Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Olandijoje įsikūrusi marijampolietė: „Negrįžtu, nes esu meilės emigrantė“

Olandijoje įsikūrusi marijampolietė: „Negrįžtu, nes esu meilės emigrantė“

 

Marijampolietė Sigutė STADALYTĖ (32 m.) – sėkmės ir susikurtos laimės vaikas. Nuo 19 metų gyvena Olandijoje. Į gimtinę retkarčiais parvyksta tik pasisvečiuoti. Pastaruoju metu – jau su savo šeima. Ištekėjusi už penkeriais metais vyresnio olando, Sigutė tapo ponia van Evert ir yra dviejų mažylių – Davyduko (4,5 m.) ir Jakubėlio (1 m.) – mama. Kadaise besimokydama Marijampolės P. Armino vidurinėje mokykloje, Sigutė buvo mokyklos pasididžiavimas ir puošmena – protinga, gabi, kūrybinga, veikli, talentinga, labai graži! Tokia mergina galėjo savo žavia jaunyste ir talentu puošti teatro sceną, būti profesionalių fotografų geidžiamas veidas ar podiumo garsenybė. Bet Sigutė nesižavėjo spindinčiu gražuolių gyvenimu – ji visą laiką svajojo būti gera mokytoja: globoti ir auklėti vaikus, duoti jiems žinių, rengti gyvenimui. Ši svajonė 2000-aisiais paskatino tuomet 19-metę Marijampolės pedagoginės mokyklos studentę įgyti pedagoginės patirties Olandijoje ir po metų grįžti į gimtinę. Tie „metai“ tęsiasi iki šiol…

– Tai kas gi pakeitė jūsų planus?

– Meilė. Didžiulė meilė. Aš drąsiai galiu taip sakyti iki šiol, nes toji meilė nesumažėjo ir per daugiau nei 10 metų. Niekada savo ateities nesiejusi su užsieniu, svetur likau tik dėl savo laimės – taigi esu meilės emigrantė. Vyras Jefas dirba farmacijos srityje. Mudu tokie artimi vienas kitam, kad be jokio dvejonių šešėlio laikau save labai laiminga moterimi. Sėkmės moterimi. Net pati sau to pavydžiu!

Nors abu esame iš skirtingų kultūrų ir labai skirtingų charakterių, bet tuo mes papildome vienas kitą. Artimas bendravimas, supratimas, jokio pavydo, jokių pastangų vienam kitą pakeisti – manau, tai yra mūsų laimės raktas. Žinoma, ir netikėta puokštė gėlių, ir į piniginę įdėta širdelė su tekstu ar ant veidrodžio lūpdažiu užrašytas mielas žodis – tai tik artina mus, abiem leidžia jaustis vertinamiems ir reikalingiems. Žinoma, vaikai – taip pat didelės meilės ir šiltų santykių dalis. Mūsų savaitgaliai visada prasideda kava ir sausainiais, kai visas ketvertas – vienoje lovoje. Bet nepamirštame susiplanuoti ir dienų, kurias praleidžiame be vaikų. Visada dviese švenčiame savo vestuvių metines, nueiname į kiną, iškylaujame.

– Koks yra vyro vaidmuo jūsų šeimoje? Skirstotės darbus bei pareigas į vyriškus ir moteriškus?

– Mūsų namuose tikrai nėra sudarytų grafikų kiekvieno „buitinei veiklai“. Abu dirbame, abu turime kitų užsiėmimų, tad namais rūpinamės kartu. Aš dažniau sukinėjuosi virtuvėje, o vyrui tenka dažniau pasirūpinti produktais. Gaminti jis ir pats moka, bet aš jį per daug išlepinau: prie pilnos lėkštės jis sėdi dažniau nei stovi prie puodų. Namus tvarkomės abu kartu, jau padeda ir Davydukas.

– Ar šeimoje švenčiate Valentino dieną – vasario 14-ąją?

– Šios dienos mudu nesureikšminame kaip meilės dienos, nes mums tokios dienos – kasdienybė. Per Valentino dieną nedovanojame vienas kitam dovanų, bet visada nudžiuginame vienas kitą atviruku su nuoširdžiu, galbūt netikėtu tekstu.

– Ar yra dalykų, dėl kurių negalėtumėte atleisti savo mylimam vyrui?

– Oi, čia gana sunkus klausimas… Kai taip myli, tai kad ir kaip kas nors skaudu būtų, atleisti, manau, visada galėčiau. Bet… nesugebėčiau to pamiršti. Taip, galėčiau atleisti, bet – tik vieną kartą. Sunkiausia, manau, būtų atleisti agresiją, smurtą prieš mane ar mūsų vaikus.

– Sakoma, kad į užsienį lietuviai bėga pirmiausia dėl didelių pinigų, turto. Jūs tvirtinate, kad tik dėl meilės. Kas jums yra gyvenimo vertybės?

– Užaugau tokioje šeimoje, kur pinigai ir turtai tikrai nebuvo labiausiai vertinami. Abu tėveliai – Nijolė ir Algirdas Stadaliai – visada dirbo, tad ir mums su broliu visko užtekdavo, nors pinigų ne kalnus turėjome. Nuo mažens buvome vežiojami ir po Lietuvą, ir už jos ribų – kelionės, geri įspūdžiai, buvimas kartu buvo mūsų didžiausia vertybė. Aš tai vertinu iki šiol. Pagarba vyresniems, būtinybė rūpintis kitais, pagalba, šeima – štai kas yra didžiausios vertybės, kurias man įskiepijo tėveliai.

– Įdomu, ar jūsų – mišrios poros – vaikai ir, žinoma, vyras žino lietuviškų žodžių? Ar vaikai kalbės lietuviškai? Ar puoselėjate lietuvybę būdama toli nuo Lietuvos?

– Kai tik susipažinau su savo būsimu vyru, nesistengiau jo greitai mokyti lietuviškai, nes tada ir pati naują kalbą turėjau išmokti. Kažkada esu padovanojusi jam kompaktinį diską su lietuvių kalbos pamokėlėmis, bet jis greitai pasidavė: „Labai sunki kalba.“ Vyras kur kas daugiau ir greičiau kalbos išmoksta, kai lankomės Lietuvoje. Brangindama savo gimtąją kalbą, labai noriu, kad ja kalbėtų ir mūsų vaikai. Bet nemeluosiu – viskas vyksta labai lėtai. Su pirmuoju sūneliu, kai gimė, bandžiau kalbėtis lietuviškai, bet nelabai sekėsi. Šią klaidą dabar bandau ištaisyti – mokau jaunėlį. Su juo labai daug kalbu lietuviškai, skaitome lietuviškas knygutes. Vyresniajam tai labai įdomu, ir manau, kad tikrai greitai abu puikiai kalbės lietuviškai.

– O lietuviškos šventės jūsų namuose minimos?

– Taip, lietuviškos šventės ir tradicijos – tikrai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Per Velykas marginame kiaušinius, o paskui juos paslepiame kartu su šokoladiniais, ir vaikai eina jų ieškoti (tai jau olandų tradicija). Kalėdos man irgi yra kur kas daugiau ir prasmingiau nei sočiai ir skaniai privalgyti. Kūčių vakarienę visada pradedame nuo kalėdaičių, kuriuos kasmet atsiunčia seneliai iš Marijampolės. Na, o kai jau vyksta svarbios lietuvių krepšinio ar futbolo varžybos, visada pasipuošiame lietuviškomis vėliavėlėmis, ir Davydukas garsiai skanduoja: „Lie-tu-va! Lie-tu-va!“ Taigi Olandijoje jaučiuosi gerai, bet širdyje esu tikra lietuvė!

– Kas jums Olandijoje yra sunkiausia, nepriimtinausia?

– Net nežinau… Olandai yra gana supratingi, šviesūs, dori žmonės. Bet yra tokių niuansų, kurie man buvo netikėti, neįprasti. Štai, norėdamas ką nors atlikti su olandais, pirmiausia turi būtinai susiderinti dienotvarkes. Čia nepriimtina netikėtai užbėgti į svečius „išgerti kavos“. Net atskirai gyvenantys vaikai, planuodami papietauti pas tėvus, turi tai suderinti prieš kelias savaites. Tai turbūt dvelkia šalčiu, bet iš tiesų tėvai su vaikais bendrauja kur kas atviriau nei Lietuvoje. Čia jau seniai ne tabu nuo mažų dienų kalbėtis su vaikais apie seksą, narkotikus, jų žalą… Ir vaikų laisvės čia didesnės, bet ir pareigų skiriama daugiau. Nepasakyčiau, kad tai blogai. Tikrai negaliu atsakyti, kas man Olandijoje nepriimtina. Jaučiuosi čia kaip namie, todėl ir džiaugiuosi.

– Gal galite pailiustruoti, kokia gi ta laisvesnių olandų vaikystė ir paauglystė?

– Pavyzdžiui, jau nuo ketverių metukų vaikučiai žygiuoja į mokyklą, kurioje iškart pradeda mokytis ir anglų kalbos. Pamokos trunka nuo ryto iki 15 valandos – su valandos pertrauka. Vyksta ir plaukimo pamokos, kitokie užsiėmimai. Šešiametis jau būna aktyvus kelių būrelių lankytojas. Olandijos mokyklose, darželiuose pasigendu griežtumo ir tvarkos. Į mokyklas vaikai gana ilgai palydimi tėvų. Dauguma moterų Olandijoje, tapusios mamomis, niekada nedirba visu etatu – daugiausia tik po tris keturias dienas per savaitę. Kai jos dirba, vaikai laiką po pamokų leidžia pailgintos dienos grupėse.

– O ką Olandijoje veikiate jūs pati? Esate tik mama ir namų šeimininkė?

– Jau nebe. Aš Olandijoje atsidūriau dėl auklės darbo, kurio norėjau dėl patirties kaip būsima pedagogė ir jį susiradau pagal skelbimą Marijampolės laikraštyje. Nebijojau išvykti į svetimą šalį, nes mane visada viliojo naujovės. Žinoma, kai atsistojau ant Olandijos žemės, supratau, kad esu toli nuo namų – buvo ir ašarų. Bet pripratau greitai. Dienomis dirbdavau, pramogavau, lankiau papildomus kalbos kursus, o vakarais rašydavau ilgus ilgesio laiškus į Lietuvą. Aukle dirbau keletą metų. Kai sutikau savo „princą ant balto žirgo“, pasilikau jo mieste Leidene, kuris tapo mano antraisiais namais. Vyras padėjo geriau išmokti olandų kalbą. Išlaikius valstybinius kalbos egzaminus, tapo lengviau susirasti darbą, nes svajonė dirbti mokytoja, padirbėjus keliose olandų šeimose, priblėso. Arba gal vėl norėjosi naujovių. Tada įsidarbinau tokioje pensijų biržoje administratore. Bet po kelių metų sėslus darbas prie kompiuterio pradėjo nusibosti, o svajonė dirbti su vaikais, kaip paaiškėjo, dar nebuvo numarinta. Tapusi mama, dar aiškiau tai supratau. Tad šiuo metu studijuoju, o 2013-ųjų pabaigoje turėčiau jau laikyti savo rankose pedagogo diplomą.

– Jaučiatės laiminga moteris, turite ateities planų. Bet ar giliame širdies kampelyje jums nereikia slėpti noro ir vilties kada nors visam laikui sugrįžti į Lietuvą?

– Kol kas tokių planų neturiu – širdis rami. Smagu sugrįžti atostogų, bet po kelių savaičių jau pradedu ilgėtis namų Olandijoje. Kol neturėjome vaikų, kirbėdavo mintis sugrįžti į Lietuvą. Net vyras sakydavo, kad mielai gyventų Lietuvoje, jeigu tik rastų tinkamą darbą. O dabar, kai mūsų šeima gerai įsitvirtinusi Olandijoje, į Lietuvą visam laikui grįžčiau turbūt tik tada, jeigu Olandijoje pasijusčiau nelaiminga, diskriminuojama kaip kitatautė, trūktų namų šilumos. Šioje šalyje savarankiškas gyvenimas mane užgrūdino, jauną studentę subrandino kaip stiprią moterį. Nė vieną minutę nepasigailėjau, kad gyvenu Olandijoje su savo puikiu vyru.

– Yra tėvų, kurie turbūt itin egoistiškai vertina savo ryšį su vaikais – nenori, kad jie gyventų užsienyje: esą nors ir skurdžiau, bet tik Lietuvoje. Ar jūsų tėvai supranta jūsų laimę? Ar įsivaizduojate, kad kada nors jūsų vaikai irgi gali išvykti gyventi toli toli?

– Neabejoju, kad tėvams visada sunku, kai jų vaikai palieka gimtuosius namus. Ir nesvarbu, ar išvyksta į Vilnių, Klaipėdą, ar į Olandiją, Ameriką. Mano tėveliams irgi sunku. Bet dabar jie džiaugiasi, kad esu laiminga. Kol esame visi sveiki, susitinkame ir Marijampolėje, ir pas mus Olandijoje. Man tik labai gaila, kad mano tėveliai negali daug laiko praleisti su savo anūkėliais. Tikiu, kad kai vaikučiai paaugs, vasaras jie leis Marijampolėje pas močiutę ir „močiuką“. O apie savo vaikų ateitį dar per daug negalvoju, bet mintis, kad jie gali kur nors svetur išvažiuoti, tikrai nedžiugina. Na, nebent sugalvotų studijuoti Lietuvoje!

– Su kuo dar, be tėvų, bendraujate Lietuvoje? Ar didelis atstumas dar neįveikęs buvusio artimo ryšio su Lietuvoje likusiais giminaičiais, draugais?

– Na taip, interneto galimybės tą ryšį ne tik palaiko, bet ir leidžia atnaujinti. Facebook‘as padėjo atkurti ryšį su klasės draugais, buvusiais kaimynais, mielais bičiuliais. Kai grįžtu į Marijampolę, stengiuosi aplankyti ir savo giminaičius, ir drauges. Visada visų būnu pasiilgusi. Ir dabar, naudodamasi proga, perduodu visiems savo artimiems žmonėms šiltus linkėjimus. O kadangi čia pat ir Valentino diena, tai būtinai linkiu kuo daugiau meilės kiekvieno kasdienybėje: mylėkite ir būkite mylimi!

– Dėkojame ir linkime nesugriauti savo laimės pasakos!

Vida KARALIŪNAITĖ

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Nr. 6(10), 2013 m. vasario 9–15 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.