie kažin ar troško tokio pasilabinimo. Laukiniai gyvūnai žino vietas, kur vaikšto žmonės, ir vengia pastarųjų draugijos.

Plitvicos ežerų nacionaliniame parke draudimas nenuklysti nuo sužymėtų takų – priemonė, užtikrinanti pačių turistų saugumą. Grėsmę kelia ne tik natūralioje gamtoje gyvenantys plėšrūs gyvūnai, bet ir karo palikimas – aplink Plitvicos ežerus, ypač nuošalesnėse vietose, dar gali būti nuo karo likusių minų. Žinoma, ruošiant parką lankytojams ir tiesiant pėsčiųjų takus, sprogmenys buvo kruopščiai renkami, bet… Kaip patarlė sako – atsarga gėdos nedaro. O kad karo būta ne taip jau seniai, teko patiems įsitikinti. Keliaudami į Plitvicos ežerų nacionalinį parką, pakeliui matėme namus, kulkų suvarpytomis sienomis. Kai kurie tokie namai apleisti ir negyvenami, galbūt karinių atakų metu praradę savo šeimininkus. Ši vietovė mena Kroatijos nepriklausomybės karo, vykusio 1991–1995 m., dienas. Reikėtų atminti, kad kariniai konfliktai ir neramumai čia gana dažni ir dabar, besikartojantys kas kelinti metai. Prisipažinsiu, nejauku riedėti kaimeliais ir miesteliais, kur sušaudytų ir sugriautų namų sienos pasakoja visai dar netolimą skaudžią šio krašto istoriją.

Tačiau…

Nepaprastai žavingas Plitvicos ežerų nacionalinis parkas užglaisto karo paliktų vaizdinių sukeltus niūrius pojūčius. Užliūliuojanti krioklių muzika, kelionės nuovargį išvaikantys jų purslai, ramus smaragdinių ežerų tyvuliavimas, rudenio spalvomis pasipuošę medžiai užburia širdį ir pasmerkia ilgesiui – kiekvieną rudenį sugrįžti prisiminimais.

Autorės nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite