Antradienis, gruodžio 11, 2018
Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Psichologija > Pasitikėjimas savimi.Kodėl jis toks svarbus kiekvieno gyvenime?

Pasitikėjimas savimi.Kodėl jis toks svarbus kiekvieno gyvenime?

 

 Kaip pasitikėti savimi?

Viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės kreipiasi pagalbos į psichologus, yra žema savigarba ir nepasitikėjimas savimi. Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja aktyvūs, veržlūs, pasitikintys savimi žmonės, mokantys apginti savo teises ir užsitikrinti norimą padėtį visuomenėje. O drovūs, abejojantys savo sprendimais, savimi nepasitikintys žmonės dažnai lieka nuošaly ir turi paklusti drąsesnių žmonių diktuojamoms taisyklėms. Jie dažnai nemoka atsisakyti, apginti savo nuomonę ir teises, lengviau tampa kitų žmonių manipuliacijos aukomis.

Tačiau daugelis iš mūsų sutiktų, kad su mažiau savimi pasitikinčiu žmogumi yra lengviau ir kartais maloniau bendrauti nei su gerai savo vertę žinančiu ir pasitikėjimo savimi nestokojančiu pašnekovu. Pirmieji niekada nesipriešina, lengvai sutinka su siūlomais sprendimais, yra paslaugūs ir malonūs. Mums su jais yra patogiau ir mes geriau jaučiamės. Tačiau vargu ar gerai jaučiasi mūsų nedrąsus ir paslaugus pašnekovas. Galime tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuris nebe pirmą kartą sutiko atlikti darbą, kurio nekenčia, nueiti į nuobodų susitikimą, išleisti pinigus nereikalingam daiktui. Jis pyksta ant savęs ir graužiasi, kad lemiamu momentu nemokėjo apsiginti ir griežtai pasakyti: „Ne“. Žema savigarba gali tapti rimta problema, neleidžiančia žmogui džiaugtis gyvenimu, siekti savo tikslų, visavertiškai tenkinti savo poreikius ir siekti aukštos gyvenimo kokybės.

Teigiamas savęs vertinimas yra visiškas ir besąlygiškas savęs priėmimas, pripažįstant, kad žmogus gali turėti ir stipriųjų, ir silpnųjų savybių, ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Manoma, kad teigiamą savivertę apibūdina du pagrindiniai gebėjimai, tai yra:

1) gebėjimas prašyti to, ko nori pats žmogus;
2) pasirengimas gauti tai, ko pats žmogus nori.

Savivertė turi labai didelį poveikį tam, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniu pasauliu. Paprastai žmonės, kurie aukštai save vertina:

• didžiuojasi savo pasiekimais;
• labai ryžtingai atstovauja savo interesams;
• moka prisiimti atsakomybę už savo veiklą;
• kantriai įveikia nesėkmes, jeigu kas nors nevyksta taip, kaip norėtųsi;
• entuziastingai priima naujus iššūkius;
• jaučiasi galintys paveikti aplinkinius;
• leidžia sau patirti ir išreikšti įvairius jausmus;
• žino savo poreikius ir moka juos apginti.

O žmonės su žema saviverte:

• vengia naujų ir sudėtingų situacijų;
• juos lengva valdyti ir jais manipuliuoti;
• dažnai pasirenka gynybinę bendravimo manierą;
• lengvai nusivilia kitais žmonėmis;
• neleidžia sau jausti ir tinkamai išreikšti įvairius jausmus;
• dažnai kaltina kitus žmones dėl savo nesėkmių.

Kas yra savivertė? Tai savęs suvokimas – tai, ką apie save galvojame ir kaip jaučiamės. Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas ir neigiamas. Kuo daugiau teigiamų ypatybių sau priskiria žmogus, tuo geriau jis save vertina, o kuo daugiau neigiamų – tuo prasčiau. Savigarba nepriklauso nuo sėkmės. Save gerbiantis žmogus tiesiog nuoširdžiai priima save tokį, koks jis yra, myli save už tai, kas jis yra, o ne dėl to, ką gali padaryti. Savęs priėmimas prasideda nuo nuoširdaus žvilgsnio į save: koks esu, kokie mano jausmai, mintys, kas man puikiai sekasi, kada klystu? Šį žvilgsnį žmogus formuoja visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Štai kodėl šiuo atžvilgiu ypač svarbi šeima, santykiai su tėvais, broliais, seserimis, seneliais.

Kas prisideda prie mūsų savivertės formavimo? Visų pirma tai yra skirtumas tarp mūsų realaus Aš ir idealaus Aš. Kiekvienas iš mūsų turime idealųjį Aš – tai yra tokį, kokį norėtume save matyti. Kuo didesnis skirtumas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, tuo labiau individas nepatenkintas savimi ir savo pasiekimais. Idealusis Aš dažnai susijęs su kultūrinėmis normomis, elgesio standartais, taisyklėmis, priimtomis konkrečioje visuomenėje. Veikiant socialiniam pastiprinimui šie kultūriniai idealai laikui bėgant tampa asmeniniais idealais. Iš čia ir paprastas „receptas“ savivertei kelti: mažinti skirtumą tarp idealaus Aš ir realaus Aš, mažinti sau keliamus reikalavimus ir nepagrįstus lūkesčius. Tačiau šį patarimą nėra taip lengva realizuoti, nes dažnai pasitikėjimo savimi ištakos glūdi ankstyvoje vaikystėje.

Dar 1962 metais Coopersmith išvardijo keturis komponentus, kurie yra būtini teigiamai vaikų savivertei formuotis:

1. Suaugusiųjų (tėvų, mokytojų, kitų autoritetingų asmenų) gebėjimas priimti vaiką tokį, koks jis yra.
2. Labai aiškiai nustatytos ribos ir nuoseklus šių ribų laikymasis. Ribos padeda vaikams jaustis saugiems, pasiekti pusiausvyrą tarp eksperimentavimo ir saugumo poreikių, mokytis, kaip atitikti suaugusiųjų lūkesčius.
3. Pagarba vaiko asmenybei. Svarbu, kad suaugusieji rimtai priimtų vaiko poreikius ir siekius. Tai padeda vaikui turėti psichologinę erdvę brendimui, savarankiškėjimui, augimui, tapimui nepriklausomu.
4. Patys tėvai ir kiti suaugusieji iš vaikui artimos aplinkos turi aukštą savivertę. Taip vaikas mato modelį, kurį gali mėgdžioti ir iš kurio gali mokytis. Be to, aukštą savivertę turintys suaugusieji geriau priima vaiką, gerbia jo asmenybę, moka nustatyti jam aiškias ribas, kurių reikia laikytis.

Suaugę mes pradedame suprasti, jog tam, kad pasiektume išsikeltus tikslus, reikia įdėti nemažai pastangų. Vieni, nors jiems ir tenka stiprūs išgyvenimai bei išbandymai, sugeba tai įveikti ir net įgyja vertingos patirties, o kiti, net mažiausiai nesėkmei ištikus, greitai pasiduoda, nuleidžia rankas, savo likimą patiki kitiems žmonėms ir tampa nuo jų labai priklausomi. Tai lemia pasitikėjimas savimi, kurio trūkumas dar vadinamas menkavertiškumu.

Menkavertiškumas gali būti dvejopas: pasyvus arba agresyvus. Menkavertiškumo kamuojamas vaikas gali būti atsiskyręs, vienišas, bailus, drovus. Dažniausiai jam rūpi, ką apie jį galvoja kiti, todėl stengiasi šiems prisigerinti. Tokie vaikai mano, kad jų teisės yra ne tokios svarbios kaip kitų. Tačiau ypač sunku atpažinti vaikų, kurie atrodo labai pasitikintys savimi, menkavertiškumą. Jie būna pagyrūnai, ciniški egoistai, dažnai žemina kitus. Paprastai tokie vaikai yra nejautrūs ir nepasitiki kitais, nepagrįstai reikalauja savo teisių. Jie retai pripažįsta savo klaidas. Kad ir kaip būtų sunku, pastarųjų tėvams svarbu įsisąmoninti, jog tokio jų atžalų elgesio tikroji priežastis – menkavertiškumas, o ne pernelyg geras savęs vertinimas. Kas yra menkavertiškumas ir kaip jo išvengti?

PAMATAI KLOJAMI VAIKYSTĖJE

Susidūrus su sunkumais, kliūtimis, labai svarbus tampa pradinis vaikystės kapitalas, t. y. ar vaikystėje buvome daugiau skatinami ar peikiami, ar mūsų pastangas įvertindavo patys artimiausi žmonės – tėvai, globėjai. Geras kapitalas – vaikystėje tėvų įskiepytas teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Tai lyg galimybė bent startuoti gyvenime sėkmingai ir nepalūžti susidūrus su kliūtimis, įvairiais išbandymais. Aišku, pasitikėjimas savimi jokiu būdu negarantuoja ir negarantuos sėkmės visam likusiam gyvenimui, bet jis tarsi pamatas tvirčiau atsispirti prieš susiremiant su iškilusiomis kliūtimis. Jei esate tėvai, paklauskite savęs, ar visada pagiriate savo atžalas, kai jie parodo nors ir menkutes pastangas? Koks jūsų elgesys įprastas: pagyrimai, palaikymas ar, atvirkščiai, kritika, peikimas, nuolatinis priminimas vaikui apie jo klaidas ir nesėkmes? Tėvai nuo pat mažens formuoja savo atžalų savivertę. Vaikas mokosi savęs vertinimo, visų pirma, girdėdamas ir suvokdamas pačių artimiausių žmonių vertinimus. Vėliau, ankstyvajame mokykliniame amžiuje ir paauglystėje, vis didesnę reikšmę įgyja ir bendraamžių vertinimai, bet pasitikėjimo pagrindus suformuoja tėvai.

 KAIP UGDYTI VAIKO SAVIGARBĄ?

Teigiamai save vertinantys vaikai labiau pasitiki savimi, tiki sėkme, moka bendrauti ir siekia palaikyti gerus tarpusavio santykius, ne taip jautriai išgyvena dėl savo nesėkmių, sugeba iš jų pasimokyti. Padarytos klaidos juos ne paralyžiuoja, o skatina toliau bandyti įveikti iškilusius sunkumus. Neigiamai save vertinantys vaikai itin jautriai reaguoja į kritiką, labai išgyvena dėl nesėkmių, iš anksto joms nusiteikia, visada jaučiasi nesaugūs. Laikui bėgant jie tampa pasyvūs, neleidžia sau siekti užsibrėžtų tikslų, nebesiryžta imtis sudėtingesnių užduočių, dėl to vystosi neveiklumas, bloga vidinė savijauta. Be to, blogėja jų santykiai su bendraamžiais.

Jaustis menkaverčiu, niekam tikusiu vaikui tiek pasyvia, tiek agresyvia forma yra sunku, kartais nepakeliama. Tokia būsena – tiesus kelias į alkoholio ir narkotikų vartojimą, nes jie padeda užsimiršti, pasijusti „kietu“, vertingu ir nepriklausomu.

Tad nuo mažens reikia mokyti vaikus mylėti savo asmenybės unikalumą, nesureikšminant priimti visas savo sėkmes ir nesėkmes, triumfą ir klaidas. Taigi, apibendrinant, keletas naudingų dalykų, siekiant išauginti pasitikėjimą savimi:

  • Rodykite savo vaikams meilę ir pagarbą. Meilės ir pagarbos poreikiai – baziniai kiekvieno žmogaus psichologiniai poreikiai, kuriuos patenkinus auga brandi ir savimi pasitikinti asmenybė. Tėvai savo meilę vaikams gali perteikti įvairiais būdais. Tai akių kontaktas, fizinis kontaktas, bendravimas su vaiku čia ir dabar, paliekant nuošalyje savo interesus, rūpesčius, problemas (sutelktas dėmesys), ir, be abejo, disciplina. Vaikas turi jausti ypatingas ir vertinamas. Daugybė tyrimų rodo, kad vaikui svarbu turėti bent vieną suaugusįjį, kuris mano, kad jis yra ypatingas, nepakartojamas, kuris gali jam skirti laiko ir dėmesio. Tai toks žmogus, kuris gilinasi į vaiko problemas, stengiasi ir padeda jas spręsti bei atkreipia vaiko dėmesį į tai, ką jis gali daryti gerai ir labai gerai. Labai naudinga, jei jūs galėtumėte skirti bent valandą per savaitę būtent TAM vaikui. Jei turite keletą vaikų, pasakykite kitiems, kad tai Viliaus laikas su mama ar tėte. Vaikui bus labai malonu išgirsti: „Kai skaitysime knygutę, aš nepakelsiu telefono ragelio, jei kas nors skambins.“ Atrodo, smulkmena, tačiau vaikas jaučiasi labai pamalonintas. Tais ypatingais momentais darykite tai, kas vaikui sekasi, kad jis atsipalaiduotų ir parodytų geriausia, ką moka.
  • Priimkite savo vaiko individualybę. Kartais temperamentingiems tėvams sunku suprasti, kodėl jų vaikas dirba lėtai, o flegmatiški tėvai gali pavadinti savo greitai dirbančius ir veikiančius vaikus paviršutiniškais. Su tuo reikia susitaikyti ir nepriekaištauti jiems, nes pakeisti vis tiek nieko negalite.
  • Įžvelkite vaiko stipriąsias puses. Pirmiausia patys pabandykite jas įvardyti. Pagalvokite, kaip sudarysite sąlygas vaikui apie jas sužinoti. Jei negalite apie vaiką pasakyti nieko gero, tai jau yra jūsų, o ne vaiko problema.  Kad ir kaip būtų gaila, daug vaikų apie save ganėtinai blogos nuomonės, ypač kai pradeda lankyti mokyklą. Kartu su vaiku surašykite ant popieriaus lapo tai, ką jis moka geriausiai. Pasikalbėkite, kas padėtų jo gebėjimams dar labiau atsiskleisti. Pavyzdžiui, jei vaikas puikiai piešia, pasikabinkite ant sienų jo paveikslų, padovanokite keletą mokyklai ir pan.
  • Nepamirškite parodyti, kad esate patenkintas, kai vaikas padaro kažką gero. Nebijokite, jog jis išpaiks. Priešingai, kai suaugusysis nepastebi išplautų indų ar tvarkingo prieškambario, tada vaikui dažnai nebesinori daugiau ką nors daryti.
  • Verta dideles užduotis, kurias duodate atlikti, susmulkinti į mažesnes, kad po kiekvieno žingsnelio patirta sėkmė skatintų veikti toliau. Pavyzdžiui, paliepimas „susitvarkyk savo kambarį“ skamba labai abstrakčiai. Iš pirmo žvilgsnio vaikui tai gali atrodyti per didelė ir labai slegianti užduotis. Truputis kūrybiškumo nepakenks. Tad kambario tvarkymą galima suskirstyti į etapus: 1) susitvarkyk savo stalą; 2) palaistyk gėles; 3) pasiklok lovą; 4) susidėk žaislus; 5) išsisiurbk kambarį. Po kiekvieno atlikto veiksmo galima vaiką pagirti ar tiesiog pasidžiaugti jo pasiekimu. Tuomet vaikui atsiras motyvacija ateityje atlikti įvairias užduotis.
  • Įvertinkite vaiko įdėtas pastangas, net jei darbas nėra atliktas tobulai arba taip, kaip jums norisi.
  • Net kiekvienoje, kaip jums atrodo, neigiamoje vaiko asmenybės savybėje raskite teigiamą grūdą ir bandykite ją pervardinti, „perrėminti“. Vietoj „užsispyręs“ galima sakyti „atkaklus“, vietoj „agresyvus“ – „energingas“ arba „iškart reaguojantis“. Raskite atitikmenį. Tai suteikia savybėms visai kitą prasmę ir jos yra priimamos kitaip.
  • Kai esate nepatenkintas vaiku, kritikuokite konkrečius veiksmus, poelgius, žodžius, bet ne jo asmenybę. Nepamirškite „aš“ teiginių: „Man nepatinka“, „Aš sutrikęs.“ Pavyzdžiui, kai vaikas ar paauglys kalba pakeltu tonu, galima sureaguoti taip: „Man skaudu ir labai nemalonu, kai kalbi su manimi pakeltu ir nepagarbiu tonu. Jaučiuosi labai pažeminta. Suprantu, kad pyksti, ir tu turi teisę pykti, bet norėčiau paprašyti, kad kilusį nepasitenkinimą pabandytum išreikšti ramesniu tonu. Tuomet man atsiras noras tave išgirsti, suprasti ir vienaip ar kitaip spręsti situaciją. Kai šauki, net nesinori tavęs klausytis, tau padėti…“

Jei tenka kritikuoti, nedarykite to viešai. Savo nepasitenkinimą išsakykite vaikui akis į akį. Jei negalite susilaikyti nuo komentaro, tai bent jau pasistenkite, kad jis būtų pozityvus, o ne negatyvus. Pavyzdžiui, labai netinkamas (o toks įprastas!) yra posakis: „Pasistenk, ir tau pasiseks!“ Netiesa – dauguma labai stengiasi, tačiau jiems vis vien nepasiseka. Geriau sakykite: „Ką galėtume padaryti, kad tau pasisektų?“ Tokiu klausimu vaikas ne tik nebus pasmerktas, bet tai padės jam mokytis spręsti problemas. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog norite pakeisti jo elgesį, o ne kažką, kas susiję su jo esme. Būkite kantrūs ir tolerantiški. Leiskite vaikui suprasti, kad ne visuomet viskas klostosi sklandžiai. Sakykite, kad sutrikti, suklysti yra normalu.

  • Įsiveskite šeimoje priimtino elgesio taisykles, t. y. kokį vaiko elgesį tėvai toleruoja. Iš anksto aptarkite su vaiku nuobaudas už jų nesilaikymą, taip pat pasekmes. Vaikui suklydus, suteikite progą pasitaisyti. Venkite priminti ankstesnes klaidas. Leiskite vaikui žinoti, kad kiekviena klaida – tai, be abejo, tam tikra pamoka, iš kurios visada galima ko nors pasimokyti, jei norime mokytis ir kurti su savimi bei aplinkiniais palankesnius santykius.
  • Niekada neaptarinėkite savo vaikų jiems girdint telefonu ar akivaizdžiai su savo draugais ir artimaisiais.
  • Nekabinkite“ vaikams etikečių: „žioplys“, „nevaleika“, „tinginys“, „žuvęs žmogus“ ir pan. Tokie pasakymai žeidžia vaiką, menkina jo savigarbą ir užkerta kelią elgtis pozityviai bei priimtinai.
  • Mokykite vaikus teigiamai apie save kalbėti ir galvoti. Jei vaikas sako: „Aš negaliu šito padaryti“, verta jį padrąsinti: „Tu turi galvoje, kad tiesiog dar neišmokai šito padaryti, bet padarysi…“ Jei jūsų dukra sako: „Aš kvailė“, galime atsakyti: „Daryti klaidas nereiškia būti kvailai, tai reiškia, kad tu dar mokaisi.“
  • Pasitikėkite savo vaiku, leiskite suprasti, kad jis atsako už savo poelgius ir veiksmus. Niekas taip nežlugdo, kaip nepasitikėjimas.

Leiskite vaikams patiems spręsti savo problemas, kai jie tai gali daryti. Jei spręsite už vaikus, atimsite iš jų stiprybę ir patvirtinsite, kad jie yra niekam tikę. Būkite empatiškas. Labai daug geranoriškų tėvų visai nieko pikta nelinkėdami sako tokias frazes kaip: „Taip ir atsitinka, kai vaikas neklauso tėvelių“ arba „Įjunk smegenis!“ Šios frazės – puikios pasitikėjimo savimi griovėjos. Jei vaikui sunku, jei jam nepasisekė, daug protingiau tiesiog būti empatišku tėvu. Parodykite, kad matote, jog jam sunku, tačiau skatinkite spręsti problemą. Jei vaikui vis dar sunku – padėkite. Vaikas nuolat turi jausti, kad esate ištiesęs jam pagalbos ranką, kurią jis bet kada gali sugriebti. Padrąsinkite savo vaiką. Kai pastebite, kad šis abejoja savimi, savo jėgomis, galite jį tiesiog padrąsinti, primindami jo ankstesnę patirtį, kai jis abejojo, bet nepasidavė ir pasiekė šaunių rezultatų. Padrąsindamas suaugusysis išreiškia viltį, tikėjimą savo vaiku. Kartu paliekama galimybė suklysti. Padrąsinimas – tai pozicija, kad „gal ir ne viskas pasiseks, bet užtat tu įveiksi savo baimes, tapsi drąsesnis“. Padrąsinama esant bet kokiam bandymui arba net nedideliam progresui. Kai suaugusysis išreiškia pasitenkinimą tuo, ką vaikas daro, tai jį palaiko, padrąsina ir stimuliuoja tęsti pradėtą darbą ar bandyti iš naujo. Sudarykite sąlygas vaikui padėti kitiems. Per daugelį metų pastebėjau, kad maži vaikai turi įgimtą norą padėti kitiems. Padėdami kitiems jie atsiskleidžia visu  savo gražumu ir parodo, kad yra naudingi ir vertingi juos supančiam pasauliui. Vien tai, kad vaikas supranta galįs padėti kitam, be galo sustiprina jo pasitikėjimą savimi.

  • Reikalaukite realių dalykų. Kai kurie tėvai per savo vaikus nori įgyvendinti savo svajones ir spaudžia tuos vaikus kaip įmanydami. Nepamirškite, kad vaikas – ne jūs. Jei jūs netapote genialiu smuikininku, didelė tikimybė, kad juo nebus ir jūsų sūnus. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai, tačiau įsiklausykite, ką iš tiesų sako jūsų vaikas. Jei jį vertinsite realiai ir kelsite jam tikslus, kuriuos jis galės įgyvendinti, niekada nereikės sukti galvos dėl to, kaip padidinti jo pasitikėjimą savo jėgomis. Visi žmonės, kurie vertina save realiai, pasitiki savimi.
  • Siekite bendradarbiavimo su savo vaikais. Kvieskite juos spręsti šeimos problemas, klauskite jų nuomonės apie reikšmingus šeimai dalykus. Vaikui reikia jaustis šeimos dalimi, įnešti savo indėlį į šeimos gyvenimą. Todėl labai svarbu, kad visi šeimos nariai, taip pat ir jūsų vaikas, turėtų nuolatines pareigas.

 

Socialinės kompetencijos tyrimas (pagal Lekavičienę, 2000 m.)

Tikslas – įvertinti bendrą pasitikėjimą savimi, atsparumą nesėkmėms, gebėjimą reikšti jausmus, paprašyti pagalbos, pareikalauti, nesijausti kaltu, būti nenuolaidžiu – tai yra įvertinti individo psichosocialinį elgesį.

Instrukcija

Pateikti teiginiai apie žmonių tarpusavio elgesį įvairiose situacijose. Pasistenk kiekvieną pateiktą situaciją įsivaizduoti kiek įmanoma vaizdžiau ir įvertinti, kaip šiose konkrečiose situacijose Tu jaustumeisi ar reaguotum. Prie kiekvieno teiginio parašyk nuo 0 iki 5 balų:

0  – visiškai nebūna, visiška netiesa;

1  – nebūna, netiesa;

2   – nei būna, nei nebūna;

3  – šiek tiek būna;

4  – būna, tiesa;

5  – visada būna, visiška tiesa.

 

TESTAS

1. Aš priimu sprendimus greitai ir neabejodamas.

2.  Kritinius pastebėjimus aš sugebu išreikšti lengvai ir atvirai.

3.  Man sunku užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi.

4. Apskritai aš pasikliauju savo sprendimu.

5.  Aš visada užgniaužiu savo pyktį.

6.  Aš nuolat jaučiu, jog apsunkinu žmones, prašydamas informacijos.

7.  Dažniausiai aš turiu kovoti su savo drovumu.

8.  Kai būnu pakviestas į svetimus namus, visą laiką jaučiuosi nepatogiai.

9.  Aš esu linkęs už viską atsiprašyti.

10.  Aš per daug mandagus, kad restorane reikščiau pretenzijas dėl blogo maisto.

11.   Mane trikdo, kai kiti žmonės stebi mane darbo metu.

12.   Esant nuomonių skirtumams, aš visuomet nusileidžiu pirmas.

13.   Mane greitai užplūsta kaltės jausmas.

14.  Man sunku pagirti kitą arba pasakyti komplimentą.

15.  Man labai nesmagu dalyvauti pobūvyje netinkamai apsirengus.

16.   Aš esu labai pasitikintis savimi.

17.   Man nemalonu ilgai gaišinti padavėją. Aš esu linkęs geriau nusileisti, negu pradėti ginčytis.

18.   Man nemalonu, jei aš turiu būti kam nors dėkingas.

19.   Aš jaučiuosi labai sumišęs, kai atsiduriu įvykių dėmesio centre.

20.   Aš visuomet droviuosi autoritetingų asmenų draugijoje.

21.  Aš niekuomet nedrįsčiau pareikalauti, kad man padidintų atlyginimą.

22.   Jei mano viršininkas neteisingai mane peikia, aš visada galiu sėkmingai apsiginti.

23.  Mano sprendimai gali būti lengvai sužlugdomi kitų žmonių.

24.   Man trūksta pasitikėjimo savimi.

25.  Aš tuoj pat supykstu, jei draugas mane neteisingai kritikuoja.

26.   Jei kas nors kritikuoja mano darbą, aš daugiau nieko nebedarau.

27.   Už savo darbą aš visuomet galiu pareikalauti prideramo atlyginimo.

28.   Aš paprastai būnu tylus „dėl šventos ramybės".

29.  Man nemalonu prašyti draugų paslaugos.

30.  Aš dažnai bijau atrodyti juokingas.

31.  Aš niekuomet negalėčiau pasiskųsti restorano šefui.

32.  Man sunku išreikšti savo norus.

33.  Labai greitai pasijuntu bejėgis.

34.  Būdamas su priešingos lyties atstovu, aš visąlaik esu nedrąsus.

35.  Aš nuolatos baiminuosi, kad galiu ką nors netinkamo pasakyti ar padaryti.

36.  Savo planus aš galiu lengvai įgyvendinti.

37.  Aš jaučiuosi nesmagiai, kai kiti man siūlo savo pagalbą.

38.  Man labai paprasta restorane garsiai pasišaukti padavėją.

39.  Jei aš nepaaukoju elgetai, jaučiuosi kaltas.

40.  Aš jaučiuosi labai nesmagiai, jeigu pavėluoju į renginį.

41.  Man sunku kam nors pasakyti, kad aš jį mėgstu.

42.  Aš beveik visada bandau paslėpti savo jausmus.

43.  Iš vargingo prekeivio aš visada ką nors nusiperku.

44.  Aš negaliu ginčytis su žmonėmis, kurie man artimi.

 

Atsakymai:

(Fl) Bendras pasitikėjimas savimi

Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką 1, 2, 4, 16, 23, 28, 37. Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 24, 25, 34.

(F2) Atsparumas nesėkmėms ir kritikai

Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką 26

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 7, 8, 11, 15, 20, 21, 31, 36.

(F3) Gebėjimas reikšti jausmus

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 3, 14, 33, 35, 42, 43.

(F4) Gebėjimas paprašyti paslaugos

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 6, 19, 27, 30, 38.

(F5) Nenuolaidumas

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 5, 12, 18, 29, 45.

(F6) Gebėjimas pareikalauti

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 10, 17, 22, 32.

(F7) Nesijautimas kaltu

Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką 9, 13, 40, 41, 44.

Paaiškinimas. Skaičiuoti teigiamą įvertinimų išraišką reiškia skaičiuoti tiriamojo realiai pažymėtus balus. Skaičiuoti neigiamą įvertinimų išraišką reiškia, jog balai teiginiui turi būti priskiriami atvirkščiai: jeigu tiriamasis pažymi atsakymą 0, yra skaičiuojami 5 balai; jei 1

Vima Vėlyvienė,

Psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el. paštas vilvel@yahoo.com,

interneto svetainė www. velyviene.lt.

Nr. 2,   2012 m. gruodžio 15–21 d.

2 komentarai(-ų) “Pasitikėjimas savimi.Kodėl jis toks svarbus kiekvieno gyvenime?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.