Pagiriamasis žodis lašiniams, arba lašiniai – ateities produktas

s

Gaila, kad Lietuvoje lašinių jau nebėra… Lietuvos valdžia, Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų klerkai pasistengė, kad dingtų Lietuvos baltųjų veislės kiaulės, kažkada garsinusios Lietuvą, o tarpukario metais, eksportuojamos į užsienį, Lietuvos ekonomiką padarė nepriklausomą, besilygiuojančią su to meto Danijos ir Olandijos ekonominiais rodikliais. 

 Dabar Lietuvoje greituoju būdu augimo stimuliatoriais, cheminiais preparatais ir cheminiais vaistais skatinami  (aš vadinu – „smirdančiuoju greituoju būdu“) danų neveisliai kiauliagyviai užkariavo didžiąją dalį Lietuvos rinkos, kita dalis užpildyta atvežama iš Lenkijos lygiai tokia pat netinkama sveikai mitybai kiauliagyvių mėsa.

Tikras lašinines kiaules kol kas augina tik vienas kitas sąžinės, garbės ir orumo nepraradęs Lietuvos ūkininkas…

Tikrų lašinių Lietuvoje nei parduotuvėse, nei turguose nėra!!!

Jei norite tikrų lašinių, ieškokite tik pas ūkininkus. Svarbiausias jų požymis – lašiniai turi būti gero vyro plaštakos storio arba, kaip liaudyje sakoma, – per šešis pirštus.

Sensacingi mokslo duomenys apie teigiamą lašinių poveikį žmogaus organizmui

Turbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Jau vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai, rusva traški odelė, kuri lengvai sukramtoma, skanus rūkymo dūmelio aromatas, kvepiantis kadagiais. Beje, jei odelė lengvai nesikramto, tokių, kad ir storiausių lašinių, nepirkite, nes ūkininkas nemoka skersti kiaulės, apdoroti ir paruošti ne tik lašinių, bet ir kitų gėrybių iš kiaulienos.

Ne be reikalo liaudies išmintis moko: „Mylėkite vienas kitą, kaip katinas lašinius“, godžiuosius apibūdina: „Žiūri, kaip katinas į lašinius“, o tingiesiems priekaištauja: „Dar piršto nepajudino, o jau duok lašinių“, sėkmėje gyvenančius apibūdina: „Vartosi, kaip inkstas taukuose“, „Eina, kaip lašiniais patepta“ ir t.t.

Lietuvos miestiečiai, dažniausiai sėdimojo darbo atstovai, mano, kad pernelyg didelio lašiniuose esančių riebalų kiekio žmogaus organizmas neįsisavina. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, gerai žino, kad net ir nedidelis lašinių kąsnelis, priešingai, pagerina cholesterino apykaitą. Todėl iš savo patirties gali pasakyti, kad tarp pusryčių ir pietų, tarp pietų ir vakarienės daug naudingiau yra užkąsti lašinių gabaliuku nei dešromis, bandele su mėsos įdaru (mėsainiu, dešrainiu, beliašu, čebureku, pica) arba net saldžiu pyragaičiu.

O pačiais naujausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai – ne tik skanus, bet ir ypač naudingas maistas. Jų biologinis aktyvumas yra penkis kartus aukštesnis nei jautienos riebalų arba sviesto. Mokslininkai, tirdami lašinių poveikį žmogaus organizmui, rado sensacingų ir neįtikėtinų įrodymų, kad kiaulienos lašiniuose yra tokių medžiagų, kurios stimuliuoja ląstelių atsinaujinimą, hormonų gamybą ir gerina širdies raumenų darbą.

Lašiniai cholesterolio nedidina, o didina dabar parduotuvių lentynas nugulę „aliejai“, „majonezai“, „dresingai“, „grietinės“ ir „grietinėlės“, „sviestas“, „ledai“, visokios „delmos“, „ramos“ ir panašiai.

Lašiniai iš kraujagyslių pašalina cholesteriną, o organizmas juos įsisavina net 97% ir todėl nesikaupia toksinės medžiagos. Kad žmogus būtų sveikas, kad nesirgtų gripu, peršalimo ir plaučių ligomis, būtina kasdien suvalgyti 30 gramų tikrų lašinių su tikra juoda rugine duona ir česnako skiltele.

Kiek lašiniai yra reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui, galite spręsti pagal savo vaikelius: pažiūrėkite, kaip, reikalui esant, dar kūdikėliai, roplinukai, švepliukai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia. Buvo rašyta apie šalčio nebijantį berniuką, kuris, matyt, šią ypatybę įgijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Tai nėra spėlionė, nes ir Šiaurės tautos – čiukčiai, eskimai, jakutai ir kt., lengvai ištveriančios didelius šalčius, savo mityboje naudoja daug gyvulinių lašinių.

Ko gero, lašinius reikėtų įtraukti ir į vaikų, jaunuolių, kareivių ir sportininkų mitybą: geriau vystytųsi jų organizmas, pagerėtų hormonų gamyba ir širdies darbas.

 Matyt, ne be reikalo nuo senų senovės žymiausi lietuvių bitininkai ir bičiulius, ir svečius vaišindavo lašiniais su pirmuoju šviežiai išsuktu medumi, sakydami, kad tai yra vaistų vaistas, atimąs visas turėtas ligas ir užkertąs kelią būsimoms.

Šiandien mes galime pasakyti tik tiek, kad apie lašinius mes dar daug ko nežinome. Nežinome net jų ateities šių dienų beprotiškose genetiškai modifikuotų maisto produktų lenktynėse.

Lietuviai daugiausiai iš visų vartoja lašinius

Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nenaudoja tiek daug kiaulės lašinių, kaip šiaurinėje Žemės pusrutulio dalyje gyvenantys lietuviai. Kepti, marinuoti, rūkyti, sūdyti, švieži, troškinti, virti, malti, gardinti druska ir prieskoniais, lašiniai drebučiuose, net lašiniai su medumi ir šokoladu. O kur dar įvairiausiai pagaminti ir prieskoniais gardinti spirgai, dar įvairiau pagaminti kepamieji ir tepamieji taukai?

Rūkytų lašinių juostelė su krienais ant juodos ruginės duonos riekės – nėra gardesnio ir geresnio užkandžio lietuviui.

Nuo senų senovės lietuviai žinojo, kad lašiniai turi būti rūkomi ne bet kaip: lašinių jėga (gydomasis poveikis), stovėjimas (priklausomai nuo poreikio, kiek lašiniai turėdavo negesdami išsilaikyti), skonis, kvapas, konsistencija (kietumas – minkštumas), odelės minkštumas arba traškumas priklauso, nuo to, kokių medžių malkomis (gal ir pjuvenomis, žemaitiškai –  „žiogspiromis“) ir kiek laiko rūkoma, kokių gydomųjų augalų dūmais (turinčiais fitoncidų ir suteikiančiais lašiniams apsaugą nuo bakterijų arba grybelių neigiamo poveikio) rūkyti baigiama.

Senovės turguose, jomarkuose (mugėse, kermošiuose) parduodantys, o ir perkantys rūkytus lašinius žinojo šiuos dalykus, todėl savo reikmėms, savo negalėms ar ligų gydymui ieškodavo lašinių, rūkytų alksniu, beržu, drebule, juodalksniu, gudobele, guoba, lazdynu, klevu, uosiu, vinkšna, kriauše, obelimi, vyšnia. Įvairias negerybes ir nuo lašinių, ir nuo lašinius vartojančių nugindavo kvapieji augalai: ajeras, apynys, bitkrėslė, gailis, jonažolė, kanapė, kietis, raudonėlis, vingiorykštė ir pan. Pakruojo kraštuose įvairių išorės ligų gydymas įvairiausiai rūkytais lašiniais dar buvo populiarus net praėjusiame šimtmetyje.

„…Bet tik pridėk epušės – ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejus po ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą susibrandina, kad ne tik kokybės ženklo,  o net auksinės etiketės reikėtų. Bėda tik, kad nedaug tų mokančių gerus rūkylus sutaisyti…“ – rašė Eugenija Šimkūnaitė.

Lašiniai valgio negadina

Dešros, netikras zuikis, urštai (paštetai), terinai (paštetai tešlos apvalkale) Lietuvoje gaminami su lašiniais. Lašinukais prismaigstomi liesesnės mėsos didieji kepsniai, kad mėsa kepant arba troškinant gautųsi sultingesnė, riebesnė, geresnio skonio. Rūkytais lašinukais būtinai įdaromi įvairių mėsų vyniotiniai, suktinukai, kepsniai, maltinukai, kukuliai.

Lietuvių aukštojoje virtuvėje be lašinių iš vis negalima gaminti bebrienos, briedienos, danielienos, kiškienos, lokienos, laukinės arklienos, stirnienos, stumbrienos. Aukštoji lietuvių virtuvė visus kepamus arba troškinamus laukinius paukščius – elnius, povus, kurtinius, tetervinus, fazanus, jerubes, kurapkas, putpeles, slankas, strazdus, karvelius, žvirblius, gulbes, žąsis, antis, laukius, vandens višteles, perkūno oželius, tilvikus – apdėliodavo arba apraišiodavo lašiniais. Nuo senų senovės pasaulio gurmė žino lietuviškai keptą laukinę antį, įdarytą rūkytais lašinukais.

Beje, nė viena tauta neturi specifinių žuvies patiekalų, gaminamų su lašiniais, tokių kaip Tauragės lašiniais įdaryta kepta lydeka, žemaitiškai rūkytais lašinukais apdėta kepta lydeka, kuršiškai sūdytais lašiniais apdėta ir ant specialios lentos orkaitėje kepta menkė, kuršiškai kepta plekšnė su rūkytų lašinukų spirgais.

O tokie lašinių gaminiai, kaip aukštaičių įsnauja, žemaičių užtrinas, užsienio metraštininkų minimi jau nuo XIV amžiaus, žemaitiškas lašininskis, yra išskirtiniai autentiški vien tik lietuviams žinomi valgiai, kurių kitos pasaulio tautos nemokėjo ir nemoka pasigaminti.

Bulvienė, daržovienė, grybienė, kopūstienė (ypač raugintų kopūstų), kruopienė verdamos su rūkytais lašinukais, daugelis sriubų, košių, troškinių, šutynių užkulami įsnauja arba užtrinu, barščiai skaniausi būna tada, kai jau išvirusius pagardiname su česnaku trintais sūdytais lašiniais ir pan…

Lietuvių kaimiškoji virtuvė pasaulio gastronomus ir gurmė gali žavėti bandelėmis su lašinukais; šventine banda su lašiniais; bulviniais arba kruopiniais vėdarais su spirgais; šmotmėsiu su lašinių įdaru; blynais paliepsniais, duonkukuliais, kiunke, kukuliais, lakštiniais, sklindžiais, plekšne su spirgais, pupinukais, pupiniais papločiais, putra, skryliais (lazankomis), slope, šiupiniais, tarke, virtiniais, žirniniais gurgūzais, žirninių miltų blynais papalaniais, kurie patiekiami su lašinių spirgais. Daug  kam patiks kiaušinienė, kepta su lašinukais; rauginti kopūstai, troškinti su lašinukais; voveraitės, keptos su lašinukais…

Lietuvių kaimiškosios bulvinių valgių virtuvės patiekalai: bulbonai, bulvinės bandos, bulvių košė, bulviniai blynai, bulviniai blynai parūgėliai ir sklindžiai, bulvių dubenėliai, bulviniai rageliai, bulvių šutynė, gauruotkiunkė, kugelis, pusmarškonė košė, tarkė, vėdarai, netgi ubagiško kolchozinio laikmečio ir atgaivintos nepriklausomybės alkanų žinasklaidininkų ir suktų turizmo agentūrų bei protu nežibančių valstybinių institucijų Belarusijos žydų lapsardokininkų cepelinai lietuviui skaniausi valgyti yra su spirgais.

Jau šiandien užsienio turistai pakelės smuklėse ir karčiamose mielai valgo ir gardžiuojasi lietuviškomis grikių, įvairių kitų kruopų, pupų, žirnių, pusmarškone, šilkine košėmis, patiekiamomis su spirgų ir svogūnų padažu.

Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, pakelės užeigose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma autentiška kaimiškoji kultūra ir kulinarija (Lietuvos kaimo kulinarijos paveldas).

Šios maitinimo įmonės turėtų vadintis tikruoju savo vardu, ne restoranais (Lietuvos valdininkų ir picerijų savininkų IQ, kurie picerijas pavadino restoranais, regimai yra vienodas – ne didesnis nei 50), o smuklėmis, karčemomis, traktieriais, svetainėmis, užeigomis arba valgyklomis (dar kartą perskaitykite ir įsitikinsite, koks taiklus, prasmingai gilus, viliojantis ir daug žadantis yra šis pavadinimas).

Lietuvoje maistui vartojami lašiniai

Maistui lašiniai vartojami švieži, sūdyti, rūkyti, marinuoti, kepti, virti, troškinti, taip pat kaip daugelio patiekalų sudėtinė dalis (ingredientas), iš jų daromi riebūs lietuviški padažai. Jie įkaišiojami į kepamą mėsą, kad jai suteiktų sultingumo, geresnį skonį, lašiniai vartojami net ir saldžiuose patiekaluose, nes gerai dera su cukrumi ir sirupais, medumi ir šokoladu.

Unikali lašinių savybė: jų neįmanoma persūdyti. Lašiniai į save pasiima tiek druskos, kiek reikia, ir nė kiek ne daugiau.

Renkantis šviežius lašinius reikia žiūrėti, kad jie būtų vos rausvi, švarūs, be kraujosruvų ir dėmių, o odelė plona ir minkšta, be ryškiai regimų šerių.

Kad lašiniai nesentų, kai jie būna susūdyti ir sudėti į indus, reikia paruošti druskos tirpinį ir juo užpilti lašinius.

Seniausi lietuviški lašinių kepimo, marinavimo, sūdymo ir virimo būdai

Lietuviai nuo senų senovės žinojo, kad lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius iš visų pusių įtrinti druska (10 % mėsos svorio). Sudėtus į indus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūri per 2–3 savaites. Per tą laiką juos reikia dažnai pavartyti, palaistyti atsiradusiu sūrymu, kad vienodžiau įsisūrėtų ir nebūtų geltonų dėmių. Geri lašinių sūdytojai, kad lašiniai negelstų, dar įberdavo cukraus.

Įsisūrėjusius lašinius reikia apvalyti, apiplauti šiltu vandeniu, išdžiovinti vėdinamoje patalpoje ir tik po to išrūkyti.

Priekinę papilvės dalį, kur lašinukai peraugę raumenimis, galima sūdyti kartu su lašiniais.

Užpakalinę papilvės dalį – storus, patižusius lašinius sulydyti į taukus.

Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žiemgaloje lašiniai X–XIX amžiuje nebūdavo rūkomi. Adutiškio, Antazavės, Arvydų, Bikuškio, Dusetų, Dūkšto, Šumskų, Jasonių, Jašiūnų, Leipalingio, Meikštų, Šalčininkų, Pabradės, Užpalių, Vaikutėnų, Zalavo, Augustavo, Aukštadvario, Lauksodžio, Gudučių, Lygumų, Pakruojo, Pašvinčio, Rozalimo, Žagarės, Žeimelio ir kituose dvaruose įsisūrėjusius lašinius sandariai uždengdavo kubile ir palikdavo šaltoje tamsioje kamaroje. Aukštaičiai, dzūkai ir žiemgaliai mėgdavo lašinius valgyti žalius arba spirgintus. Ir nors vėlesniais amžiais šios lietuvių gentys jau rūkydavo lašinius, bet vis tiek žmonėms, ypač kaimiečiams, mielesni valgymui būdavo sūdyti ir įvairiai prieskoniuoti lašiniai. XVII–XX amžiuose Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žiemgalos dvarų sūdyti lašiniai būdavo gera prekė,  siunčiama, vežama į Rytus ir į Vakarus.

Toliau išvardinsiu ne rūkytus, kurių Lietuvoje yra per 30 įvairių receptų, bet mažiau žinomus, dar praėjusiame šimtmetyje labai populiarius ir lietuvių mėgiamus valgyti sūdytus, marinuotus, keptus ir virtus lašinius.

Aukštaitiškai kaimiškai sūdyti lašiniai. Šitaip sūdytus lašinius mėgdavo Aukštaitijos ir Dzūkijos kaimų, miestų ir miestelių gyventojai.

Dusetų dvaro sausai sūdyti lašiniai. Šitaip paruoštus lašinius labiausiai vertino pirkliai savo ilgose kelionėse, taip pat medžiotojai ir žvejai.

Dzūkiškai biednai sūdyti lašiniai. Dzūkų mėgiamiausia užkanda su rugine juoda duona ir svogūnais prie ypatingai geros dzūkiškos ruginės naminukės.

Meikštų dvaro sūdyti lašiniai. Valgymui būdavo vartojami gerai nusausinti, apibarstyti maltais juodaisiais pipirais ir patiekti su pikliuotų miltų duona, svogūnlaiškiais ir pomidorais.

Utenos sūdyti lašiniai. Taip paruošti lašiniai išlaiko ilgesnes keliones, tad tinka vežtis į tuos kraštus, kur žinoma, kad lašiniai negaminami. Utenos sūdyti lašiniai yra geras ir naudingas Lietuvos sportininkų užkandis.

Augustavo dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Augustavo dvaro marinuotus lašinius daugiausiai eksportuodavo į Rusiją, nes rusai juos labai mėgdavo, o pasigaminti nemokėdavo arba tingėdavo.

Ginkūnų dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Mediniuose kubiliukuose paruošti Ginkūnų dvaro marinuoti lašiniai būdavo labiausiai perkama prekė kermošiuose (mugėse).

Šiaulių gardieji kepti lašiniai. Šiauliečių labiausiai mėgiami prie gerai atšaldytos lietuviškos degtinės su krienais ir raugintais kopūstais, aišku, ir namine rugine juoda duona.

Lygumų dvaro virti aitrieji lašiniai. Tai jau grynai vyriškas valgis, kurį labai vertino kareiviai, be to, jie būdavo įtraukti ir į kariuomenės proviantą.

Pakruojo dvaro su medumi virti lašiniai. Patiekti prie gerai atšaldytos „Trejų devynerių trauktinės“ su šviežiai raugintais agurkėliais yra tikras delikatesas. Šitokiomis vaišėmis galima pritraukti minių minias į kulinarines keliones traukiančius turistus.

Rozalimo dvaro virti lašiniai. Senovėje taip ruoštais lašiniais dvaro darbininkai būdavo maitinami per sunkiuosius darbymečius. Šiandien taip paruošti lašiniai tinka ir svečiams vaišinti kaip gera užkanda prie alaus ir degtinės, ir, jėgų pritrūkus, patiems pavalgyti.

Senoviniai virinti lašiniai iš Pautenas. Tie lašiniai per darbymečius būdavo dažni pietūs, nes specialiai ruošti karštų pietų nereikėdavo, – padėjai talkininkams su duonos kepalu, svogūnais, raugintais agurkais, raugintais kopūstais arba obuoliais – kaip koks laikas, kaip kokie produktai po ranka – visi sotūs, užganėti ir laimingi. O jau energijos tiek, kad nuo tokių pietų stalo šokte šokdavo prie darbų.

Šiaulių greitieji lašiniai. Verdančiu vandeniu su česnakais ir prieskoniais užpilti lašiniai įgaudavo kitokį taurų skonį ir kvapą. Taip paruoštus lašinius mėgdavo neštis darban Šiaulių apskrities darbininkai, ypač dirbantys lauke.

Žagarės dvaro virti lašiniai. Svogūnų lukštuose virti gintaro spalvos lašiniai būdavo eksportuojami į Rusijos caro rūmus Petrapilyje. Būdavo bene labiausiai perkami Rygos ir kituose Latvijos turguose, nes latviai, latvių dvarai šitaip lašinių paruošti nemokėdavo.

Žiemgališki virti užkandiniai lašiniai. Juos mokėdavo ruošti beveik kiekviename Žiemgalės dvare. XVII–XIX a. ekonominiais sumetimais dvarai daug šitaip gamintų lašinių parduodavo įvairiuose kermošiuose, veždavo į Rygos, Šiaulių turgus, pardavinėdavo net Klaipėdos turguose.

Aukštaičių bajoriški lašiniai su šokoladu. Kas pirmasis sugalvojo šį patiekalą, šiandien sunku pasakyti, bet tai tikrai turėjo būti garsus gurmanas. Manoma, kad jie bus atsiradę Biržų Radvilų rūmuose norint nustebinti garbius svečius netikėtu vietinės kilmės patiekalu.

Aukštaičių įsnauja. Karštai parūkyta prieskoniuota kiaulės papilvė (taukinė), kuria gardinamos sriubos, troškiniai ir košės.

Žemaičių lašininskis. Aitroko skonio užkandinis patiekalas, patiekiamas prie degtinės ir alaus.

Žemaičių užtrinas. Šaltai rūkyta prieskoniuota kiaulės papilvė (taukinė). Ji gausiai pasūdoma, dar gausiau prieskoniuojama, susukama į pergamentinį arba kepimo popierių, laikoma šiltai, kol parūdija (pagelsta) ir įgauna jaučiamą gaižumą, graudumą. Po to savaitę šaltai rūkoma. Užtrinas senovėje kermošiuose būdavo pardavinėjamas pintuose krepšiuose, kuriuose užtriną būdavo galima laikyti kelis metus. Juo gardindavo troškinius, košes, barščius, bulvių sriubas, kopūstienes, putras, žirnių ar pupų sriubas, žemaičiams labiausiai tinka prie šutintų bulvių.

Lašinių užkulas barščiams. Trintų lašinių užkulas, dedamas į barščius, kai juos supilsto į lėkštes.

Dzūkiškas lašinių užtepas. Darbymečiuose duodamas prie duonos vietoje sviesto. Dzūkijoje duodavo prie grikainių arba grikinių blynų vietoje mirkalo.

Fantastiškas  lašinių ruošimo receptas: Kretingos dvigubai sūdyti lašiniai

Jais Kretingos grafai Tiškevičiai kartu su riešutais penėtais ir raudonu vynu girdytais kalakutais aprūpindavo Rusijos imperatoriaus rūmus Sankt Peterburge

Kretingos dvaro mėsinėje 1kg lašinius su oda nuplaudavo, gerai nusausindavo ir perpjaudavo į du lygius po 500 g gabalus. Ne odą, bet lašinius labai aštriu peiliu įpjaustydavo 2mm gylio 2×2 cm tinkleliu. 50g česnako smulkiai sukapodavo, keturis laurų lapelius smulkiai sulaužydavo, jais įtrindavo lašinius ir gerai įspausdavo. Po to išmaišydavo 60 g druskos su 10 g maltų juodųjų pipirų, 10 g kmynų. Šiuo mišiniu apibarstydavo ir gerai prieskonius įspausdavo į pirmąjį lašinių gabalą. Tada išmaišydavo 60 g druskos su 40 g maltų saldžiųjų raudonų paprikų, 4 g maltų aitrių čilės paprikų ir apibarstydavo antrąjį gabalą. Jį dėdavo ant antrojo, apvyniodavo pergamentu, sukraudavo į ledauninius vežimus (t.y. ant ledų) ir veždavo į Sankt Peterburgą. Kelionė trukdavo dvi savaites ir per tą laiką lašiniai gerai įsisūrėdavo, įtraukdavo visus reikalingus aromatus, o jų odelės tapdavo minkštomis, burnoje tirpstančiomis (bet kuris kaimo žmogus žino, kad lašinių odelė tada bus minkšta, burnoje tirpstanti, kai padurta kiaulė bus ne plikoma verdančiame vandenyje, o svilinama) Šie dviejų skonių, gražūs savo išvaizda lašiniai anais laikais būdavo didžiausias delikatesas Rusijos imperatoriaus rūmuose. Šiandien tokius lašinius gali pasigaminti bet kuris ūkininkas.

Nuo tų laikų visi lietuviai ir geros namų šeimininkės žino, kad ir rūkytus, ir sūdytus, ir prieskoniuotus, ir žalius, ir net virtus lašinius geriausiai yra laikyti ne šaldytuve, o šaldiklyje: lašiniai gerai stovi, išlaiko gražią apetitą žadinančią išvaizdą, lengvai ir gražiai atpjaunami.

Vincentas SAKAS

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Mob. tel. +370617 24 338

El.paštas: vsakas@gmai.com

Melnragė