Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Netekome Gintaro Kandroto

Netekome Gintaro Kandroto

Penktadienio rytą „Suvalkiečio“ redakcijos kolektyvą sukrėtė žinia, kurią dar ilgai bus sunku įsisąmoninti. Pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, darbų sūkuryje ir planų gausoje nutrūko mūsų redaktoriaus Gintaro Kandroto (1970–2019) gyvenimas.

Autobiografijoje velionis rašė: „Mano giminė ir iš tėčio, ir iš mamos pusės yra kilusi iš Prienų rajono, tačiau aš 1970 m. balandžio 20 d. gimiau Eišiškėse, kur tuo metu kaip jauni specialistai dirbo tėvai. Po kelerių metų klajonių jie grįžo į gimtuosius kraštus Prienų rajone. Aštuonmetę mokyklą 1985 m. baigiau Kašonyse, o vidurinę – 1988 m. Jiezne“.

Besimokant vidurinėje mokykloje jam puikiai sekėsi rašyti rašinius, dalyvavo respublikiniame jaunųjų literatų konkurse, mokėsi Jaunųjų korespondentų universitete prie tuometės „Komjaunimo tiesos“ redakcijos.

1988 m. įstojo į žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete. Dar besimokydamas porą kartų praktiką atliko laikraštyje „Naujasis kelias“, o baigęs mokslus 1994 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti tuomet jau „Suvalkiečiu“ pavadinto laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, vėliau – korespondentu, rašė apie žemdirbių problemas, streikus, pasiekimus, savivaldybių darbą.

2007 m. gegužės mėnesį „Suvalkiečio“ akcininkų sprendimu tapo redaktoriumi.

Į šias pareigas jis tikrai nesiveržė, labiau norėjo kūrybinio darbo, nes ne tik rašė, bet ir fotografavo, filmavo. Yra surengęs dvi parodas: „Kitokios spalvos“ ir „Kelionė į sustojusį laiką“, skirtą Černobylio tragedijai. Daugybė fotografijų spausdinta įvairiuose leidiniuose, fotoalbumuose. G. Kandrotas yra sukūręs tiek dokumentinių, tiek kitokių filmų, dalyvavo „Balto kluono“ trumpų filmų festivalyje. Yra pelnęs įvairių apdovanojimų, o 2018 metais apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medaliu.

Tai darbai, kurių rezultatus matė visuomenė. Redakcijoje Gintaro darbas buvo kitoks: laikraščio gyvavimas priklauso ne tik nuo kolektyvo ir vadovo pastangų. Sudėtingi pastarojo meto įstatymų viražai, kainų pasiutpolkė, jau beveik uždusinę Lietuvos popierinę spaudą, vis daugėjantis draudimų skaičius reikalauja didelių pastangų. Redaktorius tikrai negailėjo savo laiko ir jėgų, bendraudamas su kolegomis, Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, kurios valdybos narys buvo, žmonėmis, kuriems turėtų rūpėti šie reikalai. Grįždavo po susitikimų su valdininkais ir susirūpinęs, ir nusiminęs. Kai kada tie pastebėjimai virsdavo aštriomis publikacijomis.

Dirbti su Redaktoriumi buvo gerai – labiausiai dėl to, kad jautėmės saugūs. Jis jautėsi atsakingas už laikraštį ir žmones – ir ta atsakomybė, be abejo, nelengvėjo.

Gintaras buvo mylintis sūnus, rūpestingas šeimos vyras ir tėvas, geras draugas.

„Suvalkiečio“ redakcija

Amžinojo poilsio G. Kandrotas atgulė Darsūniškio kaimo (Kaišiadorių r.) kapinėse. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite