Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Pirmoji Vasario 16-oji Vilkaviškyje

Pirmoji Vasario 16-oji Vilkaviškyje

Tapęs Sąjūdžio rėmėju, kaip iniciatyvinės grupės narys padėjau pasirengti Tautinės vėliavos iškėlimui Vilkaviškyje spalio 7-ąją dieną. Pilnutėlėje aikštėje pagal mano parnegtas pranešimo tezes kalbėjo A. Simanavičius ir K. Kazlauskas. Aikštėje buvo pastatytas ženklas skelbiantis, kad šioje vietoje bus pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. Paminklo statybai buvo renkamos aukos, kurios buvo laikomos mokytojos Stasės Dambravienės vardu atidarytoje sąskaitoje.

Artėjo 1989 m. Vasario 16-oji. Dar tik prieš metus valdžios nurodymu visose įstaigose, mokyklose buvo įvestas privalomas budėjimas. Po rajoną važinėjo specialūs ekipažai, kurie turėjo sukliudyti tariamus antisovietinius ekscesus.

Nors oficialioji partinė valdžia kritikavo Sąjūdį, bet švęsti Vasario 16-osios uždrausti nesugebėjo, nes masės buvo jau įsisiūbavę, per kraštą ritosi ,,dainuojanti revoliucija“. Daug lėmė ir Sąjūdžio 1-ojo suvažiavimo nutarimai ir įtaka.

Pamenu, Vasario 15-osios dieną, pamokų metu į mane kreipėsi Artūras Simanavičius ir paprašė skubiai parašyti įžanginį staripsnį apie Vasario 16-ąją į jo redaguojamą biuletenį ,,Sąjūdžio balsas“. Vienu prisėdimu per pusvalandį straipsnį parašiau.

Čia pridedu kaip iliustraciją apie tą laiką ir istorinį mąstymą. Manau jis aktualumo nepraradęs. ,,Vasario 16-oji. Sveika. Sveika. Įrašyta į Lietuvos širdies kalendorių.“ (Sąjūdžio balsas, LPS Vilkaviškio Tarybos c leidinys Nr.7) Citata:

,,Lietuva-tėvynę mūsų, kaip maldą lūpose šį žodį kiekvienas nešiojamės giliai širdyje. Tik Motina, Tėvynė ir Tikėjimas, kaip ir Meilė, ir Viltis mus kelia gyvenimui. Turi Tėvynę-Tu žmogus, abejingas jai-Tu miręs.

O mums, Tėvyne, tik 71-aisiais Tavo Atgimimo metais suteikta seniai iškovota teisė švęsti Tavo gimtadienį. Koks ilgas ir erškėčiais klotas buvo tai kelias į Tavo Laisvę, Garbę ir Nepriklausomybę. Ir kiek kaltės mumyse, kad mes – Tavo vaikai-jau buvome nusigręžę nuo Tavęs, užmiršę Tavo gimtadienį, primiršę ir Tavo kalbą bei Vardą. Ar atleisti už tai mums, Tėvyne Lietuva.

Kokia garbinga Tavo praeitis, iš kurio semiamės stiprybės, kokie garbingi Tavo karžygiai ir kankiniai. Mes didžiuojamės, kad Tavo kalba seniausia ir garbingiausia Europoje, ir mums garbė, kad Tavo sienas skalavo dvi jūros, kad virpėjo sostinių vartai nuo Tavo karių kalavijų, kad bėgo nuot Tavo karžygių kalavijo siauraakiai mongolai ir išdidūs kryžiuočiai, kad Maskva ir Kijevas, Didysis Novgorodas ir Krokuva pagarbiai priimdavo Tavo pasiuntinius.

Ir kaip skaudėjo Tau širdį, kai Tavo vaikai užmiršo bočių papročius ir laužė liežuvį lenkiškai ir rusiškai, kad Šiaurės slibinas ir Vakarų Ryklys 18 ir 20 amžiais dalijosi Tavo kūną. Nuo 1795 iki 1918 metų, iš viso 123 metus, buvo uždraudę Tavo vardą ir teisę jį turėti. Kai 1915-1918 m. karas baigė iščiulpti paskutinį Tavo kraują, atsirado drąsuoliai, kurie metė iššūkį pasipūtėliai Vokietijai ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akte paskelbė atstatantys  ,,nepriklausomą, demokratiniai pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Prisiminkite tuos pasišventėliu, ir kiekvienas pagal savo įsitikinimus pagerbkime juos. Tai J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Step. Kaitys, J, Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiska, kun. A. Petrulis, S. banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Ir pirmuoju savo parašu dr. J. Basanavičius. Taip išliko tauta, valstybė, kalba, lietuviška dvasia. Sunku pagalvoti, jeigu būtų išsipildžiusi kito mūsų žemiečio V. Kapsuko svajonė… Viena aišku, kaip ir jo bendražygiai, ir jis būtų neišvengęs Stalino mėsmalės, Tėvynė būtų tapusi tik vienu iš Rusijos regionų, o daugiausia gyventojų būtų kalbėję ,,po prostu“ ir dvigubai daugiau kančių kelių, nužymėtų lietuvių kaulais, būtų nukloję beribę Sibiro žemę.

Mes tapome tauta, turime savo Dvasią, Vėliavą, Tautos Giesmę, bet ar tapome doresni, tyresni, kilnesni ir atlaidesni. Ar artimo meilė plazda mūsų širdyse?

O užtai tai, kad nešventėme Tavo Atgimimo dienos, atleisk, Tėvyne. Vieni kitiems įsakinėjome, bijojome, plėšėme Tavo simbolius, ir Nerimas vis klausė: ar visada, ar ilgam Tave išdavėme -Tėvyne. Tu, kaip motina, myli visus savo vaikus ir atleidi jiems. Ir kvieti visus, kurių sąžinė ir rankos švarios prieš Tave, Tavo gimtadienio dieną, garbingąją Vasario 16-ąją, su Viltimi ir Džiaugsmu iškelti prie namų Laisvės ir Nepriklausomybės simbolį-Tavo Trispalvę Vėliavą.“

Po dešimties metų skaitydamas Vinco Žemaičio, miškininko iš Žaliosios, atsiminimus, perskaičiau tokias jo eilutes iš rašinio apie pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą 1919 metais, Vilkaviškyje. Jis rašė (cituoju): ,,Pirmiausia pakviečiau aiškios tarsenos ir stipraus balso vyrą perskaityti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Po to trumpai paaiškinau perskaityto akto reikšmę Lietuvai. Lietuvą palyginau su pasakos karalaite, kurią nuožmus iš rytų kaimynas rusas buvo 120 metų užmigdęs  ir paguldęs į geležinį karstą. Dabar jau kitas kaimynas iš Vakarų taikosi ją nužudyti.“

Panašią alegoriją savo rašinyje panaudojau ir aš: (cituoju) ,,Ir kaip skaudėjo Tau širdį, kai Tavo vaikai užmiršo bočių papročius ir laužė liežuvį lenkiškai ir rusiškai, kai Šiaurės Slibinas ir Vakarų Ryklys 18 ir 20 amžiais dalijosi Tavo kūną.“

Pirmasis Vasario 16-osios minėjimas vyko Kultūros namų (dabar parapijos salė) pilnutėlėje salėje.

Minėjimo rengėjas mokytojas Algis Zeikus mane pristatė kaip ,,Žinijos“ draugijos lektorių. Turėjau kalbėti apie Vasario 16-osios Aktą ir Nepriklausomybės paskelbimą. Tame susirinkime buvome trys kalbėtojai. Susitikę pasiskirstėme temomis. Kunigas S. Tamkevičius kalbės apie sovietmetį, miškininkas Antanaitis apie dabartį ir Sąjūdžio tikslus, man paliko 1918 metų įvykiai.

A. Zeikus su mokiniais parengė meninę programą, po jos žodį suteikė man. Išėjau į scenos vidurį, rankose laikydamas A. Šapokos ,,Lietuvos istoriją“. Išdžiūvo burna ir mano kalbėjimas nebuvo man pačiam įspūdingas.

Na, ir žinios apie Vasario-16-ąją tik A. Šapokos istorijos lygyje.

Minint Vasario 16-ąją per vieną dieną teko kalbėti Gižuose, Paežeriuose, Lauckaimyje. Kai kur mano pranešimus lydėdavo merginų ansamblis, užtraukdavęs ,,Tautišką giesmę“. Iš tos grupės  menu vadovę D. Venienę, R. Stepanauskaitę-Kubilienę.

Rudeniop Sąjūdyje įvyko skilimas, prasidėjo LPS iniciatyvinės grupės vienos iš lyderių K. Prunskienės siundymas, plakatai prieš A. Brazauską. Nuo 1990 m. nuo Sąjūdžio veiklos nutolau. Į politiką socialdemokratų gretose vėl grįžau 2000 metais. Šiuo metu esu LSDP ir Vilkaviškio savivaldybės  tarybos narys.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.