Pagrindinis > Naujienos > Pavasario paukšteliai ir jų balsai

Pavasario paukšteliai ir jų balsai

 

Pasibaigus nelabai šaltai ir neypatingai snieguotai žiemai, vieni po kitų iš šiltesnių kraštų pasirodė smulkieji giesmininkai. Miškas dar sapnavo žiemos sapną, o jie vos tik grįžę vienas už kitą garsiau traukė savo giesmeles, pranešdami savo gentainiams apie tai, kad vienas ar kitas miško, lauko ar pelkės kampelis jau turi šeimininką.

Vienos pirmųjų apie savo teritorines pretenzijas skambiu varpeliu skubėjo pranešti didžiosios zylės. Jų gana nemaži drauge žiemoję būreliai pamažu subiro į poras ir jau rinkosi inkilėlį ar uoksą lizdui. „Cilp-calp, cilp calp“, – maždaug tokia neįmantri jų giesmelė. Jų patinėlį nuo patelės lengvai gali atskirti ir mėgėjas – patinėlio „kaklaraištis“ juodas, platus, eina per pilvelį iki pat uodegos. Gi patelės juostelė siaura, po krūtine jau beveik ir baigiasi.

Linguodamos ilgas uodegas po kiemus, laukus ir keliukus bėgioja vikrios baltosios kielės. Jų vyriška pusė taip pat ryškesnėmis spalvomis pasipuošusi, dairosi kokio plyšelio pakraigėje savo lizdeliui. Dar sako, kad jas gandras ant uodegos atneša. Jei ir taip, tai bent jau pas mane gandras grįžo atbulas, uodega į priekį, nes kielę pamačiau anksčiau nei gandrą.

Tikras atradimas šį pavasarį man buvo ilgauodegės zylės. Skambiu balsu nepasižymi, tačiau keletą kartų išgirdus pamiškėje jų kuklų čirpsėjimą atskirti nuo kitų visai paprasta. Iki šiol galvojau, kad pas mus jos tik žiemoja, ir nieko keisto – nors ir labai gražios, bet mažutės, tylutės. Galva su kūneliu sudaro beveik ištisą pailgą baltą kamuoliuką, prie kurio lyg prismeigti juodi sparneliai ir ilga, pusę paukštelio sudaranti uodega. Pečiai rudi, galvą puošia trumputis mažutis snapelis ir akių karoliukai plonyčiais geltonais apvadėliais. Jei nežinosi, ko ieškoti, gali visai šalia praeiti ir nepastebėti. Vėlų rudenį ir žiemą teko jas ne kartą matyti klajojant kartu su kitų zylių būreliais, bet į lesyklėlę nei karto neatskrido. Užtat išėjęs paklajoti ar tykoti žvėrių sutikdavau beveik kiekvieną dieną. Ir dabar, jau gegužės pabaigoje, beveik kaskart girdėjau jas čirpiant virš slėptuvės, kurioje jau daugybę rytų praleidau stebėdamas pamiškės balos paukščius. O kiek džiaugsmo buvo, kai kiek anksčiau pamačiau jų porelę visai greta savo namų, o viena iš jų nešėsi beveik savo dydžio plunksną lizdui.

Pirmąją liepsnelę pamačiau dar pavasario pradžioje, tačiau nors ir labai dažnai matydavau, bet vis arba kokiame tankiame brūzgyne, arba aukštai medžio šakose. Gražios nuotraukos padaryti kol kas nepavyko, bet anksčiau ar vėliau vis tiek nufotografuosiu, tuo labiau, kad ne kartą ir pakankamai arti prisileido. O štai jų giesmelė man truputį keistoka… Tokia lyg be pradžios ir pabaigos, nors jau lengvai išskiriu iš kitų paukščių choro. Atrodo, kad jos čiulba ne skelbdamos apie save, o tiesiog savo malonumui. Sutreliuoja, lyg ir atsidūsta, ir toliau čiurlena. Va būtent, ne čiulba, o čiurlena.

Jei liepsnelę lengva pastebėti dėl ryškios oranžinės-raudonos krūtinės, tai kitą čiulbuonėlį pamatyti kur kas sudėtingiau. Kalbu apie karetaitę. Mažutė, raiba, su stačia uodegėle. Vis šmirinėja pažeme tarp senų išvartų, sausų stagarų ir pirmųjų žolynų. Toks rainas peliukas su sparneliais. Ir jei yra kur privirtę sausuolių, ypač jei išverstomis šaknimis, tai beveik garantuotai ten bus ir karetaitė. O jau giesmelės gražumas… Net nesitiki tokio garso iš tokio mažylio. Įsitaiso ant aukštesnio stuobrio ar atsikišusios išvartos šaknies ir čiulba. Garsiai, raiškiai, su ugnele. Net užsimerkia iš to malonumo. Eidamas ryte į darbą kartais sustoju jos pasiklausyti. Pirma išgirstu melodiją, o tada jau dairausi paties giesmininko. Štai, tupi ant atsikišusio žabaro. Nors ir mažutė, bet čiulba atvirose vietose, kad visi matytų. Pagyrūnė… bet turi kuo girtis, ji tikrai puiki giesmininkė.

Pašešupio nendryne tarp sausų nendrių stagarų apie savo valdas visiems norintiems pasakoja nendrinė starta. Giesmelė paprasta, vos trijų skiemenų, bet koks dainorėlio gražumas… Nors patelė visa slepiamųjų spalvų, bet patinėlis gražiais šviesiais marškinėliais ir smalos juodumo kepure. Įsitaiso ant aukščiausios nendrės, ir skiemenuoja… Prieš keletą dienų užmirkusioje ir nendrėmis apaugusioje pievoje mačiau net tris šiuos gražuolius. Nors jų balsas ir neypatingas, bet irgi lengvai atpažįstamas. Patelių paskutiniu metu nemačiau, gal per daug reikalų turi, kad niekais užsiimtų.

Yra dar daug įvairiausių giesmininkų, vieni ryškūs, kiti pilkučiai. Vieni plėšia visa gerkle, o kiti vos girdisi. Negalėčiau išskirti kurio nors vieno – visi jie man mieli ir laukiami. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų balsus sunku pažinti, tačiau bent jau pagrindinius pradedu skirti. Specialiai nerašiau nei apie lakštingalą, nei apie dažniausią Europos paukštį kikilį. Juos daug kas pažįsta, o jei ir nepažįsta – tai bent girdėję, kad tokie yra. Norėjau parodyti nors dalelę mus supančios įvairovės, koks vis tik turtingas mūsų kraštas. O dėl balsų pažinimo… Nesakau, kad tai paprasta, bet paukštį išgirsti kur kas paprasčiau nei pamatyti. Tad mokytis verta. Žinoma, jei tai įdomu, kitaip nieko nebus…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Varpeliu skambina didžiosios zylės patinėlis. Baltoji kielė renka maistą savo jaunikliams. Ilgauodegė neša plunksną savo lizdui. Smalsuolė ilgauodegė zylė. Ilgauodegių zylių porelė. Iš aukštai mane stebi liepsnelė. Liepsnelė. Jei ne ta šakelė, būtų buvę gerai... Karetaitė ant eglės išvartos šaknų. Karetaitės giesmelė iš labai arti. Belaukiant paukštelių, kartais ir tokie užsuka – rudasis pelėnas. Dar neišsišėręs nendrinės startos patinėlis. Karklų brūzgyne slepiasi nendrinės startos patelė. Ant nendrės supasi nendrinė starta. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Pavasario paukšteliai ir jų balsai

  1. Dekoju tau Vaidai uz puikiai isdestytus pastebejimaus apie misko giesmininkus.Tu turi ta rasytojo plunksnos ivaldymo galia. Tegul liejasi zoddziai i sakinius , sakiniai i staipsnius. Malonu skatyti ir isijausti i pasakojimus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite