Pavasarinė sula: ir maistas, ir vaistas

Kai nutirpsta sniegas, o medžiai dar visi pliki – tik ruošiasi naujam gyvybės etapui – pumpurų sprogimui, pats laikas leisti sulą. Mat tokiu metu medžių šaknimis ir kamienu brinkstančių pumpurų link kylantis vanduo, pavasarį perduodamas po žiemos atsigaunančio medžio vainikui, liaudyje vadinamas sula, būna praturtintas įvairių mineralų, cukraus, todėl nuo seno naudojamas maistui ir net gydymui. Beržų ir klevų sula Lietuvoje buvo ne tik gana populiarus gėrimas iki XX a. vidurio, bet ir iš jos  tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus (jei sula  veržiasi gausiai – vasara bus lietinga). Sulos, kaip natūralaus vitaminų šaltinio, nederėtų pamiršti ir dabar.

Kada ir kaip renkama sula?

Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti išėjus įšalui, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4–6 °C, ir baigia, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite–dviem anksčiau nei beržai. Sula gaunama nepakenkiant medienai, iš šiaurinės medžio pusės 70 cm aukštyje grąžtu pragręžus iki 5 cm gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti  (geriausiai rinktis stiklinį indą. Dėl plastikiniuose induose esančių cheminių medžiagų sula gali įgauti specifinį skonį). Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys.

Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota maisto saldinimui). Sula intensyviai teka keletą savaičių, tačiau patyrę sulos išgavimo meistrai skysčio tekėjimą pratęsia pakankamai ilgą periodą: pradžioje sulą leisdami iš ant kalvelių augančių medžių, vėliau pereidami prie šaltesnėse lomelėse augančių medžių.

Sulą galima rinkti iš visų beržų ar klevų, bet patariama vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos mineralinėmis medžiagomis ir kuriose naudojami įvairūs chemikalai.

Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui? Medis, iš kurio tekinama sula, nežūsta, tačiau praranda gan daug maisto medžiagų. Tokie medžiai kurį laiką auga lėčiau, trumpesnės jų šakos, smulkesni lapai, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, dažnai nežalojant tų pačių medžių kamienų. Tekinti sulą turėtume iš menkesnių ar iškirtimui numatytų medžių.

Ir nuotaikai pagerinti, ir ligoms gydyti

Sula – skanus, stiprinantis, gaivinantis ir naudingas gėrimas. Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra obuolių rūgšties, sacharidų (gliukozė, fruktozė), organinių rūgščių, vitaminų C, PP, kalio, kalcio, geležies druskų ir daug kitų mineralinių medžiagų, mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją.

Beržų sula tirpdo šlapimtakių akmenis, todėl ja, kartu su kitais preparatais, gydoma akmenligė. Šį gaivų gėrimą patariama gerti nuo mažakraujystės, bronchito, anginos, furunkuliozės, podagros, egzemos. Net ir konservuotos beržų sultys nepraranda vertingų savybių ir aromato.

Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, reumatu, radikulitu, artritu, osteochondroze ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją. Taip pat vartojama trūkstant vitaminų, nuo seno naudojama plaukų ir odos priežiūrai. Moterys ja prausdavo veidą.

Kad sula teiktų naudos gydant ligas, reikia išgerti apie 2 litrus per dieną. Kitais atvejais geriama po stiklinę 3 kartus per dieną likus pusvalandžiui iki valgio.

Ankstyvą pavasarį naudinga kasdien gerti beržų sulą ir profilaktiškai. Pajusite, kad tampate stipresni, rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas. Jūsų kraujyje padaugės eritrocitų ir hemoglobino, pagerės nuotaika ir savijauta.

Beržų sulą galima maišyti su įvairių vaisių ir daržovių sultimis ar užpilti ant kokių nors vaistinių augalų (pavyzdžiui, jonažolių, takažolių, erškėtuogių, mėtų, melisos ir kitų) – gydomosios jų savybės sustiprina gydomąjį beržų sulos poveikį.

Įspėjimai: beržo preparatų nevartoti sergant inkstų ligomis. Beržų sulą saikingai vartoti reikia sergant cukriniu diabetu.

Kaip sulą išlaikyti kuo ilgiau?

Nepamirškite, kad šviežia sula greitai rūgsta, taigi geriausia gerti šviežią sulą, nes palaikius ilgiau kaip keletą dienų ji gali iš gydomojo gėrimo virsti nuodais. Jeigu sula neišgeriama iš karto, reikia ją laikyti užsuktame stiklainyje šaldytuve arba supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.

Šviežios sulos sezonas labai trumpas, o ja mėgautis norisi kuo ilgiau. Norėdami kuo ilgiau išlaikyti sulą, mūsų senoliai išmoko daryti iš jos girą – ją raugindavo statinaitėse. Nuo seno Dzūkijoje išlaikydavo sulą net iki vasaros darbų. Supylę ją į statinę, ant viršaus užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule ir pastatydavo rūsyje vėsioje vietoje. Sudygusios avižos suformuodavo savotišką dangtį ir apsaugodavo skystį nuo sąlyčio su aplinka. Karštomis vasaros dienomis kaimiečiai šiuo gėrimu malšindavo troškulį. Lietuvoje toks gėrimas buvo ganėtinai populiarus iki XX a. vidurio.

Kartais tokią sulą raugindavo į statinaitę įdėdami naminės duonos, juodųjų serbentų lapų ir ją apdėdami šiaudais bei apipildami avižomis. Iš sulos galima greitai pasigaminti ir skanios giros. Tam reikia beržų sulą pašildyti iki 35 laipsnių temperatūros, įdėti mielių su cukrumi, indą uždengti ir laikyti 5–10 laipsnių temperatūroje tris keturias dienas.

Dar skanesnė bus gira, jei į sulą įdėsite medaus, gvazdikėlių, citrinos žievelės ir pavirę ant silpnos ugnies atšaldysite, tada įdėsite mielių, o paskui perkošę supilstysite į butelius, įmesite po keletą razinų ir sandariai uždarę palaikysite vėsioje vietoje.

Rauginta sula – labai gaivus, suteikiantis jėgų ir gerinantis virškinimą gėrimas, ypač tinkantis sunkiai dirbantiems žmonėms atsigerti. Ji taip pat labai tinka sportininkams, dažnai ir gausiai pirtyje prakaituojantiems, persirgusiems infekcijomis žmonėms. Rauginta sula atkuria mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujyje.

Beržų sulą galima konservuoti (tuomet galėsite ją laikyti keletą mėnesių). Iš jos galima pasigaminti net šampano! Beržų sula savo vertingųjų ypatybių nepraranda ir konservuota.

„Skystasis auksas“

Dažniausiai pavasarį prisileidžiame beržų sulos, bet klevų suloje dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų, tad neatsiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų sulos sudėtyje esantis didelis fruktozės kiekis stabilizuoja cukraus kiekį kraujyję ir taip smaližiams sumažina saldumynų potraukį.

Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį pat kiekį cukraus. Ši sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.

Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų – kalio, geležies, kalcio, vario. Beržų suloje būna 1-2, o klevų – 2-4 (cukrinių klevų – iki 20) procentai cukraus.

Ypač vertingas yra klevo sirupas, kuris Lietuvoje nėra plačiai paplitęs, todėl daugiausia importuojamas iš Kanados. Klevo sirupas puikiai tinkamas tiek maisto ruošimui, tiek sveikatai. Naudojant patiekalams saldinti, klevo sirupas net pranašesnis už medų – jame mažiau kalorijų, o naudingų mineralų koncentracija didesnė. Be to, klevo sirupas – magnio ir cinko šaltinis. Tai saldiklis, kurį rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligų gydytojai.

Vienam litrui klevo sirupo pagaminti reikia beveik 40 litrų sulos (cukraus koncentracija sirupe siekia apie 60 procentų).

Jei ruošiatės klevo sirupą gaminti savarankiškai, tam geriausiai tiks kaimiška lauko virtuvė, nes gamybos procese išsiskirs daug drėgmės.

Parengė Laima GRIGAITYTĖ