Pagrindinis > Naujienos > „Neteiskite kitų, nes būsite už tai teisiami“ ir „Apie mirusiuosius tik gerai arba nieko“

„Neteiskite kitų, nes būsite už tai teisiami“ ir „Apie mirusiuosius tik gerai arba nieko“

 

Tautos Didžiojo Įstatymo šios dvi nuotrupos gana seniai pateko į kitų tautų gyvenimo būdo patarimų rinkinius. Jodvi– mūsų tautosakos neperžengiami įstatymai, o kitoms tautoms – nieko neįpareigojantys patarimai. Jų „kalbinis lobynas“, išverstas į mūsų kalbą, atveria žemę po kojomis, o iš ten pasigirsta dar vienas senas įstatymas: „Nemė(g)džiokite kitų, nes būsite negailestingai sumedžioti“. Šiandien „medžiojame“ kitų tautų gyvenimo būdą, kalbą, dainas, giesmes, maldas, pažodinį vertimą ir viską, ką sugriebia mūsų ryklio nasrai, nes mes – ne kinai, o tik „tokie esame, kaip ir kitų tautų vaikai“. Prieš tris tūkstančius metų kinų imperatoriaus račius mąstė, kodėl jam vieną dieną sekasi, o kažkurią kitą – nesiseka… Kodėl? Jis, nesimokęs net vidurinėje mokykloje, mąstė, o aš nemąstau. Kas su manimi atsitiko per pastaruosius 700-500 metų?

Jau anksčiau sakėme, kad visų tautų mokytoja yra klaida ir tik per kelias ar keliolika klaidų visi „taria“, jog surado „tiesą“. Taigi jie teis ar neteis, vertins ar nevertins mirusiųjų darbus, klaidų neišvengs, nes „kiek galvų, tiek razumų“. Klausimas, ar mes pažinojome klaidą? Pažinojome labai gerai: „mislijau, dūmojau – motulė šaukia.<…> Tik gailiai kukuoja girioje gegutė“. Suklydau! Prie kiekvienos šventyklos būtinai yra kelios Dievo Trejybės maldyklos apsivalyti ir sunaikinti klaidingas ir nereikalingas dvasias (nuodėmes). Koks skirtumas kitų tautų nuo mūsų Tautos? Jų mokytoja yra klaida, kuri moko per klaidų gausą ieškoti „tiesos“. Mūsų mokytojas Tėvas ir tik Jis įvardija tiesą ir klaidą (pastarąją privalome sunaikinti).

Viena baisiausia ir galingiausia pasaulio klaida auginama iki šios dienos – tai apaštalo Judo niekinimas, žeminimas, smerkimas, kaltinimas. „Neteiskite“, bet visi teisiame. „Apie mirusįjį tik gerai arba nieko“, bet mes jau 2000 metų jį kaltiname ir kankiname visomis baisiausiomis dvasiomis. Jėzus teisingai pasakė: „Geriau jam būtų buvę negimti“.

Kas buvo apaštalas Judas?

Judo tėvas buvo dvasininkas iš Levio giminės, motina – iš Judo. 5505 metais jauni tėvai dėl visapusiško nepaklusnumo Romos Imperijai pabėgo iš Damasko už imperijos ribų. Po kurio laiko apsigyveno netoli Vilniaus Karijotėse. 5510 metais gimė pirmas sūnus Judas, tėvai jį pašventė Dievui ir Izraeliui. Tėvas artimai bendravo su mūsų vienuoliais ir 17 metų Judą išsiuntė į Sūduvos Dievo pažinimo skelbėjų vienuolyną, ten jis mokėsi 9 metus. Per tą laiką tėvas sužinojo visą būsimą sūnaus gyvenimą ir Izraelio 3000 metų ateitį.

5537 metais du izraelitus išlydėjome į jų žemę. Judas tapo Jėzaus pirmu apaštalu. Juodu ypatingais atvejais vartojo vieno ar dviejų sakinių kalbą, kurios kiti apaštalai nesuprato. Per paskutinę vakarienę Jėzui iš kairės buvo apaštalas Jonas, o iš dešinės apaštalas Judas. Jėzus ir Judas suvalgė aliejuje dažytos duonos. Sugrįžkime namo. Aukotojas po laužymo apeigos Dievui Tėvui skirtą dalį pamerkdavo į aliejų ir jai suteikdavo mirties dvasią. Apaštalai pirmą kartą dalyvavo tokioje aukoje (ji buvo ne mokomoji ar parodomoji). Jie pamanė, kad Jėzus per aliejuotą duoną Judui suteikė klaidos dvasią – velnią, nors pats jos valgė. Baisu. Apaštalų neišmanymas Jėzų padarė velnio bendradarbiu. Ir jis nesakė: „mane išduos“, jis sakė: „mane įduos“, nors abu pasakymai reiškia – „pasakys tiesą“. Galiausiai Jėzus pasakė, Judas išėjo, o apaštalai nesuprato ką pasakė. Alyvų kalne Judas pabučiavo Jėzų. Dar kartą grįžkime namo. Aukotojas prieš aukojimo-pakylėjimo apeigą būtinai privalėjo atsisveikinti, pabučiuojant indą, kuriame buvo Dievo Tėvo Sūnaus kūnas, ir indą, kuriame buvo Sūnaus kraujas. Aiškiau negali būti. Tas, kuris bučiuoja, yra aukotojas – šiuo kartu Judas. Jėzaus aukos vienintelis ir didžiausias aukotojas yra Judas. Kai ryte jis nunešė Jeruzalės dvasininkams jų sidabrinius ir pasakė, kad auka (Jėzus) jų nepriėmė, jie jį išsivedę laukan užmušė akmenimis. Aukotojas mirė pirma aukos. Judui šis skausmas buvo tik akimirksnis, lyginant su dviem tūkstančiais metų, per kuriuos mes jį teisiame, šmeižiame, niekiname ir kankiname… Baisu… bet aišku. Mes nepažįstame Dievo, savo kalbos. Esame diplomuoti (anot Maironio, „šarvuoti“) bedieviai ateistai. Mes tikime ir kitus tikiname, kad nekrikštytas (Jonas Krikštytojas) galėjo kitus krikštyti, kad auką (Jėzų) aukojo be aukotojo, kad nešventinti mūsų šaltiniai, akmenys ar žemės plotai yra šventi, kad įvykis, stebuklas gali įvykti be įstatymų ir t. t.

Ar keista? Visiškai nekeista. Juk diplomą davė medžiotojas, o aš – tik jo mokinys. Kas gi toliau? Liepto galas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Laimos Grigaitytės nuotraukoje – Albinas Kurtinaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE