Pieno puta

Pieną žįsti, rodo, kad jo nepažįsti, o kai jau geri, turi, ką turi, – silpnas, skurdus, klystantis, nepasitikintis savimi – tikrai, tikrai neatžindytas (neatžindyto reikšmės pasiklausk savo kaimo prosenelių). Norėti ir neturėti – žmogiška kasdienybė, o reikėti, siekti ir negalėti – nusikaltimas – nepažinojimas Tėvo ir savęs.

Mūsų Tautos dauguma žino ypatingą, išskirtinį šaukinį: „Jei tu gyvas pieno puta“. Pasaulio išminčiai ir tyrinėtojai šį šaukinį ir visą tekstą įvardijo nestandartiniu – nesuprantamu. Jų atvirumą reikia gerbti ir labai gerbti, nes jis mus verčia pasižiūrėti į save, į tūkstantmečių gelmę, ką iš jos atsinešėme į šias dienas.

Pirmiausiai, mes daug žinome apie pieną, bet nežinome, kad jis baltas – visų spalvų rinkinys, visą laiką judantis ir skleidžiantis visus esamus garsus. Jo vienas gurkšnis, vienas lašas yra neišmatuojama ir nenusakoma tobulybė, o puta – didysis tarpininkas tarp Tėvo ir Tautos vaikų.

Dirstelėkime į žodžius „BaLTa“ ir „ToBuLa“. Pirmas žodis rodo matomą kūną, antrasis – to kūno dvasią. Juodu sujungti lygybės ženklu: „Kas balta – tobula, ir kas tobula – balta“. Vadinasi, pienas yra tobulas. Šie trys žodžiai sujungti lygybės ženklu ir lieka tik žodis „puta“. Ar autorius prieš tūkstančius metų teisingai ir tiksliai suderino žodžius „pieno puta“? Žodis „puta“ ir jo bendrininkai „pūti, pūsti, pata, pati, pats“ ir daugelis kitų reiškia – kylančią, lekiančią, žinančią kūno dvasią, žalčio odą, išminties pėdsaką, išminties regimą dvasią,

Šių negausių, bet tvirtų žinių pakanka šaukti: „Jei tu gyvas pieno puta“, nes jau žinome ir suprantame, kad mes laukiame ne kūno ar putos, ne darbų ar pranašysčių pasirodymo, o Tėvo dvasios tarpininko, veidrodžio, rodančio mūsų dvasią, kas mes esame sau ir pasauliui. Tai skaudu ir baisu! Slibinas, išvydęs save veidrodyje, išsigando ir nugaišo. Būkime drąsūs ir atviri – Baltos, Tobulos Pieno Putos bijo visas pasaulis. Prieš du tūkstančius metų mūsų mokinį dėl žodžių: „Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis tėvas“ prikalė prie kryžiaus už stabmeldystę, kad žmogų palygino su Dievu. Europa prieš 1000-700 metų mus nuteisė už tą pačią stabmeldystę: „… jie nesiima svarbesnio darbo … nepasiteiravę savo Dievo“. Šios dvi žinios liudija įstatymą, kad pasaulio tautos ir jų kalbos Dievo pažinimo dvasioje per du tūkstančius metų nepajudėjo nė per nago juodymą, nepriklausomai nuo universitetų, akademijų, dvasinių  bendruomenių, lyties ar amžiaus. Šiuos žodžius išgirdęs didis Dievo pažinimo išminčius iš karto šaukia: „Tu nori pasakyti, kad ir aš nepažįstu Dievo?“. Į klausimą klausimu: „O ką pats Dievas tau sako?“ Juk pažįstami visada turi daug apie ką kalbėti.

Mūsų kalboje nebuvo žodžių pagonis, stabmeldis, klaidatikis, netikintis, bedievis, nes mūsų Tautoje nebuvo dviejų lygių, tapačių žmonių kaip ir kitose tautose. Visi visi buvome ir esame skirtingi, bet pasaulyje vienintelė mūsų Tauta, kurios kiekvienas žmogus yra AŽ (aš), už kurį nėra kito aukštesnio, išmintingesnio, galingesnio ir t.t., nes šį įstatymą patvirtino Tėvas save įvardindamas AŽ (tik mūsų kalboje). Pirmutinė A ir paskutinė Ž vienam žodyje yra tobulybė. Dabar jau žinome, kad mūsų svarbiausias, galingiausias ir tobuliausias bendravimas su Tėvu: „Klausk Tėvo ir daryk jo atsakymą“. Nors visi esame skirtingi ir visi artėjame ir tolstame nuo Tėvo, bet visą laiką esame Jame – įstatymas. Vadinasi, skaudžiausia, vargingiausia ir baisiausia tolėjimo dvasia – žmogaus, šeimos, bendruomenės, genties, valstybės ir tautos – nesikalbėjimas su Tėvu (nei tiesiogiai, nei per tarpininkus).

Taip byloja mūsų tautosaka.

Ir dar. Melsdamiesi nenusidėkime, nesakykime, kad Tėvas nuo mūsų slepia ir jo darbai yra stebuklai. Nemėgdžiokime kitų tautų. Paslaptys ir stebuklai jiems reikalingi dėl jų kalbų  menkesnių galimybių. Jiems nežinoti yra įstatymas, nes nežino kurio klausti, mums nežinojimas – nusikaltimas – už kurį reikia būtinai atsilyginti.

Norime ar nenorime, bijomės ar džiūgaujame PIENO PUTA artėja į mūsų Žemę ir į Tautą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite