Pagrindinis > Naujienos > Petras Šapalas: „Svajonės išsipildo, tik duok joms laiko!“

Petras Šapalas: „Svajonės išsipildo, tik duok joms laiko!“

 

…Jam visada trūksta laiko. Manė: išeis į pensiją, tai ko jau ko, o laiko turės į valias. Kur tau! Vos spėja suktis: tiek darbų, tiek pomėgių, o gyvenimas tik vienas! Na, ir pensininku jį vadinti nedrąsu: tiek energijos kitąkart nė dvidešimtmetyje ir su žiburiu nerasi. Tiesa, buvęs marijampolietis, šiuo metu gyvenantis Surgučių kaime (Sasnavos sen., Marijampolės sav.), Petras ŠAPALAS (g. 1953 m.) linkęs kukliai vertinti savo gyvenimo būdą (pirmiausiai dėl to, jog tiek daug dalykų dar nėra išbandęs), tačiau faktai kalba ką kita. Jis – motorizuotos skraidyklės pilotas–instruktorius, Marijampolės aeroklubo narys, radijo mėgėjų klubo „Hercas“ narys, medžiotojas, žvejys, savo krašto istorijos entuziastas… Taigi daugybė pomėgių, kuriems jis atsidavęs visa esybe, taip pat nepamiršdamas namų, šeimos, kasdienių pareigų. Gal dėl to šiam žmogui taip trūksta laiko, kad jis moka branginti kiekvieną akimirką, išnaudoti ją prasmingai. Todėl kas jau kas, o nuobodulys jam nepažįstamas!

Radijo mėgėjas – nuo 15 metų!

Petras Šapalas kilęs iš Kantališkių kaimo (Sasnavos sen., Marijampolės sav.). Aštuonias klases baigė Sasnavos vidurinėje mokykloje, po to – tuometinėje Marijampolės 7 – ojoje profesinėje technikos mokykloje mokėsi šaltkalvio – surinkėjo specialybės ir tuo pat metu – vakarinėje mokykloje krimto vidurinės mokslus.

1972 m. Petras buvo pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, tuomet paprastai dvejiems metams. Bet ne Petrui: Juodosios jūros kariniame jūros laivyne, įsikūrusiame Sevastopolyje, jis „atpylė“ visus trejus ir dar penkias dienas, eidamas atsakingas tolimojo ryšio radiotelegrafininko –operatoriaus pareigas! Pats likimas jį vedė prie šių pareigų armijoje. Būdamas vos 15 metų amžiaus (beje, būtent šio amžiaus sulaukus ir pradėjo formuotis visi dabartiniai pomėgiai, tuomet, tiesa, kaip užuomazgos jiems), Petras susidomėjo mėgėjiška radijo veikla. Sasnavoje gyvenęs Justinas Treigys, tuo užsiiminėjęs, paauglį paskatino į radijo ryšį pažvelgti šiek tiek iš arčiau – kaip į galimybę ne tik klausytis, bet ir bendrauti per didelį atstumą kone su visu pasauliu (tuo metu tai buvo kvapą gniaužianti perspektyva, ypač jaunam žmogui tai atrodė kone kosmosas, telpąs į palyginti nedidelę dėžutę), o Genadijus Draskinis mokė susidomėjusį mokinuką Morzės abėcėlės. Taigi į armiją Petras jau turėjo gana neblogą supratimą apie radijo ryšį, buvo pramokęs Morzės abėcėlės, tačiau kad likimas jam ištraukė burtą būti laivyno ryšių mazge radiotelegrafininku, tai buvo labai didelis netikėtumas: apie savo pomėgį jis, rodos, niekam nepasakojo, juolab „valdžiai“ nesigyrė. Tiesa, naujai iškeptam jūreiviukui pirmiausiai teko labai rimtai daugiau nei pusę metų mokytis specialybės, o paskui – Morzės abėcėle priėmimai–perdavimai, ir taip diena iš dienos. Iš armijos Petras grįžo I klasės radistas. Įsidarbinęs Marijampolės automatų gamykloje galėjo ir savo pomėgiui atsidėti, mat gamykloje buvo mėgėjiška kolektyvinė radijo stotis. Būtent čia jis save realizavo ir kaip sportininkas, dalyvavęs daugelyje tokio pobūdžio varžybų Lietuvoje ir buvusiose Sovietų Sąjungoje. Jau daugiau nei 30 metų P. Šapalas Marijampolės radijo mėgėjų klubo „Hercas“ narys ir jokiu būdu ne „popierinis“! Įsigijęs modernią radijo įrangą, jis iki šiol radijo bangomis sklando virš pasaulio, gaudymas iš įvairiausių šalių pranešimus ir siųsdamas juos atgal arba – plačiajam pasauliui žinią apie save.  

Į medžioklę atvedė ir nuo paauglystės treniruotas akies ir rankos taiklumas 

1979 m. P. Šapalo gyvenime vieni iš lemtingiausių: jis veda dabartinę savo žmoną Aldoną. Šiais laikais pagal astrologinius duomenis pora keltų bent nuostabą: abu gyvatės, abu skorpionai – užgels, užkandžios vienas kitą! Bet nieko panašaus nebuvo nei tada, kai mainė aukso žiedus, nei tada, kai šeimoje krykštė trys vaikai, nei dabar, kai visi vaikai savarankiški.

Jauna šeima, keletą metų pagyvenusi žmonos tėviškėje Surgučiuose, išsikėlė į Marijampolę, kad… gerokai vėliau čia vėl sugrįžtų (jau 14 metų Šapalai, atsisveikinę su miestu, gyvena Aldonos tėviškėje).

O tuomet, sparnuotoje jaunystėje, miestas buvo galimybė kabintis į gyvenimą. Kaip ir Petro, šeimos galvos, praktinis požiūris lėmė darbovietės pasirinkimą: jis vien iš materialinių paskatų priėmė pasiūlymą dirbti tuometiniame Marijampolės griežtojo režimo kalėjime (mat jam buvo pažadėta: trejus metus ten išdirbs, gaus butą). Šioje jėgos struktūros įstaigoje P. Šapalas pradėjo dirbti paprastu šaltkalviu – įrankininku, net nenutuokdamas, jog ši darbovietė taps tramplinu į didesnes karjeros galimybes bei… streso ir iššūkių uostu. Vos pradėjęs kalėjime dirbti ir šios įstaigos vadovybės paskatintas, Petras įstojo į Alytaus politechnikumo neakivaizdinį skyrių, kur įgijo pramonės įrengimų montavimo, remonto technologo specialybę. Vos gavęs diplomą, P. Šapalas pradėjo eiti naujas pareigas: tapo darbo organizavimo inžinieriumi. Karjera tik kilo aukštyn. Po pusės metų stažuotės gavo vidaus tarnybos jaunesniojo leitenanto laipsnį, kurį vėliau „pasikėlė“ iki vyr. leitenanto. Kartu su vardais kito ir pareigos. Savo karjerą kalėjime 1991 m. P. Šapalas baigė jau kaip būrio viršininkas.

Tie metai buvo pokyčių metai: nuo 1979 m. iki 1991 m. dirbęs kalėjime, Petras 1991 m. tapo Marijampolės miesto policijos nuovados apylinkės inspektoriumi. 1997 m. jį pervedė į Marijampolės policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrių dirbti skyriaus vadovu, dvejus metus dirbo ir vyr. inspektoriumi, kol 2000 m. rugsėjo 30 d. ne tik su jėgos struktūromis, bet ir apskritai su darbu atsisveikino – išėjo į pensiją.

1990 m. draugas Petrą pasivadino į medžioklę Šunskų miške pabūti varovu. Užteko vienintelio karto, kad užsikabintų. Ėmė ne tik domėtis medžiokle, bet jau 1992 m., išlaikęs egzaminus, tapo tikru medžiotoju (šiandien Petro kolekcijoje – net trys šautuvai: du lygiavamzdžiai ir vienas graižtvinis), Marijampolės medžiotojų klubo „Tauras“ nariu. Kaip dabar pastebi, kelias į medžioklę jam, matyt, buvo tiesiamas nuo pat paauglystės. Nuo 15 metų amžiaus Petras jau „turėjo reikalų“ su ginklais: lankė kulkinio šaudymo būrelį (treneris Juozas Černius), buvo įvairiausio lygio varžybų prizininkas ir nugalėtojas. Taigi medžioklė jį grąžino į tuos laikus, kai rankos ir akies taiklumas tilpdavo į trumputę šūvio akimirką.

P. Šapalas į medžioklę pasinėrė su visu atsidavimu: stengiasi dalyvauti visose kolektyvinėse medžioklėse. Kas labiausiai šiame pomėgyje „veža“? „Buvimas gamtoje, geras kolektyvas“, – lakoniškai atsako Petras, pastebėjęs, jog pastaruoju metu būtent tai ir yra svarbiausia, o ne kažką sumedžioti, trofėjų namo parsivežti. Kodėl? „Žvėrelių ėmė gaila darytis…“ – sako medžiotojas.

Kelias į dangų prasidėjo nuo šuolio parašiutu

15 metų būdamas Petras labai norėjo ir su parašiutu iššokti, tačiau tam buvo būtinas tėvų sutikimas. Deja, šio sutikimo tuomet paauglys negavo, ir svajonę kuriam laikui teko pamiršti. Tas „kuris laikas“ buvo „tik“ 20 metų, taigi pirmąjį šuolį parašiutu Petras atliko būdamas 35 – erių, prieš tai buvusiame „dosafe“ 3 mėnesius lankydamas parengiamuosius kursus su…, kaip dabar sako, 15 metų vaikais, kurie jį dėde vadinę. Bet Petrui tai buvo nė motais: šuolis po šuolio, kol jų per du šokinėjimo sezonus susikaupė 26 (jau buvo pasiekęs 10 sekundžių laisvo kritimo ribą), tačiau tuomet kaip tik pakeitė darbovietę, tad šiam pomėgiui visiškai nebeliko laiko. Šiuo metu P. Šapalo „įskaitoje“ – 48 šuoliai: vieną kartą per metus jis vis tiek iššoka iš lėktuvo su parašiutu ant nugaros…

Apie 10 metų dangų raižo motorizuota skraidykle

Meilė dangui (atsimena: būdamas vaikas spoksos akių neatitraukdamas į dangų, o jei dar lėktuvas jame pasirodo, gyslose kraujas ima kaisti, tačiau net svajoti apie aviacijos mokslus nebuvo jokių sąlygų). Bet dangus Petrą vis tiek susirado. 1998 m. Sasnavos aerodrome vyko aviacijos šventė, kurioje P. Šapalo dėmesį patraukė motorizuotos skraidyklės. Ėmus jomis domėtis nuodugniau, švystelėjo išganingas suvokimas: juk tai pats paprasčiausias būdas atsiplėšti nuo žemės! Ir nauja svajonė: kada nors… Tas „kada nors“ atėjo visai netrukus, vos po poros metų, kai išėjo į pensiją. Atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmė ieškoti bendraminčių, o suradęs su vienu iš jų – jau šviesios atminties Giedriumi Marčiukaičiu – kartu nusipirko vienvietę motorizuotą skraidyklę (MS) (pilotuoti mokėsi Kaune – baigė „Skraidūnų“ klubo organizuojamus tokio pobūdžio kursus). 2002 m. liepos 7 d. P. Šapalas, kaip licencijuotas MS pilotas, atliko pirmą savarankišką skrydį. Po keleto metų sėkmingo skraidymo Petras, baigęs tokio pobūdžio kursus, tapo ir MS pilotu – instruktoriumi, šiuo metu parengęs ir išmokęs skraidyti jau apie dešimt MS pilotų. P. Šapalas jau apie 10 metų skraido dviviete MS, aktyvus Marijampolės aeroklubo senbuvis.

Prisiekęs žvejys ir savo krašto istorijos entuziastas

Savęs Petras neįsivaizduoja ir be žvejybos. Užaugęs ant Sasnos upelio kranto, žvejojo kone nuo to laiko, kai išmoko vaikščioti. Siūlas, sąsiuvinio sankabėlė, žąsies plunksna, artimiausiame krūme išlaužta lazda – tokie žvejybos įrankiai, išlikę iš vaikystės prisiminimų. Tiesa, Petras savęs negali vadinti žveju – fanatiku, o ypač žvejoti mėgsta žiemą (ar ne todėl, kad atlieka laiko nuo kitų pomėgių?).

P. Šapalas taip pat – didelis savo krašto istorijos entuziastas. Užteko jam perskaityti G. Ilgūno knygą „Prie Sasnos ir Šešupės“, kai atsivėrė poreikis sužinoti, ką kalba kone kiekvienas tėviškės laukas, miškas, kaip čia žmonių gyventa prieš 70, 100 ir daugiau metų (prieš tiek, kiek jau neneša asmeninė atmintis).

Pomėgiai padėjo įveikti stresines situacijas

Visi pomėgiai šiam žmogui vienodai brangūs, visiems jiems iki galo atsidavęs, tačiau apgailestauja, kad dar tiek daug įdomių dalykų nėra išbandęs (ypač apgailestauja, kad neteko kopti įkalnus…). Vis dėlto Petras nelinkęs priekaištauti likimui, kuris visgi buvęs maloningas, išpildė didžiąją dalį svajonių. „Ko nepasiekiau jaunystėje, pasiekiau vėliau, – sako P. Šapalas ir prabyla kone nukaltu aforizmu:– svajonės išsipildo, tik duok joms laiko!“

Petras prisimena: ir kalėjime, ir policijoje sunku buvo… – ne be reikalo anksčiau į pensiją iš tų institucijų išleidžiama. Vieša paslaptis: jėgos struktūrose dirbant, gyvenimo trukmė mažesnė: stresai, vidinis disbalansas, ankstyva mirtis, alkoholis ir t.t. „Gerti, rūkyti neišmokau…“ – sako P. Šapalas, kuris savo stresais tvarkėsi… pasinerdamas į pomėgius.

Petras neslepia: kai dirbo policijoje, per daug į galvą ėmė svetimas bėdas – net, kaip sakoma, „stogas“ ėmė važiuoti… „Nebuvo tuomet, kai aš dirbau, dabar galiojančio įstatymo dėl smurto artimoje aplinkoje, – sako P. Šapalas, – taigi tuomet tokiose situacijose policija išties buvo bejėgė… Nusivyliau vyrų gimine: pažinus tai, kas vyksta šeimoje, atrodo kaip baisiausias košmaras… Nenoriu būti blogas pranašas, bet, mano nuomone, visuomenė kovą su nusikalstamumu jau pralaimėjusi – mūsų valstybė šią kovą pralaimėjo jau seniai, priimdama nusikaltėliams, o ne doriems visuomenės piliečiams naudingus įstatymus… Mirties bausmės panaikinimas, švelnios bausmės už itin didelius nusikaltimus irgi – nieko gero…“ Nepalūžti, išlikti paprasčiausiai žmogumi tarp kitų žmonių jam padėjo… atsitraukimas ir pasinėrimas į pomėgius.

Stresų pilna žemė per sunki? Palik ją! Pakilai į dangų, problemos ant žemės lieka! Tokiu būdu Petras gelbėdavosi, kai jau skraidė MS (tiesa, jau nebedirbdamas jėgos struktūrose). O kol dar neskraidė, į pagalbą pasitelkdavo kitus savo pomėgius.

Išėjęs į pensiją, kaip prisimena, kokius du mėnesius depresavo, net 5 kg svorio numetė. Išsimušimas iš įprasto ritmo, buvusio gyvenimo režimo tapo tikra rykšte. Vis dėlto ir tuomet P. Šapalas neleido sau palūžti: gana greitai susigriebė, ėmė ieškoti bendraminčių, galimybių savirealizacijai, su nauja jėga atsigręžė į savo pomėgius, netgi naujų susirado.

Nors gyvenimo nelinkęs spalvinti rožinėmis spalvomis, Petras nesiguodžia, nesiskundžia, mat laikosi principo: kas per daug kalba, yra pažeidžiamas. Šis žmogus linkęs išlaikyti vidinę ramybę, nors žino, kas yra sunkumai: nesusikrovė turto, gyvena nuo pensijos iki pensijos, bet…. Žmona, niekada nekėlusi vyrui triukšmo dėl jo skiriamo laiko gausiems pomėgiams, užaugę vaikai visi kažkur šalia, anūkėlė… „Kad ir ką keisčiau savo gyvenime, jei galėčiau pakartoti iš naujo, nekeisčiau vienintelio dalyko –  žmonos“, – šypsosi P. Šapalas.    

„Ištraukiau laimingą bilietą, – sako Petras, apžvelgdamas savo nueitą gyvenimo kelią, – be didelių pastangų, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pasiekiau, ką norėjau, ir dar daugiau“.

Laima GRIGAITYTĖ   

Asmeninio Petro Šapalo albumo nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE