Pasaką perkelti į tikrovę? Misija įmanoma!

Pasakos ir tikrovės pasauliai tik retkarčiais susisiekia, bet niekada nesusijungia? Na, nebent tiktai vaikystėje, sakysite, kuriai pasibaigus, iš pasakų išaugama, kaip išaugama iš vaikiškų drabužėlių! O kad pasaka virstų tikrove arba atvirkščiai – tikrovė – pasaka, išvis neįmanoma? Na, sakysite, nebent žmogaus vaizduotė didesnė už patį žmogų! Štai tuomet, kai vaizduotė didesnė už patį žmogų, jis niekada neatsisveikina su vaikystės pasauliu, taigi ir su pasaka, pasakytų per dvejus metus išleistų dviejų pasakų knygų, iliustruotų savo rankų darbo lėlėmis („Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“), kūrėja Edita LEI, praėjusių metų pabaigoje Garliavoje atidariusi ir Fėjų slėnio galeriją, kurioje įsikūrė visi pasakų iš minėtų knygų personažai.

Pasaka vystosi toliau

Galeriją gausiai lankant pirmiausiai vaikams, fėjų ir pasakų pasaulio gerbėjams, o knygų autorei tokių susitikimų metu vis grįžtant į knygų siužetus, aptarinėjant personažus, nejučia ėmė kilti naujos kūrybinės mintys, kurios labai greitai rado pastiprinimą būsimai jų realizacijai: o ką, jei pasaką perkėlus į tikrovę – apčiuopiamą, užuodžiamą, regimą, girdimą… Mintis–žodis–kūnas – tokia seka vystosi Editos pasaka (kaip ir visos pasakos), kurią kurti tikrovėje jai padeda reikiamu laiku reikiamoje vietoje atsiradę ir artimais tapę giminingų sielų žmonės: Eglė Jonaitytė ir Zigmantas Armanavičius.

Susiję straipsniai:

Stulbinantis miškų fėjos lėlių pasaulis

Ką pasakoja Miglų slėnio fėjos?

Edita Lei: į kūrybos erdves – su vaikystės pasaulio lengvumu

Eglė

Editą su Egle suvedė lemtingi sutapimai – kaip dabar abi pasakytų.

Eglė, natūralių aliejinių kvepalų kūrėja, sukūrusi pirmuosius savo kvepalus, juos pavadino „Fėjų sodas“, tuomet nieko dar nežinodama nei apie Editą, nei apie jos fėjų pasaulį. Gimusi ir užaugusi Garliavoje, ji, gamtos vaikas nuo pat kūdikystės, labai anksti ir didelės tragedijos palytėta: mergaitei buvo vos 11 metų, kai mirė jos mama… Daugybe gabumų apdovanota, meniškos prigimties Eglė dar labiau pasinėrė į gamtos pasaulį, jodinėjimą žirgu – tai buvo, kaip dabar pripažįsta, jos bėgimas nuo žiaurios tikrovės, savotiškai jau tada vedęs į fantazijos pasaulį. Mat tuomet su tėčiu dviese gyvenusi didžiuliame name: ji, tėtis ir arklys – visai kaip A. Lindgren „Pepėje Ilgakojinėje“…     

Eglės kelias į saviraišką nuo pat vaikystės buvo kupinas blaškymųsi. Lankė daug ką, daug kur mėgino savo jėgas, tačiau niekur neprilipo, kol ėmė dainuoti vietinėje grupėje. Prieš tai – bandymai „būti normalia“: po vidurinės mokyklos baigimo metus niekur nestojo – ieškojo savęs, po to – bandymai Kauno VDU studijuoti etnologiją. Deja, pasirodė, jog tai – irgi ne jos kelias. Toliau – dailės mokykla, kiti užsiėmimai, masažo kursai, aromaterapija, kol išgirdo save: per kvapus galima ne tik ateitį formuoti, bet ir grįžti į praeitį. Natūralių kvepalų gaminimas atrodė tikras atradimas, alsuojantis gamtos magija ir žmogaus subtilumo atskleidimu. Kartą, naršant „Feisbuko“ puslapį, akys užkliuvo lyg iš netyčia išnirusio Editos Lei fėjų pasaulio. Eglė nedvejojo: per „Feisbuką“ parašė Editai, mat ją traukė tas mįslingas pasaulis, pasiūlydama kažką daryti kartu. Edita sutikusi. Virtualus bendravimas netrukus persikėlė į realų: susitiko, susipažino, susidraugavo ir ėmė regzti bendras ateities veiklos vizijas, kurias iš pradžių patvirtino Editos sukurta fėja Eglė, žinoma, dovanota, Eglei, taip pat Eglės sukurti kvepalai „11 fėjų“. O patalpos Garliavoje, kur dabar yra Fėjų slėnio galerija, tapo tuo sąlyčio tašku, kuriame viskas, rodos, skirta saviraiškos būtinybei.

Zigmantas

O paskui atsirado kaunietis Zigmantas, teatralų vaikas, kurio tėvai, lėlininkai, „Nykštuko“ teatro savininkai, vienas kitą suradę mokyklos dramos būrelyje. Šeimos teatro priešistorė – ankstyvoje Zigmanto vaikystėje, kai jį tėvai nusivedė į teatrą, tačiau vaikui tai nepaliko jokio įspūdžio. Tuomet tėčiui kilo mintis kurti teatrą – tokį, kad įtiktų savo vaikui, kuriam žaisti teatrą su sese buvo kasdienybė. Su „Nykštuko“ teatru, gyvuojančiu jau ne vieną dešimtmetį, Zigmantas ir užaugo: ir kaip žiūrovas, ir kaip pagalbininkas, ir kaip aktorius, tad pasakos pasaulis jam augte įaugęs į kraują. Tiesa, bandė iš jo pabėgti: animacijos studijos Anglijoje, bosinė gitara, apskritai muzika, piešimas…, kol, daug ką išbandęs ir palikęs, prie daug ko ilgesniam laikui stabtelėjęs, į kai ką ir iki šiol pasinėręs, grįžo ir į pasakos pasaulį tam, kad jį kitiems perteiktų.

 Tikrovėje „apgyvendinant“ pasaką

Fėjų slėnių galerija – knygų apie fėjas tąsa, mat knyga, anot Editos, tik kortelė, kuri atveria vartus.  Tai ir galimybė vaikams patekti į pasaką, mėgautis ja su vaikais kartu. Šiuo metu pasaka su vaikais mėgaujasi jie visi trys: Edita – idėjų generatorius, lėlių ir pasakų kūrėja, Eglė – Kvapų fėjos, atstovė realioje vietoje realiu laiku su realiais fėjų kvepalais ir Zigmantas fėjų pasaulį padarantis interaktyvų, o pasaką paverčiantis realia, priimtina vaiko pasauliui (su vaikais jaunas vyras bendrauja kaip su sau lygiais žmonėmis, jie labai mėgsta savo ekskursijų gidą, kurį jau spėjo „pakrikštyti“ Fėjumi Barzda).

Tikrovėje „apgyvendinti“ pasaką ir suteikti jai gyvastį, minėtos trijulės vizija, kuri žingsnis po žingsnio įgauna realų pagrindą. Pasak Editos, Fėjų slėnis atviras visiems kūrybingiems žmonėms, norintiems ir galintiems dar daugiau pasakų elementų perkelti į tikrovę. Fėjų kūrėja ateity mato kad ir Veidrodžių fėją, kuri parodo, jog save matai, taip ir atrodai, mat veidrodis – iliuzija, o štai Arbatos fėja lankytojus vaišintų tikra fėjų arbata….

„Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, – rašė poetas Henrikas Radauskas, kurio mintims savo gyvenimo būdu pritaria Edita. Galbūt tas tikėjimas ir leidžia kalbėti apie nenutrūkstantį pasakos tęstinumą tikrovėje? „Kiek pati tuo gyvensiu, tiek ir gyvens pasaka“, – įsitikinusi Edita.

Asmeninių archyvų nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1