Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai VI

Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai VI

 

Apie Vincentą Bacevičių

Mano vyro tėvas Vincentas Bacevičius kilęs iš neturtingos šeimos. Jo tėvai, rodos, turėjo 6 margus žemės. Jų buvo 8 vaikai. Tėvas mirė jaunas, motina liko našlė, vaikams teko bernauti. Mano vyro tėvas išėjo ganyti pas ūkininkus. Užaugęs bernavo pas ūkininkus metai iš metų. Po kelerių metų vedė moterį, gyveno pas svetimus. Po kiek metų susitaupę iš uždarbio nusipirko 6 margus žemės be triobų. Susistatė triobesius, statė vienas, pasišaukdavo žmoną tik užpjauti. Nusipirko arkliuką šiokį tokį – prieš kalną, sako, kai važiuodavo, reikdavo pačiam pastumt. Pasisodino bulvių, buvo labai lietingas metas, visur bulvės prigėrė, o jis iš bulvių vandenį išlaidė, visą vasarą laidė, sako, sermėga supuvo ant jo. Bulvės užaugo, nuvežė į Kauną, pardavė, brangios buvo, labai daug paėmė pinigų. Nusipirko 20 margų, vėl be triobų, tik lauką, susistatė triobas ir gyveno. Buvo labai drūtas ir sveikas. Jis sakydavo: daug tokio laiko buvo, kad tik tris valandas miegodavo. Buvo nedidelio ūgio, buvo vaišingas ir nešykštus, bet taupus – be reikalo nemėtė. Valgyti sau nepavydėjo ir šeimai savo stengėsi, kad būtų valgyti geriau kas. Labai buvo darbštus – adynos galą nebuvo dykas. Buvo didelis mėgėjas mišką kirst, iš to daugiausiai ir pragyveno. Buvo teisingas, svetimo nieko nesisavino, išskyrus valdišką girią. Buvo pamaldus, bet ne davatka. Šiokiomis dienomis neidavo į bažnyčią. Pragyveno vien tik iš darbo, be jokio suktumo. Visą laiką dirbo daug. Gimęs 1839 m. gegužės 17 d., mirė 1918 m. gruodžio 1 d. Kilęs iš zanavykų, nuo Višakio Rūdos 4 km gyvenama vieta, rodos, tuo keliu einant pro kapines Višakio Rūdos, kaimo nežinau, už girios. Mano vyras taip pat ten gimęs. Šeimoje buvo dvi dukterys ir sūnus (Petronė, Natalija ir Feliksas).

Vyriausiai dukteriai davė 1000 rublių, išleido už vyro, už Štrimo į Zečkalnius, į nemažą ūkę netoli Pilviškių. Svaiginamųjų gėrimų mažai gėrė, prie kompanijos kokį stiklelį, be to, dar ir kultūringas buvo, parnešdavo gėlių į vazonus sodinti, dukterims gražias skaras nupirkdavo, švarus, tvarkingas buvo žmogus.

Begyvendamas Višakio Rūdos apylinkėse, susipažino su Višakio Rūdos kunigu Sakalausku. Kunigo tėvai buvo turtingi, turėjo dvi ūkes: vieną Alksniškėj, kitą – Meškučiuose, Keturvalakių parapijoj, šalia Marijampolės. Geros žemės ne mažiau kaip 50 margų buvo. Šeimos buvo tik kunigas ir duktė. Dukterį išleido už vyro į Meškučių kaimą, į didelę ūkę. Dalis, kur jų ūkė buvo, už Akelio. Tokiu būdu duktė turėjo dvi ūkes. Alksniškėje liko tėvai gyvent ant 50 margų žemės. Begyvenant kunigo tėvams, numirė motina, tėvui buvo sunku gyvent vienam. Pavedė dukteriai ūkę su sąlyga, kad jį išlaikytų. Duktė tėvo neišlaikė žmoniškai: buvo alkanas ir nuplyšęs, tris ūkes turėdamas. Užstojo kunigas sūnus tėvą, paėmė namus iš sesers ir pasiėmė tėvą pas save. Susidraugavo mano vyro tėvas su kunigu, kunigui jis patiko kaip darbštus žmogus ir pardavė jam ūkę geromis sąlygomis ilgam išsimokėjimui ir nelabai brangiai.

Atėję į Alksniškę, į Sakalauskų ūkį, trobesius rado apyprasčius, gyvenamąjį namą – vieno kambario, seną, rodos, be grindų, buvo tvartai, kluonas, bet svirno, klėties nebuvo, bulvinė kamara buvo alksnyne, netoli šaltinio, sena, supuvusi.

Kai atėjo čia gyventi, mano vyrui buvo 14 metų, jo seseriai – 15. Sunku buvo mano vyrui: anksti jauną keldavo, vesdavosi į kluoną kulti su spragilu, mat nieko nesamdė. Išsyk, kol tėvas buvo jaunesnis, abudu ardavo, paskui visą laiką vienas 50 margų viską užardavo. Žiemos rytais –  malti, dienomis – į girią medžių iš šaknų kasti, vežti. Dirbdavo rankomis, jokių mašinų nebuvo, pjaudavo dalgiu ir mažai samdydavo. Grėbdavo taipgi rankomis. Pietų pertraukos jie nedarydavo. Ištisą dieną dirbo nuo saulės tekėjimo iki leidimosi. Jei samdinį kokį turėdavo, labai gerai jį užlaikydavo: su valgiu ir su drabužiu nespausdavo, jie tik vieni dirbdavo daug.

Mano vyro tėvas buvo ne bailys, tad senoje stuboje rengdavo vaidinimo „Amerika pirtyje“ repeticijas. Ant pečiaus gulėdavo sekmadienį, poilsio dieną, ir juokdavosi, sakydavo, katras geriausiai vaidina. Buvo žmogus draugiškas ir atjaučiantis kitą. Jis jeigu važiuodavo iš bažnyčios ar iš miesto ir pavydavo einantį kaimyną ar pažįstamą, visada pasodindavo į vežimą, kitą paveja, ir tą ima: iki namų būdavo taip, kad pilną vežimą prisisodina. Jei kam nors iš neturtingų kaimynų reikdavo kunigo ar daktaro, nė vienam neatsakydavo, parveždavo.

Mano vyro motina buvo lėtesnio būdo, darbininkė, pasižymėjusi teisingumu, linksmu būdu, nebloga šokėja ir dainininkė.

Apie Feliksą Bacevičių

Feliksas Bacevičius gimė 1880 m. kovo 6 d. netoli Višakio Rūdos. Buvo aukšto ūgio, vidutinio šviesumo veido, ne blondinas, ne juodas. Aukštos kaktos, akys mėlynos.

Seniau buvo jaunimo mada dainuot vasaros vakarais, ypač subatvakariais (šeštadienio vakarais). Susirenka jaunimas grįžkelių ar šiaip prie sodybų, ant kiemo, daugiausiai vyrai. Ant kiemo jeigu dainuoja, tai to namo išeina ir merginos dainuot. Toliau merginom ant kelių nebuvo mados eit. Feliksas Bacevičius, nors nusidirbęs, tėvo prislėgtas darbais per visą dieną, buvo didelis mėgėjas dainuot ir draugaut su jaunimu. Nusistatęs būdavo eit gult nusidirbęs, išgirsta dainuojant, kaip tas priežodis: „Duok, Dieve, kojas“, ir eina dainuot drauge su jaunimu.

Feliksas Bacevičius buvo mėgėjas skaityt. Kadangi lietuviškos spaudos nebuvo, tekdavo iš užsienio slapta gabent. Feliksas visgi turėjo tokių draugų, kurie jam parūpindavo literatūros. Negana to, kad gaut slaptai reikdavo ir skaityt slaptai, reikdavo ir nuo tėvų slėptis. Sakydavo tėvai: „Vaike, prapulsi, į Sibirą išvarys“. Feliksas, norėdamas skaityt, skaitydavo mažoj klėtukėj ar taip kokiam kamputy vakarais, užsidegęs mažiukę žibalinę lempukę be stiklo.

Feliksas buvo kovotojas už lietuvišką spaudą, platino ir lipdė atsišaukimus, reikalaujančius lietuviškos spaudos, prieš caro valdžią,. Felikso kaimynų jaunimas ruošdavo slaptus vakarėlius su vaidinimais: priklausė ir Feliksas prie vaidinimų, neblogas buvo artistas. Vaidino komediją „Amerika pirtyje“, vaidino Bekampį, kitame vakarėlyje buvo vaidinima komedija „Velnias spąstuose“. Vaidino Tupį, labai gerai suvaidino. Feliksas neblogą atmintį turėjo, vakarėliuose sakydavo eilėraščius, gana ilgą A. Baranausko „Anykščių šilelį“ aymintinai pasakydavo.

Lietuvos revoliucijos laikais, 1905 metais, liepos mėnesį, Feliksas pateko į Kalvarijos kalėjimą. Kaltinamas už žiemsargių viršininko, kuris buvo nušautas Ąžuolų Būdoj per valsčiaus sueigą, nušovimą. Buvo tardomas, uždarytas kameroj vienui vienas, laikomas ten mėnesį laiko. Po mėnesio prileido prie daugiau žmonių. Išlaikė kalėjime apie penkis mėnesius. Prieš bylą Feliksą išvežė į Suvalkų kalėjimą. Buvo kaltinamas mirties bausme. Keliom dienom prieš teismą buvo amnestija caro: 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu, Karo lauko teismas buvo Feliksui Bacevičiui. Važiavo ir tėvai į teismą. Matė, kaip sūnų atvedė su nuogais kardais žiemsargiai. Vienas tik buvo liudininkas, tas liudininkas nepripažino, kad jis nušovė. Liko išteisintas. Išgyveno laisvai.

Po Kalėdų vėl prasidėjo. Vakarais, šventomis dienomis,  ir senesio amžiaus žmonių, ir jaunų, kurie prijautė revoliucijai, biednesnių ir bagotesnių, be skirtumo susirinkę į kokią seklyčią ūkininko, šoks, dainuoja revoliucines dainas prieš carą, net seklyčia plyšta. Ir vakarienę gaunam, katrie, žinoma, žymesni, ir alaus nežinia iš kur atsirado, degtinės nebūdavo. Tokių sueigų keletas per žiemą būdavo. Kitur vaišindavo užkandžiu su arbata, tie šeimininkai vaišindavo, pas kuriuos būdavo sueigos. Pas tokius, katrie prijautė revoliucijai, tokiose sueigose ir Felikso Bacevičiaus skambėdavo balsas revoliucijos dainose.

1906 metais kovo mėnesį jį vėl paėmė į Kalvarijos kalėjimą. Areštavo ir daugiau įtariamų piliečių. Tąsyk kalėjime buvo jau geriau, jau kameroj laikė ne vieną, po daug žmonių, maisto duodavo. Visoskios rūšies žmonių: ir studentų, ir žydų. Kalėjime labai laisvai laikė, jie dainuodavo ir taip baikas krėsdavo. Birželio pabaigoje paleido visus be jokio tardymo, be nieko.

1906 m. lapkričio mėn. pabaigoj vedė žmoną. Tęsė tuos pačius darbus kaip pirmiau dirbo, statė triobas.

Bebaigiant statyti triobas, prasidėjo karas rusų su vokiečiais. 1914 m. prasidėjo naujos bėdos. Per visą žiemą kariuomenė rusų, pilnos stubos, kareivis prie kareivio. 1915 m. pavasarį ūžė vokiečiai birželio mėnesį. Vokiečiai evakavo 15 namų už 15 km su keturiais mažais vaikais, mažiausias vaikas buvo trijų mėnesių. Teko vargt su mažyčiu vaiku kluone. Už mėnesio paleido namo. Parvažiavę namo, radom nuo laukų viską nupjauta, gyvulius atėmė, padarė bėdą. 1916 m. vokiečių kariuomenė nuėjo toliau į Rusiją, čia liko tik vokiečių vyriausybė. Atvažiavo žiemos metu ir išsivežė Feliksą Bacevičių į Marijampolės kalėjimą: įtarė, kad prieš valdžią proklamacijas (atsišaukimus) platino. Žmona bėgiojo, lakstė pas vienus, pas kitus, per kunigus išsieiškojo. Po 10 dienų paleido, kunigai turėjo įtaką prie vokiečių. Būtų išvarę į Vokietiją, būtų badu numiręs. Pas vokietį tąsyk buvo didelis badas.

Pasibaigus karui, susitvėrė Lietuvos valdžia, paskelbė laisvus rinkimus į Lietuvos seimą. Feliksas Bacevičius buvo iškeltas kandidatu nuo valstiečių liaudininkų. Jo valsčius, kur Feliksas  Bacevičius gyveno, balsavo už jo kandidatūrą, už valstiečius liaudininkus, mat Feliksas Bacevičius turėjo didelę įtaką tarp žmonių savo plačioj apylinkėj.

Po kiek laiko gavo šaukimą į Seimą. Nenusidžiaugė gavęs šaukimą. „Et, – sakė, – nei aš eisiu į tą Seimą, nei ką, per mažai mokslo turiu.“ Feliksas Bacevičius buvo baigęs 4 ar 5 skyrius. Visgi Feliksas nuvažiavo į valstiečių liaudininkų komitetą. Sako, eik, nes jau esi įtrašytas. Apsirengė išeiginiais drabužiais: paltu, namie austu, dažyto milo baltais baltiniais ir skepetaitė balta šilkinė ant kaklo. Ir pradėjo posėdžiaut, važinėt į Kauną. Po mėnesio laiko įsitaisė drabužius gražius, kaklaraištį užsidėjo, buvo pasirėdęs kaip ir visi Seime.

Feliksas Bacevičius, kaip Seimo narys, važinėdavo su prakalbom po miestus ir po bažnytkaimius, jis turėjo pasisekimą tarp žmonių, kviesdavo jį vis, kad vėl atvažiuotų. Sakydavo žmonės: mums ponų nereikia, atsiųskite mums Bacevičių, ponai esą mieste tegu būna. Feliksas Bacevičius nebuvo patenkintas Seimo inteligentais. Sakydavo, kad jie kaimo žmogų mažai vertina. Sakydavo: „Man velik žemė dirbti, nei su jais posėdžiauti“, nors algos buvo didelės. Buvo ir daugiau kaimiečių Seime, kiti atsiskirdavo prieš inteligentus, sakydavo kaimiečiai: „Mes lygiai tais pačiais balsais išrinkti, kaip ir jūs“. Feliksas Bacevičius kovojo už teisybę. Jis pats buvo labai teisingas, ir jeigu katras žmogus ką nors nusižengęs prieš teisybę, tai jau jam nepatikdavo. Buvo žmogus prasčiokas ir neieškantis tuščios garbės. Feliksui Bacevičiui teko išbūt Seime nuo 1923 iki 1926 m. liepos mėnesio. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko perversmas, ėmė Smetona valdyti.

Feliksas Bacevičius įsteigė pieno bendrovę, davė savo gyvenamojo namo virtuvę – patalpą pieninei, kitą kambarį pienininkui. Pieninei sekėsi gerai, buvo rankomis sukamas seperatorius ir rankomis sukamas muštuvis. Pieninės bendrovė buvo susitvėrusi iš 12 narių. Feliksas Bacevičius buvo vedėjas ir valdybos pirmininkas, žodžiu, viskas buvo ant jo rankų. Susitvėrė bendrovė 1927 m. Neilgai teko Feliksui Bacevičiui savo įkurtus darbus dirbti.

1929 m. vasario 22 d., kuliant javus, arklinė mašina sunkiai sužeidė Feliksą Bacevičių, kuris į Kauno ligoninę nuvežtas į antrą dieną mirė 24 vasario. Felikso Bacevičiaus namuos jo kūną dvi dienas aplankė daugybė žmonių, nors nepalankus oras, buvo didelis šaltis. Didelė minia žmonių palydėjo į Sasnavos kapus. Buvo uždėta vainikai gyvų gėlių ant Felikso Bacevičiaus karsto, vienas nuo valstiečių liaudininkų, kitas nuo pieno bendrovės. Atvažiavo palaidoti buvusio Seimo du nariai jo bendradarbiai: daktaras Staugaitis ir Toliušis. Uždėjo ant jo karsto gyvų gėlių vainiką ir pasakė kalbą, kad buvęs pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas. Feliksas Bacevičius paliko žmoną ir šešis vaikus: keturius berniukus ir dvi mergaites. Paliko du gimnazijoj, du universitete buvo įstatęs: vieną Kaune, kitą Dotnuvos akademijoj. Mergaitės buvo mažos: viena šešerių metų kita – septynerių. Buvo pavyzdingas žmogus, gerbė savo žmoną, mylėjo vaikus ir rūpinosi jais, buvo tikras šeimos žmogus. Buvo linksmo būdo, mėgo prie kompanijos pašokt ir padainuot. Svaigiųjų gėrimų mažai gerdavo, sakydavo esą jam negardu, tik prie kompanijos po truputį išgerdavo. Draugiškas su kaimynais ir pažįstamais, įrankių ūkiškų geresnių turėdavo, su visais dalindavosi.

(Bus daugiau)

Parengė Laima GRIGAITYTĖ

Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Feliksas Bacevičius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.