Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Negatyvias medikų prognozes sutriuškinusi Audronė Avdošina: kai ryžtas ir valia gali net likimą pakeisti

Negatyvias medikų prognozes sutriuškinusi Audronė Avdošina: kai ryžtas ir valia gali net likimą pakeisti

Jeigu gyvenimą dažnas pavadiname kelione, tai likimą tikslinga būtų vadinti tos kelionės maršrutu, nubraižytu nematomos rankos, kuri ir veda mus juo, dažniausiai mums net nežinant. Tik atsigręžę atgal, į jau nueitą to kelio atkarpą, pastebime kažkokius dėsningumus, suvokiame, kad dabar būtume kitoje vietoje, su kitais žmonėmis, jei praeityje nebūtų vieno ar kito įvykio. Ypač tai pastebime sunkių išbandymų akivaizdoje, mat tuometinė nelaimė už savęs slepia ir didžiulę dovaną, žmogui leisdama tobulėti, ugdant valią ir ištvermę.

Tokia filosofija šiandien gyvena buvusi marijampolietė Audronė AVDOŠINA (g. 1971 m.), kurios gyvenimą į dvi dalis padalijo lemtingoji avarija, po kurios jauna moteris ilgą laiką buvo prikaustyta prie lovos, o invalido vežimėlio paslaugomis ir dabar tenka naudotis. Medikų prognozes dėl stipriai pažeistų stuburo smegenų – jokių galimybių stotis ant savo kojų – paneigė stipri valia, begalinis tikėjimas savimi ir nepaliaujamas darbas, kūną pakeliant ne tik iš lovos, bet ir atsistojant ant savo kojų ir net žengiant žingsnius. Tas stebuklas įvyko išvykus į Maskvą gydytis pas žmogų-legendą lietuvį Valentiną Dikulį, Maskvoje įsteigusį gydymo ir reabilitacijos centrą. Jau trylika metų ji yra šio garsenybės pacientė. Per tą laikotarpį pasiekta labai daug, o moters užsispyrimas, ryžtas, meilė sau, bet jokiu būdu ne savęs gailėjimasis stebina net patį V. Dikulį, Audronę iki šiol vadinantį žmogumi-unikumu.

Maskvoje su šeima gyvenanti moteris į Marijampolę grįžta kasmet, tačiau jau tik kaip svečias…

Šiandien

Audronė įsitikinusi: gyvenime vidurio nėra – turi arba išnykti, arba nepasiduoti. Štai toks suvokimas leidžia jai, nepasiduodančiai, įveikti visus kasdienius sunkumus ir mėgautis paprasta žmogiška laime. Ji per avariją, kaip minėta, padalijusią jos gyvenimą į dvi dalis, neteko labai daug, tačiau po to gavo dar daugiau. Šiandien ji yra mylima ir mylinti žmona, dviejų dukrų mama. Dukrai Brigitai iš pirmos santuokos – jau 26 metai, ji gyvena ir dirba Anglijoje (ten ir universitetą baigė). Antrojoje santuokoje gimusi Amelija (jos gimimas buvo prilyginamas stebuklui) šiemet pradės lankyti pirmąją mokyklos klasę.

Audronės ir Igorio Avdošinų šeima Maskvoje gyvena nuomojamame bute. Vyras dirba, o namus prižiūri žmona. Viską namuose – nuo maisto gaminimo iki buto tvarkymo – ji daro pati, nors neslepia: kiekvienas jos žingsnis – nuolatinis lipimas per save, kenčiant nesiliaujančius baisius nugaros, kojų skausmus.

„Milijoną kartų buvo minčių, kad neištversiu. Nes tas pats per tą patį, o skausmas – nepakeliamas. Nuskausminamieji jau seniai nepadeda“, – sako Audronė, bet jokio savęs gailėjimo jos balse nė lašo. Ne veltui V. Dikulis ją vadina žmogumi-unikumu, nes eina, nors nejaučia kūno, nes žino, kad turi kovoti, kad viskas tik nuo jos priklauso. Prisimena: po avarijos iš pradžių – visiška nejautra, prabėgus keliems mėnesiams, – skausmai, kurie su iki šiol.

Moteris visada judesy (pastebi: jei tik sėdi, sukausto mėšlungis). Sportuoja daug (tampo kojas, lankstosi…) ir namie, ir reabilitacijos centre Maskvoje, o būdama Marijampolėje – sporto klube „Tauras“. Vaikšto specialiais batais su langetėmis, kurios laiko pėdas. Svajonė – turėti namuose treniruoklį, kad galėtų atsistojusi sportuoti. Ir taip – diena iš dienos.

„Dabar aš esu kitas žmogus, – sako labai likimo užgrūdinta Audronė. – Duokit dabar man buvusias mano problemas…“ O tuomet, iki lemtingosios avarijos, jų, kaip atrodė, būta tikrai didelių…

Iki avarijos

Chorvedžio specialybę turėjusi Audronė Marijampolėje dirbo kirpėja. santuokoje, kurioje gimė dukra Brigita, pragyveno apie dešimt metų.  Pirmas vyras buvo labai pavydus (net iki tokio lygio – kaip ji kitus vyrus galinti kirpti?), jo nežemiškas pavydas, sukeldavęs nuolatinius barnius, buvo ir jos svajonių bei planų stabdis. Nesunku numatyti, kur tai vedė – į skyrybas.

Po skyrybų – depresija, iš kurios vadavosi sportu, darbu. Tuomet buvo labai intensyvus jos  gyvenimo tempas. Pervargdavo – juk visur lėkte lėkė. Ji, kaip minėta, dirbo kirpėja viename iš moderniausių salonų Marijampolėje ir domėjosi darbo naujovėmis, mat jautėsi dar neatradusi vietos, kur galėtų atskleisti visus savo sugebėjimus (dainuojant, muzikuojant, sportuojant, svajojant apie stiuardesės darbą), kabinosi į visas galimybes, netgi puolėsi ir prie barmenės darbo.

Metai prieš pat avariją Audronei buvo kaip niekad įspūdingi: ji tapo Lietuvos fitneso čempionato šeštosios vietos laimėtoja, taip pat kaip modelis dalyvavo Lenkijoje vykusiame manikiūro meistrų konkurse – manikiūrą dariusi draugė konkurse laimėjo antrąją vietą.

„Gyvenau lyg bėgimo take: iš vieno darbo – į kitą, po to – į trečią, paskui – į klubą, o dar – savi namai ir dukrelė, – sakė Audronė. – Tarsi „kažkas iš viršaus“ būtų žinojęs, jog manęs laukia didžiulė nelaimė, ir sudaręs galimybę išbandyti save itin aktyvioje veikloje, ką kitiems lemta patirti per keletą metų, planingai, neskubant.“     

Avarija

Išsituokusi graži moteris, kaip minėta, dirbusi kirpėja bei vos porą savaičių ir padavėja, niekada nestokojo gerbėjų dėmesio. Vienas iš jų buvo ir marijampolietis verslininkas Darius Dulskis, ateidavę pas ją kirptis, atnešdavęs gėlių, nuolat kviesdavęs į pasimatymus. Iki lemtingojo vakaro ji su atkakliuoju gerbėju niekur nebuvo išėjusi drauge. O tada sutiko nuvažiuoti papietauti. Tą 2004 m. balandžio 13-osios vakarą ji su nedidele kompanija laiką leido vienoje degalinėje esančioje kavinėje už Marijampolės. Vakare kompanija važiavo namų link. Mašiną vairavo kavinėje alkoholio nevengęs D. Dulskis, kuris jau anksčiau žinomas kaip nesąžiningas žmogus, po avarijos vidurnaktį palikęs merdintį kelionės draugą likimo valiai. Ir šįkart pakartojo tą patį. Vairuodamas automobilį „Audi A8“ Kauno-Marijampolės-Suvalkų keliu, iki Marijampolės likus keliems kilometrams, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, apvirto ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, prie apvirtusio savo automobilio palikęs sunkiai sužalotą ir nebegalinčią pajudėti moterį.

Į Marijampolės ligoninę Audronę atgabeno tuo pačiu keliu pro šalį važiavęs marijampolietis, pastebėjęs apvirtusį automobilį ir nelikęs abejingas nelaimėlei. Per avariją jai buvo sulaužyti šonkauliai, nuplėšta dalis veido odos ir plaukų. Taip pat medikai nustatė, kad Audronei – sunki stuburo smegenų trauma (nevaldė rankų ir kojų). Netrukus sunkios būklės moteris buvo išgabenta į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur buvo kelis kartus operuota. Gydytojai beveik nedavė vilties, kad Audronė kada nors vėl galės vaikščioti.

Avarijos kaltininkas išvengė bausmės, kai prisižadėjo rūpintis neįgalia tapusia jauna, vienuolikmetę dukrą auginančia mama. Deja, po kelerių metų duotą pažadą jis užmiršo, o Audronės gyvenimas sustojo – ji buvo prikaustyta prie invalido vežimėlio. Taip viskas būtų ir likę, jei ne moters ryžtas, užsispyrimas ir begalinis noras bet kokia kaina, bet kokiu būdu, nors ir su lazdele, tačiau vaikščioti.

Kodėl įsėdo į tą mašiną? Dabar atseka, jog ją buvo persekiojusi kardinalių pokyčių nuojauta, kuri skleidėsi kaip mintis: arba bus labai gerai, arba – labai blogai. Moteris taip pat prisiminė, kad prieš mėnesį iki nelaimės viena būrėja patarė jai saugotis gresiančios avarijos ir patikino, kad „išgarsės per vieną žmogų“. Dabar Audronė teigia: visa tai su kaupu išsipildė ir privertė ją ne tik nebūti skeptišką pranašysčių atžvilgiu, bet ir tikėti, jog yra stebuklų.

Po avarijos

Po ligoninių – reabilitacijos kursas Kaune ir Palangoje. Nors kalbama, kad šalia esantys tokie pat neįgalūs žmonės leidžia lengviau susitaikyti su savo bėda, tačiau Audronei tie mėnesiai buvo „juodų negandų metas“. Moteris suprato, kad reabilitacijos įstaigų darbuotojai moko, kaip gyventi invalido vežimėlyje ir pačiam apsitarnauti, bet nesigilina, ar iš tiesų tas vežimėlis – vienintelė išeitis. Be to, moteris ten sutiko panašaus likimo žmonių, kurie praradę bet kokią viltį susveikti, pesimizmu gesino ir Audronės svajones.

Audronė nepasidavė. Daugybė medikų, reabilitologų, netgi ekstrasensų bandė padėti marijampolietei. Veltui.  Su negailestinga diagnoze – sužalotos stuburo smegenys, atrodo, susitaikė visi. Tik ne ji pati. Lipdama per save sportavo. Ne retkarčiais – nuolat. Tačiau nors ir kiek daug dirbo, bet pirmųjų žingsnių namuose nežengė, nepaisant to, jog dukra Brigita buvo ta didžioji atrama nuo pat pirmosios akimirkos, kai įvyko ta nelaimė (niekas nepasikeitė iki šiol: Brigita yra mamai atrama, o mama – jai).

Atkaklią jauną moterį lankė daugybė draugų ir pažįstamų. Jos sporto klubo treneris Rinaldas Česnaitis, iki nelaimės padėjęs siekti aukštų fitneso rezultatų, iki šiol yra jos atrama. O draugė, iki avarijos dirbusi su Audrone tame pačiame salone, supažindino su Marijampolėje žinomu stipruoliu ir sporto treneriu Alvydu Kirkliausku, kurio bei klaipėdiečio trenerio Broniaus Vyšniausko dėka Audronė susisiekė su Maskvoje įkurto reabilitacijos centro savininku Valentinu Dikuliu. Iš Lietuvos kilęs V. Dikulis sutiko gydyti sunkios negalios ištiktą sportininkę iš Lietuvos.

Gyva legenda

Stuburo smegenų traumas patyrę ir iš vežimėlio negalintys pakilti žmonės buvusį kaunietį cirko darbuotoją Valentiną Dikulį dažnai laiko vienintele viltimi. Dabar Maskvoje gyvenantis V. Dikulis – unikalios gydymo ir reabilitacijos metodikos autorius. Būdamas 15 metų jis pradėjo oro gimnasto karjerą Kauno cirko būrelyje. Per vieną pasirodymą lūžo geležinė sija. V. Dikulis nukrito iš 13 metrų aukščio. Gydytojai nustatė stuburo smegenų traumą – V. Dikuliui jie pranešė, kad teks visą likusį gyvenimą praleisti invalido vežimėlyje. Po sužalojimo jis penkerius metus nevaikščiojo ir net rankų nejudino. Tačiau Valentinas nepasidavė: kasdien mankštino kūną, studijavo žmogaus anatomiją, raumenų biomechaniką. V. Dikulis savarankiškai išstudijavo visą medicinos specialybės kursą apie stuburo sužalojimus. Šiandien jis ne tik vaikšto: būdamas 80 metų amžiaus stebina visus savo fizine bei dvasine jėga, o savo reabilitacijos centruose visame pasaulyje ne vieną tūkstantį tokio pat likimo ištiktų žmonių pastatė ant kojų.

1988 metais V. Dikulis Maskvoje įsteigė pirmąjį gydymo ir reabilitacijos centrą. Dabar jis vien tik šiame Rusijos mieste turi keturis reabilitacijos centrus. Tokie centrai yra įsteigti ir JAV, Japonijoje, Italijoje. Gydytis jo centruose gali ne kiekvienas, nes buvęs kaunietis reikalauja didelės valios ir daug darbo. „V. Dikulis turi sukūręs unikalią programą išmokyti vaikščioti tokius žmones kaip aš. Jo metodika yra tokia: jeigu žmogus nevaldo šlaunų ar blauzdų raumenų, juos turi atstoti kitos raumenų grupės – juosmens ar sėdmenų“, – pasakojo Audronė.

…V. Dikulis, su Audrone kalbantis tik lietuviškai, ją pastatė ant kojų be jokių įtvarų. Tai didelis laimėjimas, nes kojų jautrumas neatsirado, nervų jutimai nėra atsikūrę. Įstatyta į specialius metalinius batus Audronė niekieno neprilaikoma yra perėjusi per kambarį. Ir ne tik. Tam reikėjo nepaprastų valios pastangų ir kentėti didelį skausmą. Tačiau tai suteikė viltį: yra galimybių išmokti vaikščioti iš naujo…

Vyras

Audronė, 2007 m. pirmą kartą nuskridusi į Maskvą, ten išbuvo 3 mėnesius, o paskui vėl vyko į Lietuvą naujos vizos darytis. Audronei buvo parūpintas butas, o žmogus, kuris už tai buvo atsakingas, savo draugo paprašė, kad šis Audronę, vykstančią į Lietuvą, nuvežtų į oro uostą. Simpatija tarp jų užsimezgė beveik akimirksniu, bet viskas vystėsi labai pamažu. Nors Audronei niekada netrūko gerbėjų, Igoris ją pakerėjo nuoširdžiu rūpesčiu, dėmesiu. Išleisdamas keleivę į lėktuvą, domėjosi, kada ji grįšianti. Nereikia nė sakyti, kad po poros savaičių grįžusią į Maskvą Audronę Igoris oro uoste pasitiko, parvežė iki jos namų Maskvoje, o paskui… dingo kelioms savaitėms. Tačiau kai atsirado – atsirado su gėlėmis, rimtais ketinimais. Pora apsivedė po ketverių draugystės metų, o 2012 m. sulaukė dukrelės Amelijos.

Audronės antrasis nėštumas ir Amelijos gimimas buvo naujas šokas medikams. Iš pradžių – atkalbinėjimai nuo gimdymo. Kaipgi ji gimdysianti po tokių traumų? Tai pernelyg didelė rizika. Audronė buvo neperkalbama (ir Igoris, lig tol neturėjęs savo vaikų, troško, kad jų su Audrone kūdikis išvystų ši pasaulį). „Žinojau, jog viskas bus gerai“, – dabar sako ji. Ir buvo teisi!  

Iki nėštumo ji buvo labai daug pasiekusi, vaikščiojo, netgi V. Dikulis buvo „atėmęs“ iš jos vežimėlį, kurį „sugrąžino“, kai nėštumas pasiekė 7 mėnesį.

Dukra gimė sveika, augo ir auga be proto mylima ir… dabar jau nekantriai laukianti, kada mama galės vaikščioti su ja visai be vežimėlio (Audronė prasitaria, jog vežimėlio pagalba jai greičiau viskas vyksta namų ruošoje, ir čia pat save bara, jog per mažai dirba, kad vaikščiotų pati…).

Pirmyn – su didžiuliu dėkingumu!

Ar bus Maskva jos galutinė gyvenimo stotelė, Audronė dabar jau nežino. Nors Igoris – maskvietis, jam patiko Lietuva: gal pavyktų čia šeimai įsitvirtinti, juolab kad materialinės problemos, pinigų stygius jiems nėra svetimas (Rusijos sostinėje pragyvenimas labai brangus)? Bet visa tai – kol kas tik svarstymai.

Žvelgdama į praeitį, atnešusią tiek daug skausmo, Audronė nelinkusi ja gyventi. Atvirkščiai. Ji gyvena čia ir dabar, o į ateitį žvelgia pozityviai. Dabar ji turi ir veiklą, susijusią su kosmetika, kuri neša pajamų. Ir tai nėra galutinė stotelė – minčių savirealizacijai daug (ne paslaptis – ir pinigų reikia), ir visos jos sukasi grožio srityje. Ir… Nejautrą per avariją patyrusių kūno dalių jautrumas vis tik grįžta: tegu labai lėtai ir per beprotiškus skausmus…

Audronė tiki likimu, tad jai, besidominčiai ir ezoterika, viskas susiveda į gyvenimo pamokas. Viena iš didžiausių gyvenimo pamokų – išmokimas nuoširdžiai dėkoti visiems jai padėjusiems žmonės ir… likimui. Kam konkrečiai ji dėkoja? Sąrašas būtų labai ilgas, pradedant patiems artimiausiems žmonėms, draugams, gydytojams, treneriams ir net politikams. Svarbiausia – ji dėkoja iš visos širdies, iš visos sielos. Gal dėl to likimas ją apdovanoja vis didesne išmintimi, kuri verčia į gyvenimą žvelgti filosofiškai: jei ne lemtingoji avarija, nebūtų turėjusi antros dukters (kaip be Amelijos dabar būtų, niekuo nesuvokiama – nei protu, nei jausmais), nebūtų jos gyvenime nė Igorio, su kuriuo sieja abipusio pasitikėjimo ryšys (kas tai patyrė, žino, kokia tai laimė!).

 * * *

V. Dikulis dar praėjusį pavasarį Audronei yra pasakęs: „Tai, ką tu padarei, ko gero, nė vienas žmogus pasaulyje nėra padaręs“. Nenuostabu, jog šis unikalus žmogus jau kuris laikas siunčia reabilitacijos centro naujokus pirmiausia su ja pasikalbėti. Kad įgautų vilties ir didesnio pasitikėjimo savimi. Tam įtakos galbūt turi ir faktas, jog pats garsaus reabilitacijos centro įkūrėjas nevilties akivaizdoje net dukart bandė žudytis, o štai Audronė – niekada: kad ir kaip bebuvę sunku, ji visada liko ištikima gyvenimui, tegu net ir labai skausmingam. Gal ir tai buvo nematomos likimo rankos įrašyta į jos gyvenimo knygą?

Asmeninio A. Avdošinos archyvo nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Negatyvias medikų prognozes sutriuškinusi Audronė Avdošina: kai ryžtas ir valia gali net likimą pakeisti

  1. Graži istorija. Gaila, kad pačiam tenka atspėti, jog negatyvių medikų prognozių moteris nesutriuškino – ji vaikšto, bet tebėra negalinti vaikščioti.Tiesiog įjungti kiti raumenys, geležiniai bataiir be galo daug užsispyrimo ir valios..Be galo daug.Tiek daug, kad gėda dėl kitų šimtų ir tūkstančių mmoterų, galinčių, bet tinginčių padaryti daug daugiau dėl savo ir kitų gerovės. Dėkui portalui už istoriją. stiprybės šiai moteriai ir visiems, kas šalia jos

  2. Sunku įsivaizduoti, kad Audronei buvo skirta tiek daug skausmo ir kančios iki jos dabartinės LAIMĖS… Smagu skaityti tokias stebuklingas istorijas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite