Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Pameistrystė – vaistas nuo emigracijos, vitaminai užsienio investuotojams ir šalies ekonomikai

Pameistrystė – vaistas nuo emigracijos, vitaminai užsienio investuotojams ir šalies ekonomikai

Pramonės įmonių atstovai jau kurį laiką mėgina atkreipti dėmesį, kad švietimo įstaigų paruošiamų specialistų skaičius ir iš dalies specialybių spektras neatitinka verslo poreikių. Dėl neefektyviai organizuotos švietimo sistemos nukenčia ir verslas, negaunantis reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos, ir patys moksleiviai / studentai, nerandantys darbo pagal savo specialybes, ir mokesčių mokėtojai, mokėdami už tai, kas prasilenkia su tikrove.

Pramonės įmonėse reikalingų darbininkų ir inžinierių / vadybininkų santykis yra 5:1, todėl jos vis garsiau kelia profesinio orientavimoir pameistrystės mokymo formos klausimus – kaip padidinti mokinių skaičių profesinėse mokyklose, atitinkamai sumažinant mokinių skaičių, kuris nukreipiamas į aukštąjį mokslą. Rūpinantis universitetų reforma, svarbu lygiagrečiai pasirūpinti ir profesinio orientavimo bei priėmimo į profesines mokyklas planavimo klausimais. O efektyviai reguliuoti profesinio švietimosituaciją galima tik užsiimant stipria vadyba ir kryptingustrateginiuplanavimu. Profesinio orientavimo vadybos iniciatyvų imasi Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija (LINPRA), taip pat į sektorinių praktinio mokymo centrų vadybos iššūkius besigilinanti viešoji įstaiga „Darbui pasirengęs“.

Profesinėse mokyklose mokosi 47 tūkst. mokinių. Tačiau egzistuoja tinkamo profesinio orientavimo problema. Priėmimas į profesines mokyklas vyksta nederinant poreikio su dirbančiųjų skirtinguose pramonės sektoriuose statistika. Tai lemia, kad kai kuriuose sektoriuose, kur dirbančiųjų yra maždaug 30 tūkst., ruošiama apie 7 tūkst. moksleivių. O, pavyzdžiui, pramonėje dirba 212 tūkst. žmonių, betšiam sektoriui paruošiama vos daugiau nei 3 tūkst.specialistų. Yra pramonės sektorių, kuriems specialistai apskritai neruošiami. Vienas iš jų – plastikų sektorius, kuriam stinga kvalifikuotų plastikų mašinų operatorių.

Tokia deorientuota sistema lemia didelius iškraipymus regionų darbo rinkoje. Blogiausia, kuomet neapgalvotai ruošiami specialistaitiems sektoriams, kuriuose tokios didelės paklausos nėra (pvz., grožio ir sveikatingumo sektorius). Tiespecialistai, kurių parengiama per daug, vėliau neranda kur įsidarbinti, todėl jiems lieka vos keli pasirinkimai. Vienas – įsidarbinti sektoriuje, kuriame trūksta specialistų, bet užimti nekvalifikuoto darbuotojo poziciją, nes jo įgyta kvalifikacija yra kita. Kitas kelias – mėginti konkuruoti dėl darbo vietos savo kvalifikacijos sektoriuje, tačiau didėjant darbuotojų pasiūlai, mažėja darbo užmokestis – žmogaus laukia nusivylimas. Norėdamas taisyti situaciją, žmogus vėl turi du pasirinkimus: arba grįžti į mokyklą ir keisti kvalifikaciją, kad pritaptų darbo rinkoje, arba siekti persikvalifikuoti per darbo biržos aktyvaus įdarbinimo priemonių sistemą. Mažiausiai pageidaujamas, bet populiarus tokioje situacijoje esančio žmogaus pasirinkimas – emigruoti. Bet kuris kelias žlugdo žmogaus orumą, neskatina džiaugtis savo įgyta profesija. Tokiu būdu per neefektyvią profesinio orientavimo sistemą mes netiesiogiai prisidedame prie emigracijos srautų didėjimo.

Dar viena problema dėl deorientuotos profesinio švietimo sistemos – Lietuvai vis sunkiau pritraukti užsienio investicijas. Potencialūs investuotojai pripažįsta, kad Lietuvoje sukurtos sąlygos ir infrastruktūra investavimui yra patrauklios – įmonę galima įsteigti per 1 dieną. Tačiau jie nemato, kas užims darbo vietas, jeigu šalis kasmet praranda po 30–40 tūkst. žmonių.

Tokia padėtis trukdo ir eksportuojančioms įmonėms. Inžinerinės pramonės asociacija (LINPRA) atliko savo narių apklausą ir nustatė, kad bet kuri įmonė galėtų 30 proc. padidinti savo produktyvumą ir gauti užsakymų. Klientai pasirengę šiuos užsakymus Lietuvai perduoti, o juos priimti, reiškia – didinti gamybos pajėgumus, dirbti papildomai dviem, o kartais net trimis pamainomis. Iššūkis tas pats – iš kur gauti trūkstamų darbuotojų? Padidinus pramonėsproduktyvumą 30 proc., Lietuva galėtų gauti papildomų 1,5 mlrd. eurų pajamų. Tačiau specialistų stygius akivaizdžiai mažina galimybes šias pajamas uždirbti. 

Problemą gali išspręsti savalaikis, kuo ankstyvesnis jaunimo integravimas į darbo pasaulį, dar mokymosi metu jiems suteikiant žinias, kurios jiems bus reikalingos darbo vietoje. Mokantis įprasta mokymo forma mokykloje – to padaryti neįmanoma. Praktikų laikotarpis per trumpas, žinios, suteikiamos praktikų metų, yra fragmentiškos. Problemą galima išspręsti profesinį mokyklinį mokymą pradėjus vykdyti pameistrystės mokymo forma.

Tapęs pameistriu, įdarbintasir atlyginimą gaunantis žmogus būtų labiau motyvuotas mokytis ir įgyti žinias, kurių jam reikiakonkrečioje darbo vietoje. Mokantis pameistrystės mokymo forma, net iki 70 proc. žinių įgyjama praktiškai jas pritaikant darbo vietoje. Likusi dalis žinių suteikiama teorinio mokymo metu mokymo įstaigoje. Lietuvoje mokymas pameistrystės būdu reglamentuojamas profesinio mokymo įstatymu ir įgyvendinamas pasirašius trišalę sutartį tarp profesinio mokymo įstaigos, įmonės ir pameistrio. Šalyje pameistrystės mokymą siūlo 12 profesinio mokymo įstaigų ir 5 darbo rinkos mokymo centrai. Tačiau stiprių pameistrystės mokymo tradicijų šalyje dar nėra.

LINPRA ir joje susivieniję darbdaviai vieningai siūlo kuo greičiau priimti sprendimą ir visose profesinėse mokyklose pradėti vykdyti mokymus pameistrystės mokymo būdu. Šiame kontekste visai nepagrįsta atrodo Švietimo ir mokslo ministerijos baimė, kad pramonės įmonės visų besimokančių pameistrių nenorės ar nepajėgs priimti į savo gamyklas. Visgi 212 tūkst. darbuotojų įdarbinančiame sektoriuje papildomai įdarbinti dar 3  tūkst. profesinėse mokyklose besimokančių jaunuolių yra visiškai realus uždavinys. Viskas priklauso nuo to, kokias sąlygas šių jaunuolių mokymuisi pameistrystės būdu sukurs pati ministerija.

Inžinerinė pramonė ir ją atstovaujanti LINPRA jau yra atlikusi pirmuosius žingsnius ir pasiūliusi kurti sektorinius profesinių kompetencijų centrus, sujungti į klasterį profesinio mokymo paslaugas sektoriui teikiančias mokyklas ir stiprinti pačių praktinio mokymo centrų vadybą. Profesines kompetencijas ugdantis klasteris galėtų užtikrinti jaunimo profesinį orientavimą, kelti įmonių personalo kvalifikaciją, formuoti naują inžinerinės pramonės įmonių veiklos efektyvinimo kultūrą, ugdyti profesijos mokytojų technologines ir paslaugų pardavimų, vadybos kompetencijas, rūpintis sektoriaus stebėsena, valdyti sektoriaus mokymo programas, dalyvių tinklą.

Kryptingai vystant profesinio švietimo mokyklų tinklą, diegiant pameistrystės mokymo formą, bendradarbiaujant sektoriuje dirbantiems verslo ir švietimo darbuotojams, būtų galima sukurti didesnę pridėtinę vertę sektoriaus įmonėms bei valstybei ir padidinti Lietuvos verslo ir profesinio mokymo įstaigų konkurencingumą. Be to, kryptingai padedant jaunimui integruotis į milžinišką darbo vietų potencialą turintį inžinerinės pramonės sektorių, susikurti geresnį gyvenimą, šeimoms ir visuomenei.

Nuotraukoje – Gintautas Kvietkauskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.