Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai II

Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai II

 

Apie vaikystę ir piemenavimą

Atsimenu, kaip mudu su broliu Pijušu žiemos vakarais ant pečiaus sėdėdavom ir dainuodavom: „Ant marių krantelio pasėjau kanapę, ej, kvije kanapije, pasėjau kanapę…“ O dienom mums duodavo plunksnas plėšyti. Taip ir praeidavo žiema. Pavasariui atėjus, atšilus, orui, bėgdavom į lauką lakstyt. Mama liepdavo surinkti šakutes medžių, į krūvutes akmenukus nuo dirvų surinkt į žaislų vietą. O kai ateidavo ganymo laikas, brolis ganydavo karves, o aš –kiaules.

Ganiava – nelabai malonus dalykas: kėlimasis ankstyvais rytais, bet tai ir labai įdomus laikas: vasarą  vyturiukai čirška padangėje, paukščiukų lizdukų randame žolėse ar prie grumstukų, kupstų. Saugodavome, kad gyvuliai neįmintų į lizduką, laukdavome, kol išsiperi, sulaukdavome, kai paukštukai atneša maisto, mažyliai paukšteliai lizdely išsižioję, pasislėpę. Po kiek dienų atėję jau randam tuščią lizduką – paukštė išsivedusi paukštukus. Mes, vaikai, pagal paukščių kiaušių spalvą galėdavome pasakyti, kokio paukščio tie kiaušiniai.

Laukdavom Sekminių šventės. Želdydavom sekmindirvį – į kokį kampą dirvos tris savaites negindavome. Sekminių rytas ateidavo. Kiek rūpesčio anksčiau išginti už kaimynų vaikus! Lenktynės būdavo. Rėkdavom: „Spirgučiai! Spirgučiai!“ tiems, kas vėliau išgina. Kiek bėdos: kiaulės nemėgsta anksti kelt, švintant iš tvarto negali jų išvaryt. Kai saulė pakyla, mama atnešdavo ragaišio bandelę ir sūrio saldaus kavalką.

Perpietėm eidavome su broliu į girią grybauti. Žinodavome, kur kokie grybai auga. Buvo toks eglynukas, vadinamas baravykinuku, kitas – rudmėsiniu: rudmėsės augdavo. Buvo ir toks lapių olų kalniukas, eidavome žiūrėti, ar nepamatysime kokį lapiuką išlindus.

Nors buvo draudžiama grybaut ir uogaut, mes nepaisydavome: atsimenu, pamatome per eglyną strielčių (eigulį) Laušių su šautuvu, bėgame, kiek drūti, į palaukę, kad neatimtų uogų arba grybų.

Piemenukų gyvenimas buvo vargingas ir skaudus, ypač biednuomenės (vargšų) vaikų, kurie eidavo pas ūkininkus ganyti. Būdavo tokių ūkininkų – duoda ganyti piemenukai kiaules ir žąsų pulką – nė atsisėsti nėra.

Pamažu piemenavimas išnyko. Ūkininkai pradėjo kitaip laukus tvarkyti, panaikino pūdymus, užsiėmė kita sėjomaina ir ėmė galvijus rišti ant virvių, kiaules šerti namie, tvarte, sakydavo, jog pigiau išeina, negu piemuo laikyti.

Apie ubagus

Kiekvienas gaspadorius laikė po dvi kates ir po du šunis. Šunys būdavo pikti, kąsdavo žmones ir lakstydavo palaidi. Jeigu, būdavo, reikia eiti keliuku kokiu reikalu kelis kilometrus, tikra bėda. Būdavo, pasiimi duonos, užpuola šunes, duonos numeti, šuo duoną ėda, nueini toliau, šuo nubėga namo. Prieini kitą ūkininką – vėl du šunys. Sudrasko, būdavo, drabužius, mano mamai, pareinančiai iš bažnyčios, kaimyno šunys sudraskė brangų sijoną. Vėliau išėjo įsakymas rišti šunis, tik nakčiai paleisti, o rytą pririšdavo.

Kai šunys būdavo paleidi, tai prieš kokia 20 minučių girdėti jų lojimas, jeigu ateina žmogus. Pasitinka šunys iš toli, loja iki durų, ypač kai ubagą pasitinka – ubagas lėtai eina. Pagal šunų lojimą suprasti gali, kas ateina. Per langą nesimato, užšalęs, žiemos būdavo šaltos ir gilios, sniego sulig pinučiais šalia kelio. Niekad tiek ubagų nebuvo kaip prie caro valdžios. Ateidavo ir drūtų ubagų. Būdavo, drūtas botagas nuo šunų, kriukis, kaša prie šono iš šikšnų nupinta kiaušiniams dėt ir lašiniams, du krepšiai, vienas prie šono, kitas ant kupros – toks ubago aprėdas, kaip uniforma. Būdavo, ateina ubagas, paprastai tai kampą duonos paduoda, o retkarčiais lašinių duoda, būdavo, mano mama ir sako ubagui pasimelsti už dūšeles čyščiuj kenčiančias. Už kiaušinį 7 poteriai reikėjo sukalbėti. Būdavo, ubagai kiti šventas giesmes gieda, o kiti tik poterių sukalbėjo, atsiėmė almužną (auką) ir eina. Mano mama sakydavo: „Vaikeli, reikia ubagui duoti almužną“. Ateidavo ubagas Vaznaitis, nakvodavo, pasakas pasakodavo vakarais. Aš su broliu, būdavo, laukiu to ubago, prašom tėvų, kad leistų jam nakvot. Ubagai gulėdavo toj pačioj stuboj, kur visi guli. Ubagui užduodavo užduotį, už kurią jis gaudavo lašinių: sukalbėti rožančių už tokio dūšią: būna, koks giminaitis miręs ar kaimynas, pasako mirusiojo vardą, duoda auką, ubagas eidamas poteriauja arba namo parėjęs.

(Bus daugiau)

Parengė Laima GRIGAITYTĖ

Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Ona Griniūtė-Bacevičienė.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite